Bemaž dešimtmetį – nuo 1944-ųjų vasaros iki 1953 metų pavasario – ginklu sovietinei okupacijai priešinęsi, pokario Lietuvoje gyvybės neteko apie 20 tūkstančių laisvės kovotojų. Jų artimieji, rėmėjai, ryšininkai atsidūrė tremtyje.
Partizanų šeimos ir net svetimi žmonės pasistengė išsaugoti kuo daugiau šios visą tautą palietusios tragedijos prisiminimų, taip pat ir fizinių. Dalis jų – nuotraukų, dokumentų, daiktų – pražuvo amžiams. Kas išliko, tapo istorinėmis vertybėmis.
Pagelbėjo patys saugumiečiai
Sovietmečiu vien tik „banditų“ nuotraukų turėjimas galėjo užtraukti jeigu ne kalėjimą, tai didelius nemalonumus. Nepaisant realios grėsmės ir tokios pat realios baimės (net sulaukę nepriklausomybės daugelis nerimavo, kad gal dar per anksti bus atidavę slėptas relikvijas muziejams), žmonės jautė pareigą išsaugoti partizanus menančius daiktus.
Šie daiktai dabar pasakoja ne tik apie Lietuvos ginkluotą priešinimąsi okupantams. Jie – šeimų istorijos sergėtojai, laisvės kovotojų patirtų kančių ir daugybės mirčių liudytojai.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas dr. Darius Juodis sako, kad tarpukario, pokario Lietuvos žmonės dažnai vieni kitiems dovanojo nuotraukas. O kitoje jų pusėje būtinai parašydavo: „Išsaugok mano atvaizdą“, „Saugok atminimą“, „Atsimink mane“. Partizanai savo nuotraukas taip pat dovanodavo artimiesiems, ryšininkams, mylimosioms. Patikrintiems asmenims galėdavo jų perduoti ir visą šūsnį, dargi kartu su įvairiais dokumentais.
Suvokdami, kad vis tiek žus, norėjo bent tiek palikti ateičiai.
„Į rezistencinės kovos pabaigą tikrai daugelis suprato, koks finalas laukia, – neabejoja dr. D. Juodis. – Buvo aišku, kad žus kažkur bunkeryje ar pasaloje. Todėl atiduodavo savo daiktus artimiems žmonėms, jeigu tie būdavo dar neištremti, arba patikimiems ryšininkams.“
Tačiau istorija, anot D. Juodžio, tikrai mėgsta paradoksus. Tad ir nutiko taip, jog didžiąją dalį partizanų dokumentų, nuotraukų visgi išlaikė ne savi, bet sovietų saugumas – savo archyvuose. Kaupę kaip kaltinamąją medžiagą, apsaugojo tų, kuriuos persekiojo, atminimą.
Išsaugojo net būdami toli
Kai kuriais atvejais stebuklas, kaip šie vertingi praeities istorijos liudininkai apskritai išliko.
„Aš kartais stebėdavausi, kaip kai kuriems partizanų ryšininkams, rėmėjams net patekus į lagerį ar tremti pavykdavo tą padaryti“, – prisipažįsta dr. D. Juodis, turėjęs galimybę pats ne vieno jų to paklausti.
Prisikėlimo apygardos partizanų ryšininkas Petras Pocius-Beržas iš Šiaulių regiono išsaugojo 120 negatyvų ir kelias nuotraukas. Jis irgi buvo kalinamas, vėliau ištremtas. Dar prieš visus tardymus partizanų patikėtą turtą spėjęs užlakuotuose buteliuose paslėpti po medžiu.
Juodžio pasakojimu, grįžęs iš lagerio, ryšininkas juos išsikasė ir pasiėmė negatyvus kartu į Sibirą – tremtin.
„Įdomiausia, kad Sibire nebijojo negatyvų laikyti atvirai lentynėlėje, nes niekas ten nežinojo, kas juose, – neslepia nuostabos. – O Lietuvoje vėl reikėjo slėpti, kad kas nors nepamatytų, antraip būtų turėjęs nemalonumų. Be to, suradę būtų konfiskavę ir nežinia, ar nesunaikinę.“
Ryšininkė Zuzana Venckutė taip pat perėjo lagerio kančias, tačiau sugebėjo išsaugoti ir partizanų nuotraukas, ir kelis atsišaukimus.
„Ne tik likę Lietuvoje, bet ir kalėdami lageriuose žmonės sugebėjo tą padaryti ir neprasitarti per tardymus. Tai atvejai, su kuriais esu pats susidūręs“, – sako Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas.
