JAV ir Europoje neapykanta žydams nuolat keičiasi. Bet blogis niekur nedingsta.
Kaip daugelis JAV sinagogų, „Kehilath Jeshurun“ kongregacijos statinys Manhatane neslepia žydiškumo. Akmeniniame fasade, po vitražiniais langais su šešiakampėmis Dovydo žvaigždėmis, hebrajiškais rašmenimis iškaltas sinagogos pavadinimas. Kai šabo dieną pamaldose dalyvaudavo Jaredas Kushneris ir Ivanka Trump (kol pernai nepersikraustė į Baltuosius rūmus), jie ateidavo pro vietos žydų mokyklą gatvėmis, kuriose būdavo gausu žydų ortodoksų šeimų. Progresyvesni žydai renkasi dar įmantresnę Park Aveniu sinagogą ar kitą iš šimtų Niujorko maldos namų.
O Amsterdame esantis Žydų kultūros centras į akis nekrinta. Ant fasado nėra nei religinių simbolių, nei hebrajiškų rašmenų. Lankytojus per dvigubas duris į vestibiulį įleidžia administratorius. Niekuo neišsiskiria ir pagrindinė miesto žydų mokykla, supama tvorų ir kamerų. Apsauga sustiprinta po 2014-ųjų teroristų išpuolio prieš žydų muziejų Briuselyje. Kai kurie kipes dėvintys žydai nebesilanko tankiai musulmonų gyvenamuose rajonuose.
Tai iškalbingai byloja apie žydų gyvenimą Vakaruose: klestintį ir džiugų JAV, nervingą ir puolamą Vakarų Europoje. Naujasis žemynas – pažadėtoji žemė, senasis – muziejus arba kapinės. Kai kurie JAV žydai ragino Europoje gyvenančius brolius krautis lagaminus. Tūkstančiai persikėlė į Izraelį, ypač iš Prancūzijos, kur, be žmogžudysčių ir kitų pasityčiojimų, taip pat niekinami kapai (žr. nuotrauką).
Baugūs laikai
Bet tai labai supaprastintas vaizdas. Dauguma žydų Europoje nesigūžia. O ir JAV jie nėra tokie saugūs, kaip įsivaizdavo. Tai paaiškėjo per tragiškus spalio 27-osios įvykius Pitsburge, kai baltųjų pranašumo apologetas Robertas Bowersas šabo pamaldose nušovė vienuolika žmonių. „Niekada nemaniau, kad toks terorizmas, kokį matėme Prancūzijoje ir kitur Europoje, iškels bjaurią galvą JAV“, – sakė Simono Wiesenthalio centro įkūrėjas rabinas Marvinas Hieris. Anot jo, tai tik pradžia. Staiga JAV žydai pradėjo svarstyti, ar išvykti, o jei išvykti, tai kada ir kaip.
Nedera pagal vieno ginkluoto užpuoliko darbus vertinti tikrąjį neapykantos žydams mastą. Su fanatizmu kovojanti „Anti-Defamation League“ (ADL, Kovos su šmeižtu lyga) nurodė, kad pernai staiga padaugėjo antisemitinių incidentų, pavyzdžiui, vandalizmo žydų objektuose ir priekabiavimo (įskaitant grasinimus susprogdinti) atvejų. Bet realių išpuolių prieš žydus buvo nedaug ir skaičius sumažėjo. Tel Avivo universiteto Kantoro centro kasmečio tyrimo duomenimis (žr. grafiką), nuo 2014 m. smurto prieš žydus lygis pasaulyje smarkiai nukrito.
Atmetus smurtą, apibrėžti antisemitizmą sunkiau, nes jis – kaitus. Kaip pastebi buvęs vyriausiasis Jungtinės Karalystės rabinas Jonathanas Sacksas, istoriškai „žydų nekentė dėl to, kad jie skurdžiai, ir dėl to, kad turčiai, dėl to, kad komunistai, ir dėl to, kad kapitalistai, dėl to, kad nebendravo, ir dėl to, kad visur kišosi, dėl to, kad laikėsi senovinių religinių įsitikinimų, ir dėl to, kad jie – kosmopolitai be šaknų ir niekuo netiki“. Šiandien Vakaruose atviros neapykantos žydams palyginti maža daugiausia dėl jos sąsajų su nacių vykdytu Holokaustu. Neapykanta dažnai maskuojama. Kraštutinės dešinės šūkavimai apie „globalistus“ ir kraštutinės kairės apie „sionistus“ gali slėpti žodį „žydai“. Bet abu žodžiai turi ir tiesiogines reikšmes, o ir ne visi juos vartojantys yra fanatikai.
