Panevėžio renesansą pastebėjo ir už Lietuvos ribų

Panevėžio pokyčiai jau domina ne tik pačius panevėžiečius.

Taip sutapo, kad praėjusią savaitę Aukštaitijos sostinės vardas atsidūrė net dviejų svorį turinčių renginių arenoje: Lietuvos architektų rūmų surengtame urbanistiniame forume Vilniuje ir

Rygoje vykusioje tarptautinėje urbanistinėje konferencijoje „MadCity“. Pastarojoje Panevėžio transformacija pristatyta kaip viena Baltijos šalių miestų sėkmės istorijų.

Į tarptautinę sceną Panevėžys pateko greta Suomijos, Belgijos, Japonijos, Estijos ir Latvijos, kurių atstovai buvo pakviesti skaityti pranešimų.

Konferencijoje šiemet daugiausia dėmesio skirta tam, kas lemia miestų sėkmę, kaip per pastarąjį dešimtmetį keitėsi Baltijos šalys ir kokie šiandien priimami sprendimai gali nulemti miestų ateitį.

Vienoje konferencijos sesijų analizuota, kaip sėkmingi miestai keitėsi per pastaruosius dešimt metų – nuo viešųjų erdvių atgaivinimo ir centrų atnaujinimo iki mobilumo, viešojo meno ir atsparumo krizėms. Šiame kontekste pristatytas ir Panevėžio pavyzdys.

Nuo pilko pramoninio miesto iki tapatybės paieškų

„MadCity“ pranešimą „Panevėžio renesansas: nuo „darbininkų miesto“ iki modernaus urbanistinio ir kultūrinio naratyvo“ pristačiusio vicemero Ryčio Račkausko teigimu, pastarąjį dešimtmetį Panevėžys išgyveno ne tik fizinę, bet ir tapatybės transformaciją.

„Panevėžys ilgą laiką buvo suvokiamas tiesiog kaip pilkas pramoninis miestas. Tačiau per pastaruosius dešimt metų jis sugebėjo perrašyti savo identitetą“, – konferencijos auditorijai teigė R. Račkauskas.

Pranešime jis grįžo ir į chaoso kupinus 1990-uosius – „laukinių kioskų“, atsitiktinės plėtros, formuojančios fragmentišką miestą, kriminalinio mikso, vadinamosios lietuviškos Čikagos epochą.

Tačiau didžiausios miesto problemos, pastebi R. Račkauskas, buvo ne tik ir ne tiek fizinės.

Ne mažiau svarbi buvo ir kita problema – miesto tapatybės krizė.

„Panevėžys neturėjo aiškaus atsakymo į klausimą: „Kuo norime būti?“ Ech, tas amžinas paauglystės klausimas: „Kuo būsime užaugę?“ – kalbėjo R. Račkauskas.

Įkvepiantis J. Miltinio pavyzdys

Ieškodamas atsakymo, R. Račkauskas auditorijai priminė ir gerokai ankstesnį Panevėžio virsmą – Juozo Miltinio teatro erą, dar vadinamą Panevėžio teatro fenomenu.

„Nacionalinio teatro legenda režisierius Juozas Miltinis tarpukariu, po studijų Paryžiuje ir Londone grįžęs namo, nedideliame, ganėtinai provincialiame to meto Panevėžyje sukūrė unikalią teatro mokyklą bei filosofiją. 7-ame ir 8-ame dešimtmečiais miestas tapo tikra teatro Meka. Į spektaklius Panevėžyje plūdo publika iš visos Lietuvos ir toli už jos ribų. Spektakliai, reikalaujantys gilaus tiek aktorių, tiek ir žiūrovų intelektualinio pasirengimo, užaugino galingą scenos meistrų plejadą – Bronių Babkauską, Donatą Banionį, Algimantą Masiulį ir kitus“, – Panevėžio dramos teatro aukso amžių priminė R. Račkauskas.

Tai buvo laikas, kai gauti bilietus į Panevėžio teatrą buvo kiekvieno Lietuvos intelektualo svajonė ir garbės reikalas.

„Maestro Miltinis įrodė, kad ir niekuo ypač neišsiskiriantis vidutinis provincijos miestas gali tapti galingu kultūros centru, jeigu turi stiprią idėją ir drąsią ambiciją“, – teigė R. Račkauskas.

Būtent šį principą, jo manymu, buvo galima pritaikyti ir po keturių dešimtmečių Panevėžį žadinant iš letargo.

Sugrįžta gyvybė

Pristatydamas Panevėžio transformaciją, vicemeras išskyrė kelias pagrindines jos kryptis.

Viena jų – miesto centro atgaivinimas.

Panevėžiečiai gerai pamena laikus, kai centrinė dalis buvo tapusi savotiška tranzito zona iš darbo į namus, o gyventojų srautą sutraukdavo didieji prekybos centrai miesto pakrašty.

„Mano paties projektavimo biuras, kuriame tuo metu dirbau, yra šalia centrinės miesto aikštės, tad puikiai prisimenu, kaip, pasibaigus valdiškų įstaigų darbo laikui, viskas aplink apmirdavo“, – pasakoja R. Račkauskas.

Šiandien Laisvės aikštė – ne tik sutvarkyta reprezentacinė erdvė, bet ir vieta, kurioje žmonės išties nori būti.

