Šiandieninis natūralumo, ilgaamžiškumo, nuosaikesnio vartojimo siekis tapo ir architektūros tendencija. Grįžimas prie natūralumo paskatino iš naujo atrasti metalą, medį, betoną, eksperimentuoti apdirbant šias medžiagas ir su jų formomis.
Atgal į gamtą
Kevino Widgerio, architekto iš Didžiosios Britanijos, nuomone, naudoti natūralias medžiagas skatina šiuolaikinis gyvenimo būdas: „Šiuolaikiniame pasaulyje, ypač miestuose, žmonės apsupti technologijų, tad natūraliai nori, kad jų namai būtų tarytum ramybės šventovė, grąžinanti atgal į gamtą.“
Stiprią skandinavų architektūros įtaką jaučiantis architektas sako, kad jai būdingas atvirumas ir natūralumas matomas statyboje ir apdailoje. „Pagrindinis šio stiliaus bruožas yra nenaudoti papildomos apdailos, siekiant išryškinti neapdorotas medžiagas“, – pastebi jis ir primena, kad architektūros ir interjero dizaino madas diktuoja būtent skandinavai.
Studijos „WIDGER Architecture“ įkūrėjas įsitikinęs, kad tokios natūralios medžiagos kaip medis ar plienas padeda išvengti vienodumo ir pabrėžia gamtos įvairovę. „Gamtoje nerasite visiškai identiškų medžių ar augalų, o laikui bėgant jie sensta ir keičia formą“, – atkreipia dėmesį K. Widgeris.
Britų architekto K. Widgerio suprojektuotas deginto medžio fasadas Londone. Ståleʼo Erikseno fotografija
Architektui itin patrauklus šių medžiagų unikalumas – priklausomai nuo to, kaip buvo išaugintos ar apdorotos, jos kiekvieną kartą atrodo kitaip. Kaip pavyzdį K. Widgeris pateikia savo projektą „61aMR“ – šiaurės rytų Londone suprojektuotą gyvenamojo namo priestatą, kurio fasadui panaudotas degintas maumedis. „Kiekviena medienos dalis turi skirtingą tekstūrą, atspalvius, raštus. Visa tai – dėl skirtingos reakcijos į ugnį“, – aiškina jis. Degintas medis gali būti įvairių atspalvių – nuo šiek tiek deginto (parudavusio) iki tamsaus, nelygu deginimo laikas.
Apanglėjusi mediena nėra naujovė – japonai ją naudoja ištisus šimtmečius, tačiau šiandieniniam europiečiui vis dar atrodo egzotiška. Paklaustas, kaip pavyksta užsakovus įtikinti pasirinkti tokią medžiagą, K. Widgeris sako, kad siūlydamas degintą medieną klientams visada paaiškina jos privalumus. „Toks apdorojimo būdas panaikina viršutinį medienos sluoksnį. Tai visiškai apsaugo vidinę struktūrą ir padaro ją atsparią bet kokioms oro sąlygoms. Šis apdorojimas yra ilgalaikis. Tai reiškia, kad jo neprireiks kartoti bėgant metams ir medienai senstant“, – kalba architektas. Jo teigimu, klientams apsispręsti padeda ne tik praktiškumas, bet ir originali medžiagos išvaizda.
Lietuviai atsargesni
Lietuviai degintą medį atranda pamažu. Architekto L. Žakevičiaus teigimu, į Lietuvą viskas ateina lėčiau. „Surūdijęs, sudegintas turi neigiamą prasmę. Žmogui sudėtinga suvokti, kad ugnis užkonservuoja medieną ir ši tampa ilgaamžė, minkšta, jauki“, – sako jis.
Tačiau L. Žakevičius neabejoja, kad deginto medžio apdaila šalyje – tik laiko klausimas.
Interjero dizinerės, D. Jakeliūnaitės nuomone, betoną galima naudoti visur, nuo lubų iki grindų. D. Jakeliūnaitės archyvo fotografijos.
Jis pastebi, kad pirmiausia netradicines medžiagas įsileidžia alternatyvūs statytojai, mėgstantys viską daryti patys. „Dažniausiai jų architektūra būna jauki, sulipdyta bet kaip, ir tai nėra geras pavyzdys. Kartais mane kaip architektą tai net atbaido nuo kai kurių medžiagų“, – atvirai sako pašnekovas. Profesionaliai panaudotas daiktas, L. Žakevičiaus teigimu, įgyja visai kitą vertę. Žmogus mato, kaip medžiaga suvaldyta, kaip gerai ji atrodo. Tačiau kažkas iš profesionalų turi padaryti pradžią.
Atradimo, pažinimo stadijas turėjo pereiti ir pasaulinėje architektūroje jau pusę amžiaus naudojamas „Cor-Ten“ plienas. Taip vadinami legiruoto konstrukcinio plieno lakštai, kuriems būdingas didelis atsparumas klimato skatinamai korozijai. Ši savybė išgaunama įmaišant į plieną šiek tiek chromo, vario ir nikelio, o į tam tikras rūšis – ir fosforo. Rūdžių vaizdą plienui suteikia išorinis oksido sluoksnis – patina. Ji labai tanki, sandari, beveik nepraleidžia deguonies, todėl yra ilgaamžė. Nors atrodo kaip rūdys, iš tiesų patina stabdo koroziją, todėl metams bėgant apsauginis plieno sluoksnis neplonėja.