Michalas Bilewiczius iš Varšuvos universiteto antisemitizmą skirsto į tris kategorijas. „Tradicinis“ kyla iš katalikiško mokymo (jau pamiršto), kad žydai nužudė Jėzų, taip pat viduramžius siekiančių pramanų, kad jiems reikia kraujo (neva žydai žudė vaikus ir jų kraują maišė į Pesacho macą). „Modernus“ kyla iš tikėjimo galingų žydų sąmokslais. Ir pagaliau „antrinio“ antisemitizmo atveju teigiama, kad žydai piktnaudžiauja Holokausto istorija. Kiti ieško kitokių kategorijų, pavyzdžiui, skirsto į rasistinį, ekonominį, kultūrinį ir religinį, atvirą ir paslėptą, švelnų ir aršų.
Daugelis mato „naują antisemitizmą“, atsiradusį Izraeliui 1967 m. laimėjus šešių dienų karą. Sovietų Sąjunga su vasalėmis varė žydus motyvuodamos tuo, kad jie – sionistai, taigi JAV agentai. Panaši ir musulmonų neapykanta žydams: jie ne tik smerkia Izraelį, bet ir vaizduoja žydus kaip musulmonų priešus nuo pranašo Mahometo laikų. Pastaraisiais dešimtmečiais ši forma kainavo daugiausia gyvybių. Pasaulio džihadistai skelbia kovojantys su „žydais ir kryžiuočiais“. Vakaruose antisemitiniai musulmonų migrantų puolimai paprastai padažnėja, kai tik įsisiūbuoja Izraelio ir Palestinos konfliktas. 2014 m. proteste prieš karą Gazoje iš Maroko kilęs olandų reperis Appa suplakė politiką ir religiją: „Pisau sionistus! Pisau Talmudą!“
Kairėn, dešinėn ir neteisingai
2012–2015 m. džihadistams Europoje nusitaikius į žydus, Prancūzijoje, Belgijoje ir Danijoje žuvo trylika žmonių. Sustiprinus apsaugą ir daugeliui nusprendus be reikalo nepasakoti, kad yra žydai, išpuolių prieš juos sumažėjo. Susidomėta kraštutinės kairės antisemitizmu. Daugelio žydų pamėgta Leiboristų partija, pastaruoju metu Jungtinėje Karalystėje pagrindinė opozicinė jėga, šiemet susiskaldė spręsdama, kokią Izraelio kritiką laikyti žydų puolimu. Kairysis partijos vadovas Jeremy Corbynas labai nenoriai sutiko, jog Izraelio teisės egzistuoti nepripažįstančios ištaros arba kaltinimai, kad Izraelis elgiasi kaip naciai, yra antisemitiniai.
Vis dėlto keista, kad dešinysis antisemitizmas, nutaikytas į vietos žydus, ir kairysis, kuriam įdomiau gyvenantys Izraelyje, apskritai išgyveno. Žydų pasaulyje nedaug: po maždaug 6 mln. Izraelyje ir JAV, dar 2,5 mln. išsibarstę kitur. Kai kurie net kalba apie „antisemitizmą be žydų“.
Pitsburgo žudynės aiškiai priminė, kokią grėsmę kelia kraštutinė dešinė, ypač baltųjų pranašumo apologetai, žydus suplakantys su juodaodžiais, musulmonais ir kitomis neapkenčiamomis mažumomis. JAV kraštutinės dešinės grupės turi daugiau žodžio laisvės nei Europos, taip pat lengvai gali gauti ginklų.
Skirtingas antipatijas sieja tikėjimas sąmokslais: kad žydai kontroliuoja visuomenę, ūkį, žiniasklaidą arba pasaulį. „Ėmęs pasaulį vertinti per sąmokslus, anksčiau ar vėliau įpuoli į antisemitizmą“, – teigė Dave’as Richas iš britų labdaros organizacijos „Community Security Trust“, kuri padeda saugoti žydų institucijas.
Bene patvariausią fantaziją, kad žydai susimokė viešpatauti pasaulyje ir sugriauti civilizaciją, išpopuliarino „Siono išminčių protokolai“, 1903 m. sukurpti carinių žinybų. Naują postūmį protokolams davė socialiniai tinklai, gandus galintys paversti pripažintais faktais ir leidžiantys skleisti kraštutines idėjas.
Pernai ADL išnagrinėjo apie 4 mln. antisemitinių tviterio žinučių ir nustatė, kad populiaru demonizuoti Vengrijoje gimusį žydų finansininką George’ą Sorosą, remiantį liberalius siekius. Atrodo, kad viskas prasidėjo Rusijoje, protokolų kilmės šalyje, o iš ten išplito į Serbiją, Makedoniją, Turkiją ir jo gimtąją Vengriją. Šioje valstybėje populistinė Viktoro Orbáno vadovaujama vyriausybė 2017 m. išspausdino plakatus su finansininko portretu ir šūkiu „Neleiskime Sorosui juoktis paskutiniam“. Isterija pasiekė Jungtinę Karalystę, kur G. Sorosas juodinamas už jo vaidmenį 1992 m. išstumiant svarą iš Europos valiutų kursų mechanizmo. Vienas laikraštis pirmame puslapyje paskelbė bauginamą straipsnį, kad G. Sorosas „remia slaptą sąmokslą sukliudyti „Brexit“.
