Į Panevėžio savivaldybę įsiveržusių ginkluotų sovietų karių pareiškimas, kad nuo šiol valdžia priklauso jiems, tuštėjančios parduotuvių lentynos, dėl degalų stokos retėjantys autobusų reisai ir grėsmė sustoti didžiausioms miesto gamykloms. Tokia buvo Panevėžio kasdienybė pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais.
1990-aisiais miestui teko ne tik kurti savarankišką savivaldą, bet ir atlaikyti ekonominės blokados smūgius, o netrukus – išgyventi 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius ir rugpjūčio pučą maskvoje.
Išbandymų pradžia
Lietuvos nepriklausomybės pradžią žymėjo vienas sudėtingiausių laikotarpių jos istorijoje. Ekonominė blokada, tuščios parduotuvių lentynos, stringanti pramonė, Sausio 13-osios įvykiai, rugpjūčio pučas – visa tai vyko tuo metu, kai šalis žengė pirmuosius laisvės nuo okupantų žingsnius.
Pirmieji nepriklausomybės metai nebuvo lengvas startas miestams.
Jų vadovams teko spręsti ne tik įprastas ūkines problemas, bet ir reaguoti į visą šalį drebinančius politinius bei ekonominius įvykius.
Lietuvai 1990 metų kovo 11-ąją paskelbus atkuriant nepriklausomą valstybę, maskva netruko imtis atsakomųjų veiksmų.
Vienas pirmųjų smūgių – ekonominė blokada.
Tuometis sovietų sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas balandžio 13-ąją Lietuvai pateikė ultimatumą: atšaukti priimtus įstatymus ir grįžti į tokią padėtį, kokia buvo iki nepriklausomybės atkūrimo.
Lietuva nepakluso, todėl balandžio 18-ąją prasidėjo 75 dienas trukusi ekonominė blokada, pasibaigusi tik liepos 1-ąją.
Jos padarinius netruko pajusti visa šalis.

Strigo geležinkelių ir jūrų transportas, ribojamas prekių bei žaliavų tiekimas, apsunkinti finansiniai atsiskaitymai.
Dėl žaliavų stygiaus ėmė smukti gamyba, ypač skaudžiai nukentėjo pramonės ir transporto įmonės, kurioms trūko naftos produktų, metalo, medienos ir kitų būtinų išteklių.
Atsigręžė prieš pačius sovietus
Ne ką lengviau buvo ir gyventojams. Daugybė neteko darbo, prekės brango, o parduotuvių lentynos, ir iki tol nelepindavusios pasirinkimu, dar labiau ištuštėjo.
Kasdienybė vis dažniau virto kova dėl būtiniausių prekių.
Tačiau ekonominis spaudimas neprivertė Lietuvos atsisakyti nepriklausomybės siekio.
Priešingai, blokada atskleidė ir pačios sovietų sąjungos priklausomybę nuo Lietuvoje gaminamos produkcijos – kai kurių prekių ėmė trūkti ir jai pačiai.
Nors nuostoliai buvo didžiuliai, Lietuva atsilaikė.
Istorikai šį laikotarpį vertina ir kaip skaudžią, bet svarbią pamoką: teko ne tik ginti atkurtą valstybingumą, bet ir mokytis gyventi pagal visiškai kitokias ekonomikos taisykles – pereiti nuo planinės prie rinkos ekonomikos.
Laisvės taryba
Su šiais ir kitais istorinio lūžio laikotarpio iššūkiais teko susidurti pirmajai nepriklausomos Lietuvos Panevėžio miesto tarybai.
Rinkimai į vietos savivaldos tarybas vyko 1990 metų kovo 24-ąją, o jau po penkių dienų, kovo 29-ąją, naujai išrinkti Panevėžio tarybos nariai susirinko į pirmąjį posėdį.
Slaptu balsavimu iš dviejų kandidatų tarybos pirmininku išrinktas Gintaras Šileikis.
Šias pareigas jis ėjo iki 1991 metų spalio vidurio. Pasak jo, rinkimus laimėjo Sąjūdžio žmonės – visuomenėje jau buvo stipriai juntamas nepriklausomybės siekis.
„Žmonių nuotaikos jau labai ryškiai pulsavo laisvės pulsu“, – prisimena G. Šileikis.

Pirmajam tarybos pirmininkui teko ne tik organizuoti tarybos darbą, rengti ir vesti posėdžius, bet ir padėti pamatus visiškai naujai miesto valdymo sistemai.
Sovietinę tvarką reikėjo keisti nepriklausomos valstybės įstatymais, derinti teisės aktus, kurti naują savivaldybės struktūrą.
