Atsakymas, ar pedagogų yra per daug ar per mažai, nėra akivaizdus
Iliuzijų dėl didelio abiturientų antplūdžio į pedagogus rengiančias aukštąsias mokyklas neturi nei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM), nei Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) specialistai. Abiturientams šis kelias vis dar nepatrauklus nei finansiniu atlygiu, nei prestižu, o streikais pasibaigęs pedagogų ir valdininkų nesusikalbėjimas irgi nepagerino profesijos įvaizdžio.
Mokytojų poreikio prognozavimo sistemą pernai birželį pristatęs MOSTA Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas Gintautas Jakštas svarstė, kad visada bus stojančiųjų į pedagogiką iš pašaukimo, bet vis didesnė abiturientų dalis ir toliau rinksis didesnį atlyginimą žadančias specialybes, nebauginančias viešais svarstymais apie profesijos atstovų perteklių. Kalbos apie 6000 mokytojų paklausą viršijančią pasiūlą gimė, kaip spėja G. Jakštas, iš mokytojų skaičiaus – 30 tūkst. – paprasčiausiai atėmus pernai paskirtą etatų – 24 tūkst. – skaičių, ir galvojant, kad kiekvienas pedagogas turėtų dirbti visu krūviu. Vis dėlto MOSTA specialistas įsitikinęs, kad tai klaidinga „aritmetika“ – nei mokytojų pertekliaus, nei trūkumo negali būti iš esmės: pirmuoju atveju mokyklų vadovai nereikalingus specialistus turi atleisti, antruoju – jų rasti. Kita vertus, vadovai turi teisę turėti savo komandoje tris mokytojus vesti 24 pamokoms, jei nori moksleiviams pasiūlyti kažkuo skirtingus pedagogus.
Mokytojų skaičiaus poreikis, primena G. Jakštas, priklauso ir nuo to, kokio dydžio klases Lietuva nuspręs kurti. Šiandien vienose, įprastai – kaimo mokyklų, klasėse gali būti vos daugiau nei dešimt mokinių, o miestų – net per 30. Ir vis mažėja manančiųjų, kad mokyklų tinklas gali išlikti nepakitęs. ŠMSM Pedagogų veiklos skyriaus vedėja Vilma Bačkiūtė pritaria – ir EBPO, ir Europos Komisijos ekspertai, kurių rekomendacijomis linkusi remtis Lietuva, teigia, kad mūsų šalies švietimo sistema nėra rentabili, nes ji daug kainuoja, o rezultatas netenkina. Ir kaip tik žmogiškųjų išteklių problema yra viena iš priežasčių, dėl kurių taip atsitiko.
Lietuva iki šiol dėjo labai mažai pastangų siekdama žmogiškųjų išteklių rentabilumo, kur kas daugiau dėmesio buvo skiriama infrastruktūrai gerinti. „Mes dažniausiai sprendžiame suaugusiųjų, o ne vaikų klausimus. Mažėjant vaikų pedagogų skaičius išlieka panašus, vienam sutartiniam etatiniam pedagogui tenkančių mokinių skaičiaus rodiklis Lietuvoje, palyginti su ES vidurkiu, yra labai žemas, – pažymėjo V. Bačkiūtė. – Skaičiuojant labai apibendrintai, nuo pradinio ugdymo mokytojų iki mokomųjų dalykų pedagogų, ir EBPO, ir ES šalyse vidurkis vienam mokytojui yra apie 13–14 mokinių. O Lietuvoje jis siekia apie 10. Ir tai rodo neefektyvų ribotų finansinių išteklių naudojimą.“
Apsispręsti dėl krypties
Dabar visgi teks pasirinkti švietimo sistemos plėtros kryptį, tačiau V. Bačkiūtės nuomone, būtų keblu lygiuotis į tokias turtingas šalis kaip Skandinavijos, kurios turi galimybę galvoti apie įvairesnę švietimo pagalbą ir didesnį suaugusiųjų skaičių švietimo įstaigose.
G. Jakštas mano, kad uždarę tas ištuštėjusias kaimo mokyklas ir pagerinę kokybę (nes ji ten dažnai būna prastesnė), tikėtina, nesumažintume mokytojų skaičiaus, bet galėtume spręsti minėtąjį netolygumo klausimą. Bet prieš tai jis siūlo apsispręsti, ar mes tik deklaruojame, kad norime lygiuotis į tokias valstybes kaip Suomija, Estija, Norvegija, Danija, Švedija, Vokietija, kur mokytojų ir mokinių skaičiaus santykis panašus kaip šiandien Lietuvoje, ar tenkinsimės kopijuodami Azijos valstybių modelius.
Nuo praėjusios vasaros ŠMSM sprendžiant tik degančius pedagogų etatinio apmokėjimo ir kitus klausimus, visos šios diskusijos liko antrame plane. Tad poreikio ir pasiūlos prognozės įrankį sukūrusi MOSTA, kaip pabrėžia G. Jakštas, pristatė tik bazinį modelį, leidžiantį ŠMSM tikimybiškai apskaičiuoti, kiek reikėtų mokytojų, kad būtų užtikrinti tokie pat rodikliai kaip dabar: laikant, jog išliks toks pat mokinių ir mokytojų skaičiaus santykis bei klasių dydis.