Netrukus apie G. Sorosą nepalankiai prakalbo JAV dešinieji ir pats prezidentas Donaldas Trumpas. Pitsburge dalis gedinčių žydų sako „drebantys iš pykčio“, į D. Trumpą nukreipto net labiau nei į šaudžiusį žmogų. Daugelis mano, kad kritinis taškas pasiektas pernai, kai Šarlotesvilyje baltieji nacionalistai, tarp kurių buvo skanduojančių „žydai mūsų neišstums!“, susirėmė su prieš juos protestuojančiais žmonėmis. D. Trumpas beveik padėjo lygybės ženklą tarp neonacių ir antirasistų teigdamas, kad yra „labai neblogų žmonių abiejose pusėse“.
Tai „klaida“, kaip mano rabinas M. Hieras, vedęs maldą D. Trumpo inauguracijoje. Jis pripažįsta, kad prezidentas skaldo šeimas ir religines žydų bendruomenes: „Bet negali sakyti, kad jis yra prieš žydus. Iš visų prezidentų, žadėjusių perkelti JAV ambasadą į Vakarų Jeruzalę, tik jis taip padarė.“
Europoje taip pat yra populistų, bandančių rodyti prielankumą Izraeliui, gal kratantis neonacizmo dėmės, o gal Izraelyje matant stiprią tautinę nacionalistinę valstybę. Prancūzijos Nacionalinio fronto (dabar – „Nacionalinis sambūris“) vadovė Marine Le Pen bando atsikratyti tėvo, Jeano Marie Le Peno, laikais turėto antisemitinio partijos įvaizdžio. Holokaustą ji pavadino „barbariškumo viršūne“ ir teigė, kad yra „geriausias skydas“, dengiantis Prancūzijos žydus nuo „musulmonų fundamentalizmo“. Buvęs patarėjas net subūrė grupę, kurią pavadino Prancūzų ir žydų patriotų sąjunga. Tačiau M. Le Pen bandymas įsiteikti turi ribas. 2017 m. prezidento rinkimų kampanijoje ji įsiutino Prancūzijos žydus pareiškusi, kad „Prancūzija neatsako už Vél’ d’Hiv“, kai 1942 m. vykstant karui šalies žydai buvo suvaryti ir deportuoti į mirties stovyklą Aušvice.
Izraelis populistams mielai atsidovanoja už meilę. Kai Vengrijos žydai įtikino Izraelio ambasadorių Budapešte pasmerkti G. Sorosą puolusius plakatus kaip iš esmės antisemitinius, Izraelio vyriausybė neleido. Užsienio reikalų ministerija teigė, kad G. Sorosas „nuolat kenkia demokratiškai išrinktoms Izraelio vyriausybėms“ ir finansuoja organizacijas, „kurios šmeižia žydų valstybę ir siekia paneigti jos teisę gintis“. Ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu, regis, V. Orbáną laiko gimininga siela, galinčia pasiekti, kad Europa mažiau spaustų Izraelį dėl elgesio su palestiniečiais. Keithas Kahnas-Harrisas iš Birkbecko koledžo Londone mano, kad B. Netanyahu flirtas su populistais „verčia žydų diasporą tolti nuo Izraelio“.
Auganti neapykanta daugeliui žydų kelia nerimą. Liberali tvarka, į kurią kėsinasi populistai, paprastai jiems naudinga. Deborah Lipstadt iš Emory universiteto Džordžijoje, parašiusi knygą (ši tuoj pasieks knygynus) apie antisemitizmą, teigia, kad Jungtinėse Valstijose žydams buvo „aukso amžius“.
Galėdami gyventi, mokytis ir dirbti kur nori, žydai puikiai integravosi į Vakarų šalių elitą. Bet neapykanta žydams nebuvo išrauta su šaknimis, net jei yra latentinė. Pasak rabino J. Sackso, „antisemitizmas – patikimiausias pirmas ženklas, įspėjantis pasaulį, kad laisvei, žmogiškumui ir skirtybės orumui iškilo rimta grėsmė“. Kartais sakoma, kad smurtas prieš žydus jais neapsiriboja. Kruvini pėdsakai iš Pitsburgo vedė į kitą pusę. Juodaodžių kraują bažnyčiose jau praliejusi žudikiška neapykanta dabar pasiekė žydus. Kas užklius toliau?