Pokyčiai palietė ir pačią administraciją – atsirado naujų pareigybių, reikėjo skubiai suburti komandą, kuria būtų galima pasitikėti ir kuri gebėtų spręsti tuo metu miestui svarbiausius klausimus.
Šileikis pripažįsta, kad vienas didžiausių galvosūkių buvo rasti tinkamų žmonių naujoms pareigoms.
„Turbūt sudėtingiausia buvo surasti kompetentingų žmonių į įvairias pareigas Savivaldybėje. Šį klausimą išsprendėme gana sėkmingai. Kalbinti žmonės, suprasdami situaciją, atėjo dirbti į bendrą frontą“, – sako G. Šileikis.
Išgyvenimo kova
Pasak G. Šileikio, Panevėžio savivaldybės tarybai tekęs vienas sudėtingiausių uždavinių – nutraukti sovietinius ekonominius ryšius ir kartu užtikrinti, kad miesto įmonės galėtų toliau dirbti. Panevėžyje tuo metu veikė net penkios sąjunginio pavaldumo gamyklos.
„Iš karto strigo tiekimo klausimai, bet garbė tų įmonių vadovams, kad sugebėjo savo ryšiais kažkiek stabilizuoti tiekimus ir neuždaryti gamyklų“, – sako G. Šileikis.
Ekonominės blokados metu teko ieškoti įvairių išeičių, kad Panevėžys nenugrimztų į visiško nedarbo duobę.
Svarbiausia buvo neleisti miestui sustoti: kad įmonės neužsidarytų, žmonės neprarastų darbo, o kasdienis gyvenimas nesutriktų.
„Tuo metu Panevėžyje gyveno didžiausias gyventojų skaičius per visą laiką – 132 tūkst. žmonių“, – prisimena G. Šileikis.
Sprendimus teko priimti skubiai, nes kiekviena uždelsta diena galėjo reikšti dar didesnius gamybos sutrikimus ir nuostolius.

Blokados padariniai netruko pasiekti ir kasdienį panevėžiečių gyvenimą.
Praėjus vos dešimčiai dienų nuo jos pradžios, paskelbta apie degalų ribojimą – kiekvienam vairuotojui per mėnesį buvo numatyta skirti vos 30 litrų benzino.
O šalies ekonomikos nuostoliai augo.
Tuomečio Statistikos departamento duomenimis, 1990 metų gegužės 14-ąją Lietuvos ūkis jau buvo patyręs 36,6 mln. rublių nuostolių. Negauta daugiau kaip 30 mln. rublių pelno, o dėl sutrikusios veiklos nepagaminta produkcijos ir neatlikta darbų už 150,3 mln. rublių.
Pramonės, statybos ir transporto įmonėse priverstinai nedirbo 10 576 žmonės.
Žemės ūkio įmonėse pagrindinio darbo neturėjo dar 9 278 vairuotojai ir mechanizatoriai.
Tuščios lentynos, tušti bakai
Blokadai įsibėgėjant, ribojimai apėmė vis daugiau prekių.
Normuoti ne tik degalai, bet ir maisto produktai: vienam pirkėjui buvo leidžiama įsigyti vos du pakelius margarino, kilogramą druskos, butelį aliejaus, kitų būtiniausių produktų.
Ribojimai palietė ir pramonines prekes. Trūko net laikraštinio popieriaus, todėl ir miesto laikraštį „Panevėžio tiesa“ teko leisti rečiau ir gerokai suploninti.
Degalų stygius paralyžiavo dalį viešojo transporto – iki birželio vidurio buvo atšaukta beveik 30 tūkst. autobusų reisų.
Rečiau tvarkytos miesto gatvės, išvežamos šiukšlės, degalai normuoti net greitosios medicinos pagalbos automobiliams.
Grėsė sutrikti ir karšto vandens tiekimui.

Penkioliktąją blokados dieną paaiškėjo, kad šilumininkai Panevėžį karštu vandeniu galės aprūpinti tik iki gegužės 20-osios – tiek laiko turėta kuro atsargų.
Blokadai užsitęsus, ieškota įvairiausių būdų kuro atsargoms papildyti. Buvusios sąjunginio pavaldumo miesto įmonės netgi buvo įpareigotos padėti kitoms ir parūpinti mazuto.
Vienas svarbiausių svertų derybose tapo pačių gamyklų reikšmė sovietų sąjungos ūkiui.