Be techninių savybių, „Cor-Ten“ plienas patrauklus tuo, kad priklausomai nuo sezono ir oro sąlygų atrodo vis kitaip. Tarkime, po lietaus „surūdijęs“ fasadas bus visiškai kitoks nei šviečiant saulei.
Traukia „Cor-Ten“ teikiamos galimybės
Nors ši medžiaga tikrai nėra kasdienė, L. Žakevičius didele egzotika jos nevadina. Prieš porą metų Turniškėse, Vilniuje, suprojektuoto namo fasadui „Cor-Ten“ plieno plokštes panaudojęs architektas sako rūdis vertinantis kaip natūralų gamtos virsmą, procesą. Be to, ši ilgaamžė ir šiltai atrodanti medžiaga architektą traukia savo teikiamomis galimybėmis. „Jį naudojant galima statyti vienetinius, skulptūriškus, monumentalius pastatus“, – kalba L. Žakevičius.
Pušų apsuptyje namą suprojektavusio architekto nuomone, „Cor-Ten“ plienas nebūtinas norint išsiskirti. Atvirkščiai, „surūdijęs“ fasadas darniai susilieja su aplinka.
„Cor-Ten“ plieną namo fasadui pasirinkusį L. Žakevičių traukia šios medžiagos šiluma ir teikiamos galimybės. E. Barzdžiaus fotografija
Ši išraiškinga medžiaga gali būti sėkmingai pritaikoma ir interjere įrengiant laiptus, židinius, tačiau pašnekovas neprisiminė nė vieno atvejo, kai užsakovas būtų to pageidavęs.
L. Žakevičius sako, kad šiuo metu itin išpopuliarėjęs betonas kai kam taip pat atrodo šaltas, nejaukus, primena nekokybiškus sovietmečio statinius. „Iš tikrųjų ši medžiaga tvari, ilgaamžė. Visiems atrodo, kad betonas pigus, bet paaiškėja, kad iš tiesų – vienas iš brangesnių. Betonas ir pigu nėra lygu, o betonas ir gražu, architektūriškai išraiškinga – taip“, – kalba architektas. Anot jo, ši medžiaga imli laiko, reikalauja didelio kruopštumo ir tikslumo.
Stiprus emocinis krūvis
Interjero dizainerei Daliai Jakeliūnaitei betonas – nepamainomas elementas. Jai patinka plačios šios medžiagos pritaikymo galimybės. Esą betoną galima naudoti visur, pradedant lubomis ir baigiant grindimis. Be to, iš jo gaminami baldai, stalviršiai, šviestuvai.
Pasak D. Jakeliūnaitės, tokių medžiagų kaip „Cor-Ten“ plienas, betonas, ugnimi apdorotas medis populiarėjimą lemia augantis supratimas apie pačias medžiagas, jų ilgaamžiškumą bei patvarumą. „Vis dažniau žmonės nori praktiškų namų, todėl betono grindys ar sienos tampa nepamainomais elementais. Žmonės nori ilgaamžių medžiagų, kurios atsparesnės dėvėjimuisi, lengviau prižiūrimos. Dažnai ir jų įrengimo kaina mažesnė, nei bandant sukurti, prilipdyti dirbtinį dekorą“, – svarsto dizainerė.
Betono kupolas tapo pagrindiniu D. Jakeliūnaitės sukurto interjero akcentu. K. Pauliukonio fotografija.
D. Jakeliūnaitės nuomone, „stiprios“ medžiagos interjerui suteikia tvirtą emocinį krūvį. Nors taikant technologijas, metalas ir medis gali įgauti naują pavidalą, jie vis tiek išlieka gamtos elementai.
Betonui simpatizuojanti dizainerė sako, kad tokios medžiagos kaip ši dažniausiai naudojamos minimalistiniuose, industrinio stiliaus interjeruose. „Nors dažnai naudojant dekorą betonas imituojamas ir moderniuose interjeruose“, – pastebi ji.
D. Jakeliūnaitės įsitikinimu, kartais visiškai pakanka vieno stipraus, išskirtinio elemento, kaip jos kurtame „Kupole“. Kūgio formos stogas Vilniaus senamiestyje esančiame bute jai leido suformuoti 3 m aukščio betono kupolą, tapusį senamiesčio architektūros interpretacija ir kertiniu interjero elementu.
Dizainerė sako, kad tokios medžiagos gali laužyti nusistovėjusias interjero dizaino taisykles. Pavyzdžiui, taurias medžiagas galima derinti su tokiais pat elementais. „Kartais netikėti sprendimai be primestų taisyklių suskamba efektingiau. Išraiškingas antikvarinis stalas, „Cor-Ten“ plieno sienos, betono grindys…“ – puikų derinį dėlioja D. Jakeliūnaitė.
Nemažą darbo patirtį sukaupusi interjero dizainerė pastebi, kad žmonės vis atviresni, labiau pasitiki specialistais ir ima suprasti, kad mažiau yra daugiau.