Šis įrankis leis susigaudyti, kiek mokytojų gali išeiti į pensiją ar tiesiog iš mokyklos dėl kokių nors kitų priežasčių, kaip keisis mokinių skaičius, ir kiek jam keičiantis reikės naujų mokytojų. „Bet mes tikrai nemanome, kad dabartinė sistema yra tobula ir kad ją reikėtų išlaikyti, – pažymėjo G. Jakštas. – Tad siūlome pirmiausia susitarti dėl to, ko bus siekiama, ir pagal tai įvedus į modelį tam tikrus parametrus, racionaliau apskaičiuoti, kiek ir kokių mokytojų trūks.“
Persikvalifikavimas neišvengiamas
Viena esminių permainų artimiausioje perspektyvoje, anot V. Bačkiūtės, galėtų būti pasiryžimas atsisakyti prabangos rengti vieno dalyko mokytojus. „Dauguma mokytojų šiandien turi labai siauras kompetencijas – jų amžiaus vidurkis rodo, kad pedagogo kvalifikaciją jie įgijo tuo metu, kai buvo rengiami vieno dalyko mokytojai. Dėl demografinės situacijos jų krūviai nuolat traukiasi, o profesinės sąjungos pyksta, bet mes neturime jiems pakankamo darbo krūvio, tai yra pamokų skaičiaus, – šiandienę situaciją apibūdino ŠMSM Pedagogų veiklos skyriaus vedėja. – Tai turi kisti. Vakarų Europoje beveik nebeliko valstybių, kur rengiami vieno dalyko mokytojai – tai labai brangu.“
Šiemet pristatytos naujos pedagogų rengimo programos jau numato mažiausiai dviejų dalykų mokytojų ruošimą. „Bet mes kalbamės su trimis pedagogų rengimo centrais, kad reikia rasti būdų ir patiems dėstytojams persikvalifikuoti, ir rengti bent jau dalykų sričių pedagogus, nes kitaip niekaip negalėsime efektyviai subalansuoti pedagogų užmokesčio ir darbo krūvio“, – komentavo ŠMSM atstovė.
Ji nesistebi pedagogus rengiančių aukštųjų mokyklų skundais dėl nepakankamo finansavimo ir neįvertinamo pedagogų poreikio – jos kovoja dėl išlikimo: „Aukštosios mokyklos primena, jog tuoj pritrūks fizikų ar chemikų, bet formali statistika liudija, kad stokojama tik iki kelių dešimčių… O jeigu sudėsime rodiklius – demografiją, kokiu greitumu ir procentu išeinama į pensiją, kaip traukiasi mokyklų tinklas, aišku, kad mokytojų nereikės tiek, kiek jų norėtų rengti aukštosios mokyklos. Sistema dar ir neužtikrina saugiklių, kad absolventai dirbtų ten, kur turėtų. Teigiama, neva visuomenei bent jau naudinga, kad bus daugiau žmonių su pedagoginiu išsilavinimu. Taip – mamos ir tėčiai jie bus geresni, bet kas iš to švietimui? Tėvai taip ir nesulauks geresnių mokytojų savo vaikams, nors jie rengiami iš jų valstybei mokamų mokesčių…“
Pasirinkę nemokyti
MOSTA tyrimai išties rodo, kad rinkoje yra didžiulis žmonių su pedagogo kvalifikacija skaičius. Jau kelis dešimtmečius vidutiniškai tik kas penktas pedagogikos studijų absolventas nueina dirbti į mokyklas. Ir daugelis taip planuoja iš anksto. Lieka klausimas, kaip juos, po studijų pasirinkusius kitas veiklos sritis, susigrąžinti. Už šią problemą, V. Bačkiūtės vertinimu, atsakingos ne tik aukštosios mokyklos.
Absolventai tiesiog neranda darbo vietų, kurios neretai užimtos į pensiją neskubančių pedagogų. Ir šių negalima kaltinti – pensijos nėra pakankamai patrauklios, kad jie atsisakytų teisės dirbti. „Pats švietimas problemų neturi – jis sprendžia socialines ir ekonomines problemas“, – juokdamasi replikuoja V. Bačkiūtė. Ji kategoriškai nesutinka, kai sakoma, kad jauni žmonės nenori rinktis pedagogo specialybės – kontraargumentas tam gali būti programa „Renkuosi mokyti“, į kurią kasmet kviečiama ne daugiau nei 20 žmonių, o 2018-ųjų pabaigoje, dar nesibaigus paraiškų priėmimui, jų pateikta jau per 250.
Iš regionų į ministeriją, tiesa, dažnai atkeliauja priešingi skundai – mokyklų vadovai skundžiasi nerandantys specialistų. Bet ten, atkreipė dėmesį ŠMSM skyriaus vedėja, ir šiaip mažai žmonių su aukštuoju išsilavinimu, tad tai labiau regionų plėtros problema. „Klausimas, ką mokyklų vadovai daro, kad jauni jų regiono žmonės sugrįžtų po studijų“, – sakė V. Bačkiūtė, priminusi vieną paprasčiausių sprendimų – trišales sutartis, kuriose dalyvautų ir universitetai.
ŠMSM patirtis, apgailestaudama pripažino pašnekovė, rodo ir kitą blogybę – regionuose ypač ryški asmeninių „tinklinių“ ryšių problema ir vis dar nemažai diskriminacijos, todėl, net sulaukus kelių kandidatų, baiminamasi, kad jie bus kažkuo neparankūs, ir nepasirenkamas nė vienas. O kartais ateina atgarsiai, kad mokytojai ir priimti neišsilaiko tam tikroje susiklosčiusioje kultūrinėje aplinkoje nė metų. Tad mokyklose toliau vyrauja brandaus amžiaus, tos pačios kartos pedagogai.