Pavyzdžiui, Panevėžio Autokompresorių gamyklos produkcija buvo tiekiama maždaug 800 gamyklų visoje sovietų sąjungoje. Jai sustojus, be darbo galėjo likti apie 300 tūkst. žmonių.
Tai suprasdami partneriai kitose sąjunginėse respublikose stengėsi padėti Lietuvos įmonėms – siuntė trūkstamas žaliavas, kurą ir taip prisidėjo prie jų veiklos išsaugojimo.
Išradingumas prieš blokadą
Panevėžio savivaldybėje 1990-aisiais sudaryta Antiblokadinė komisija. Jai vadovavo tuometis vicemeras Egidijus Žukauskas, o į jos sudėtį įėjo gyvybiškai svarbių įmonių ir įstaigų vadovai, vietos spaudos bei radijo atstovai.
Vienas pirmųjų komisijos darbų buvo išsiaiškinti, kokių atsargų miestas turi ir kiek laiko jų užteks. Vėliau teko nuolat stebėti padėtį, ieškoti trūkstamų žaliavų ir galvoti, kaip užtikrinti svarbiausių įmonių veiklą.
E. Žukauskas šiam darbui turėjo ir asmeninės patirties.
Nuo 1987 metų kovo jis dirbo „Panevėžio stiklo“ fabriko vyriausiuoju inžinieriumi ir pirmuoju direktoriaus pavaduotoju, todėl gerai išmanė pramonės įmonių veiklą ir jų poreikius.
Pasak buvusio komisijos pirmininko, į posėdžius rinktasi kartą per savaitę, o prireikus – ir dažniau. Buvo skaičiuojama, kiek ir kokių atsargų likę, kokią produkciją galima pasiūlyti mainais ir kokių žaliavų ar kitų būtinų dalykų už tai gauti.
Veikė ir sudėtingos barterinių mainų schemos. Kartais, norint gauti vieną reikalingą produktą, tekdavo atlikti net kelis mainus. Nuo to priklausydavo, ar gamykla galės tęsti darbą, ar bus priversta sustoti.

„Stiklo fabrikas ir „Ekranas“ iš karto būtų sustoję, – neabejoja E. Žukauskas, – Užšalus stiklo lydymo krosnims, nuostoliai būtų buvę didžiuliai – dešimtys milijonų tuometinių rublių.“
Vis dėlto E. Žukauskas prisimena ne tik sudėtingus sprendimus ir nuolatinį trūkstamų išteklių ieškojimą.
Didžiausią įspūdį jam padarė tuometis panevėžiečių susitelkimas. Įmonių vadovai ir kolektyvai suprato, kad nuo bendrų pastangų priklauso ne tik jų darbovietės, bet ir viso miesto ateitis.
„Visi buvo už Panevėžį, už Lietuvą, už nepriklausomybę. Ir tas žmonių susitelkimas buvo milžiniškas“, – prisimena E. Žukauskas.
Jo manymu, būtent ši vienybė buvo viena svarbiausių priežasčių, padėjusių Panevėžiui sėkmingai tvarkytis su ekonominės blokados iššūkiais.
Vienybės egzaminą išlaikė
Nors ekonominė blokada atnešė daugybę sunkumų, visgi Panevėžyje nei įmonės, nei gyventojai jos pasekmių taip skaudžiai, kaip svajojo sovietai, nepajuto.
Pasak E. Žukausko, ypač pravertė išsaugoti prekybiniai ryšiai su kitomis sovietinėmis respublikomis.
„Tiekėjai Baltarusijoje, Ukrainoje, toje pačioje Rusijoje sąžiningai tiekė medžiagas, žaliavas, komplektuojamąsias dalis. Mūsų įmonių vadovų gebėjimai išlaikyti tuos prekybinius ryšius buvo didžiulė paspirtis“, – pasakoja buvusios Antiblokadinės komisijos vadovas.
Jis įsitikinęs: ekonominės blokados metu užgimusi vienybė vėliau persikėlė ir į 1991-ųjų sausio įvykius.
Tuomet miesto vadovams teko dar vienas išbandymas – budėti ir būti pasirengusiems bet kokiai įvykių eigai.
„Mes, miesto vadovai, tada praktiškai mėnesį gyvenome Savivaldybėje. Namo pareidavome tik įsidėti maisto, kuris buvo paprastas – lašiniai, duona, nusimaudyti, pasikeisti drabužių“, – prisimena E. Žukauskas.
Jo teigimu, ekonominės blokados metu išsiugdytas susitelkimas niekur nedingo – priešingai, tapo dar stipresnis.
„Ta antiblokadinio susitelkimo dvasia nuėjo tolyn“, – sako pašnekovas.