Kita, R. Račkausko teigimu, svarbi kryptis – viešųjų erdvių tinklas ir gamtos integracija į miestą. Šiuo požiūriu išskirta Nevėžio upė, palei kurią sukurtas vaizdingų rekreacinių vietų karkasas.

Tarp svarbiausių pokyčių – Senvagė ir Skaistakalnio parkas. Senvagė iš pasyvios tranzitinės teritorijos virto daugiafunkce miesto erdve, o Skaistakalnio parke istorinis paveldas susietas su šiuolaikinėmis bendruomenės reikmėmis – negrįžtamai besunykstanti istorinė poeto Juozo Čerkeso-Besparnio sodyba ne tiesiog restauruota, bet paversta kūrybiškumo centru „Pragiedruliai“.

Dar viena transformacijos dalis – pastatai, tapę miesto tapatybės ženklais. Toks yra Stasio Eidrigevičiaus menų centras „Stasys Museum“ – vienas ryškiausių ir reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio projektų visos Lietuvos mastu.

„Šis objektas tapo Panevėžio architektūriniu manifestu“, – teigė R. Račkauskas, pabrėždamas, kad šis pastatas, jo vertinimu, yra ne tik kultūros infrastruktūros objektas, bet ir naujos miesto ambicijos ženklas.

Pramoninės praeities neatsisako

Panevėžio pokyčiai, anot R. Račkausko, nereiškia bandymo atsiriboti nuo miesto pramoninės praeities.

Priešingai – pramonė yra viena iš šio miesto tapatybės dalių.

„Panevėžys neišsižadėjo savo pramoninės praeities, bet panaudoja ją kaip unikalų pamatą naujiems sprendimams bei patirtims“, – sakė vicemeras.

Buvusios pramoninės teritorijos, gamyklų cechai virsta loftais, komercinėmis ar renginių erdvėmis, kūrybinėmis dirbtuvėmis.

„Tai rodo, kad miestas išmoko vertinti rupią pramoninę estetiką ir paversti ją privalumu. Be to, Panevėžys yra Lietuvoje dar ganėtinai naujos turizmo krypties – pramoninio turizmo pradininkas ir lyderis, susilaukiantis neįtikėtino susidomėjimo“, – tarptautinės konferencijos dalyvių dėmesį atkreipė vicemeras.

Svarbiausias pokytis – požiūris į savo miestą

Vis dėlto, apibendrindamas Panevėžio pokyčius, R. Račkauskas akcentavo ne pastatus, aikštes ar parkus.

Jo teigimu, tikrasis miesto lūžis įvyko tuomet, kai pasikeitė gyventojų požiūris į Panevėžį.

„Miestas atgimsta ne tada, kai jį tiesiog sutvarkai. Jis atgimsta tada, kai žmonės vėl pradeda juo tikėti“, – pažymi vicemeras.

Pasak jo, būtent gyventojų įsitraukimas ir pasididžiavimas miestu tapo vienu iš pokyčių požymių. R. Račkauskas kaip pavyzdį prisiminė Panevėžio gimtadienio šventinę eiseną: dabar panevėžiečiams joje žygiuoti tapo savotišku pasididžiavimo ir garbės reikalu.

„Miesto pokyčiai sutelkia bendruomeniškumą“, – mano Panevėžį konferencijos dalyviams Rygoje pristatęs R. Račkauskas.

Matomas ne tik vietiniams

Pakvietimą į tarptautinę konferenciją R. Račkauskas vertina ir kaip tam tikrą galimybę Panevėžiui pasitikrinti, kaip miestas atrodo žvelgiant iš šalies.

„Klausiu, kodėl į Panevėžį atkreipėte dėmesį? Sako, kad apie jus labai daug kalbama. Dabar iš lūpų į lūpas sklinda: Panevėžyje tas, anas. O anksčiau važiuodavai pro Panevėžį ir miestas buvo apie nieką, nedomino užsukti“, – cituoja vicemeras.

Jo manymu, tai ir yra vienas svarbiausių tokio tarptautinio pripažinimo aspektų – Panevėžio pokyčiai pastebimi ne tik savame krašte.

„Panevėžys ne tik pats mato savo pokyčius, jie matomi jau toliau ir už Lietuvos“, – sako R. Račkauskas.

Anot jo, kvietimas į Rygos konferenciją tapo ir savotišku miesto pasitikrinimu: ar pasirinkta kryptis turi prasmės, ar tai, kas pastarąjį dešimtmetį buvo kuriama Panevėžyje, jau matoma platesniame kontekste.

„Kai pakviečia į tokią konferenciją ir pamatai, kad Panevėžys jau įdomus ne tik Lietuvai, supranti, ko jis pasiekė“, – teigė vicemeras.

Tai iliustruoja ir dėmesys Panevėžiui praėjusią savaitę Vilniuje Lietuvos architektų rūmų organizuotame urbanistiniame forume. Jame vėlgi kaip sėkmės istorijos pristatytos dviejų miestų – Panevėžio ir Malmės (Švedija) patirtys.

Kad Panevėžio patirtis per vieną savaitę buvo pristatyta dviejuose skirtinguose urbanistikos forumuose, pasak R. Račkausko, ne vien malonus sutapimas. Tai rodo, kad Panevėžio vardas urbanistiniame žemėlapyje jau turi kitą svorį. Miestas, ilgą laiką šalies mastu anksčiau sietas su pramone ar kriminaliniu pasauliu, dabar pats tampa pavyzdžiu, kurio patirtimi domimasi tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.