Prisimindamas tą laikotarpį, E. Žukauskas pacituoja ir Vincą Kudirką. Jo žodžiais, būtent tuomet ypač aiškiai atsiskleidė, kiek daug reiškia žmonių ištikimybė savo valstybei.
„Kaip sakė Vincas Kudirka, lengva parsiduoti „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“. Tomis dienomis matėsi, kokie šie žodžiai teisingi. Ačiū Dievui, ačiū panevėžiečiams, mes atlaikėme išbandymus“, – sako tuometis vicemeras.
Dar vienu svarbiu ramsčiu blokados spaudžiamai Lietuvai tapo žmonių iš kitų sovietų sąjungos respublikų palaikymas. Nors oficialioji maskvos politika buvo nukreipta prieš Lietuvos nepriklausomybę, eiliniai gyventojai ne visur pritarė tokiems veiksmams.
„Tada ir maskvos, ir tuometinio Leningrado žmonės, jau nekalbu apie Baltarusiją, Ukrainą, Gruziją – visi buvo už Lietuvą. Stengėsi neblokuoti mums tiekimo“, – pasakoja E. Žukauskas.

Mokėsi prekybininkų kalbos
Pasak E. Žukausko, kova už nepriklausomybę, taip pat ir ekonominę, Lietuvai tapo svarbia pamoka. Blokados sąlygomis teko mokytis pasirūpinti būtiniausiais produktais, ieškoti naujų tiekėjų, pertvarkyti gamybą, keisti įrenginius ir ieškoti nestandartinių sprendimų.
„Per tą blokadą ugdėsi verslumas“, – įsitikinęs pašnekovas.
Anot jo, iki tol apie rinkodarą, tarptautinius finansus ar savarankiškas prekybos sutartis daugelis įmonių mažai ką žinojo.
Pardavimo ir tiekimo grandinės iš esmės buvo susietos su maskva. Tad nutrūkus įprastiems ryšiams teko patiems mokytis ieškoti partnerių, derėtis, prekiauti ir kurti naujus ekonominius ryšius.
„Mes visi kalbėjome viena gamyklininkų kalba ir tai pagelbėjo blokados metu, o šalia mokėmės prekybininkų kalbos“, – šypteli E. Žukauskas.
Jo teigimu, jau tuomet buvo aišku, kad senoji ekonomikos sistema nebegrįš tokia, kokia buvo. Artėjo laikas, kai įmonėms teks pačioms priimti sprendimus, savarankiškai pirkti žaliavas, ieškoti pirkėjų savo produkcijai ir prisiimti atsakomybę už veiklos rezultatus. Planinę ekonomiką turėjo pakeisti rinkos taisyklės.
Įtampos gniaužtuose
Okupacijos pančius nusikračiusiai Lietuvai teko išgyventi ne tik ekonominę blokadą, bet ir kruvinąjį 1991-ųjų sausį bei tų pačių metų rugpjūčio pučą maskvoje.
Sausio įvykius pirmasis miesto tarybos pirmininkas Gintaras Šileikis prisimena kaip nuolatinės įtampos ir nežinomybės laiką.
Pasak jo, tuo metu Pajuosčio aerodrome leidosi Pskovo oro desanto divizijos kariai. Būtent šios divizijos daliniai dalyvavo šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą.
Šileikiui į atmintį įstrigo vienas epizodas, kai desantininkų transportas pervažiavo per Panevėžio centrą, Vilniaus ir J. Basanavičiaus gatvių sankryžą.
„Važiavo link Savivaldybės ir pamanėme, kad turbūt atvyksta jos užimti, bet jie pasuko į Ramygalos gatvę ir nuvažiavo į Vilnių“, – neramias akimirkas prisimena G. Šileikis.
Tomis sausio dienomis Savivaldybė buvo virtusi savotišku budėjimo štabu. Miesto vadovai dienas ir naktis leido kabinetuose bei koridoriuose, o savivaldybės ir kitų svarbių objektų apsaugą bei gynybą organizavo Algimantas Plitninkas.
Jis buvo vienas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio skyriaus kūrėjų, Sąjūdžio Panevėžio tarybos narys ir atsakingasis sekretorius, vėliau vadovavo Krašto apsaugos departamento Panevėžio zonai.
Šileikis prisimena, kad tomis dienomis apie normalų poilsį nebuvo nė kalbos. Į namus trumpam užsukdavo nebent persirengti ar pasiimti būtiniausių daiktų.
„Vyko nuolatinis, nepertraukiamas budėjimas. Turėjome daug savanorių, kurie mielai ateidavo padėti ir net atnešdavo maisto. Visi gyvenome tokioje Savivaldybės komunoje“, – pasakoja G. Šileikis.
„Padėjo automatą ant stalo ir sako: nuo šiol valdžia priklauso mums. Kas tie jie – nežinia. Neprisistatė. (…) Jei būtume elgęsi akiplėšiškai, galėjome labai greitai susilaukti kulkos į kaktą, bet viduje jautėme, kad jų buvimas čia trumpalaikis.“
G. Šileikis
Automatas ant stalo
Pirmajai nepriklausomos Lietuvos Panevėžio miesto tarybai teko išgyventi ir 1991-ųjų rugpjūčio pučą maskvoje.
Jo atgarsiai pasiekė ir Panevėžį. Rugpjūčio 21-ąją sovietų kariai užėmė miesto telegrafo ir telefono stotį bei televizijos ir radijo retransliavimo centrą.
Kariškiai pasirodė ir pačioje Savivaldybėje. Pasak G. Šileikio, jie užėjo į tuometės merės, šviesaus atminimo Gemos Lukoševičiūtės kabinetą, kuriame tuo metu buvo susirinkę miesto vadovai.
„Padėjo automatą ant stalo ir sako: nuo šiol valdžia priklauso mums. Kas tie jie – nežinia. Neprisistatė. Pasakė, kad jokių sprendimų be jų žinios negalėsime priiminėti. Jei būtume elgęsi akiplėšiškai, galėjome labai greitai susilaukti kulkos į kaktą, bet viduje jautėme, kad jų buvimas čia trumpalaikis“, – pasakoja G. Šileikis.
Drąsūs ir susitelkę
Toks netikėtas kariškių vizitas privertė miesto vadovus nedelsiant galvoti apie galimas pasekmes. Savivaldybėje imta slėpti ir išvežti svarbius dokumentus, tartis, kaip elgtis, jeigu perversmininkų valdžia įsitvirtintų ilgesniam laikui, kur ir kaip būtų galima tęsti darbą.
Maskvoje pučas vyko rugpjūčio 19–22 dienomis. Kai paaiškėjo, kad perversmas žlugo, G. Šileikis nusprendė pats apsilankyti tuometiniame sovietiniame kariniame komisariate. Pasak jo, ten buvo įsikūręs perversmininkų štabas.
„Budintis kariškis manęs paklausė, ko atėjau. Paprašiau pakviesti vyresnįjį. Jam atėjus pasakiau: jūsų valdžia baigėsi. Tas žmogus akis išsproginęs į mane žiūrėjo. Dar turbūt nebuvo gavę informacijos. Situacija buvo dviprasmiška. Supratau, kad nereikia jos aštrinti, ir apsisukęs išėjau“, – prisimena G. Šileikis.
Dabar sako suprantantis: toks apsilankymas galėjo baigtis ir visai kitaip.
„Žvelgdamas iš laiko perspektyvos manau, kad miestas sėkmingai susidorojo su tuomečiais iššūkiais. Tą laikotarpį išgyvenome. Aišku, buvo įmonių, kurios užsidarė, tačiau didžioji pramonės dalis nebuvo sužlugdyta. Mane labiausiai stebino ir džiugino žmonių entuziazmas. Sulaukdavome nuoširdaus ir didelio tiek psichologinio, tiek materialinio palaikymo“, – sako G. Šileikis.
Pasak jo, panevėžiečiai tuo sudėtingu laikotarpiu buvo itin patriotiški, o bendras tikslas padėjo įveikti net didžiausius sunkumus.
Šileikio manymu, viena svarbiausių pamokų, kurią Panevėžys išmoko per tuos istorinius išbandymus, – sudėtingu metu būtina išlikti vieningiems.
„Turime būti visi vieningi kaip kumštis“, – apibendrina jis.
Faktai
- 1990 metų „Panevėžio tiesa“ rašė, kad dalyvauti rinkimuose į vietines tarybas užsiregistravo 197 kandidatai, tačiau reikėjo išrinkti 69.
- Rinkimų metu visi deputatai neišrinkti – keturiolikoje apygardų turėjo įvykti pakartotiniai.
- Iš 55 iš karto išrinktų deputatų 47 buvo vyrai ir 8 moterys. Iš jų tik 8 priklausė komunistų partijai. Taryba balandį mere išrinko Gemą Lukoševičiūtę.
- Ji išrinkta iš trijų pasiūlytų kandidatų – tik tiek sutiko balotiruotis į merus.