Didžiulė atsakomybė
Net pasikeitus laikams tokie sergėtojai ne iš karto atskleidė, kur yra toks turtas.
Partizanų archyvų ieškojęs ir ne vieną jų suradęs Česlovas Kišonas dr. D. Juodžiui yra pasakojęs apie nepriklausomybės pradžioje, 1990-aisiais, apsilankymą pas vieną partizanų ryšininką Šiaulių regione.
„Jis ir sako: ne, vyrai, dar per anksti, – prisimena istorikas. – Bet kai nepriklausomybė įsitvirtino, parodė, kur paslėpta artilerijos sviedinio gilzė su partizanų dokumentais.“
Kitas partizanų ryšininkas – Jonas Ozgirdas iš Tauragės negatyvus išsaugojo paslėptus tuščiavidurėje stalo kojoje, vėliau dovanojo muziejui. Tačiau ir dovanodamas dar svarstė: gal per anksti, gal vėl ateis priešas?
„Ne pinigais ta vertė matuojama – ji dvasinė. Tai dvasinis paveldas, dvasinė atmintis.“
Dr. D. Juodis
Giliai įsišaknijusi baimė nepateisinti pasitikėjimo buvo būdinga daugeliui.
„Pats saugojimas kai kuriems greičiausiai buvo didelė atsakomybė, – svarsto dr. D. Juodis. – Partizanai juk jais patikėjo. Todėl manė turintys saugoti iki paskutinio.“
Stalinizmo laikais šie žmonės, pasak istoriko, rizikavo lageriu ar tremtimi – arba vienu ir kitu.
„Vėlesniais metais į lagerį gal ir nebūtų siuntę, bet nemalonumų žmogus daug būtų turėjęs, – patikina. – Svarbiausia, kad būtų praradęs ir patį saugomą daiktą.“
Paslaptis nusinešė į kapus
Kartais saugojo taip, kad net artimiesiems neprasitardavo.
Minaičių kaime, kur 1949 metais buvo pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija, taip pat ilgai slėptas pasipriešinimo laikų lobis.
Sodybos šeimininkai Mikniai, pasak dr. D. Juodžio, nepriklausomybės nesulaukė. Žinota, kad jų namuose yra partizanų dokumentų, – ir netgi kur. Tačiau slėptuvė rasta tuščia.
Vėliau remontuojant namą dokumentai atsirado – visai kitoje vietoje.
„Šeimininkas pats perslėpė dokumentus ir niekam nepasakė“, – pasakoja dr. D. Juodis.
Sprendžiant pagal laikraščius, į kuriuos šie radiniai suvynioti, tai padaryta 7-ajame dešimtmetyje.
1991-aisiais Jurbarko rajone būta atvejo, kai žmonės irgi remontuodami namą prie kamino rado paslėptą šūsnį partizanų nuotraukų.
Ankstesnis šeimininkas veikiausiai irgi niekam apie jas nepapasakojo. O nedaug trūko, kad nuotraukos būtų pražuvusios.
„Kai pagalvoju, kiek paslapčių buvo nusinešta į kapus… Melioracija, namų griovimas, stogų keitimas ir panašiai – vertingų daiktų galėjo būti prarasta negrįžtamai“, – sako istorikas.
Tokių daiktų vertė – didžiulė. Visų pirma, dokumentai nušviečia to meto įvykius, iškelia naujų faktų, tad istorikams padeda atkurti praeitį, pažvelgti giliau, plačiau.
Nuotraukos, pasak dr. D. Juodžio, pasakoja apie partizanų ginkluotę, aprangą.
Šie daiktai turi didžiulę muziejinę vertę.
„Ne pinigais ta vertė matuojama – ji dvasinė. Tai dvasinis paveldas, dvasinė atmintis“, – pabrėžia pašnekovas.
Brangino kaip relikvijas
Su partizanais susiję dokumentai yra tapę staigmena ne vienai apie juos nieko neįtarusiai šeimai.
Dr. D. Juodis pasakoja kartą sulaukęs šiauliečio tremtinio skambučio. Šis su žmona tvarkė jos mirusios mamos, partizano žmonos, dokumentus ir tarp jų aptiko du partizanams priklausiusius.
Istoriko teigimu, jie buvo unikalūs – Jono Žemaičio-Vytauto, 1949–1954 metais faktiškai ėjusio Lietuvos prezidento pareigas, pasirašyti dviejų partizanų apdovanojimo raštai. Vienas priklausė mirusiosios sutuoktiniui.
„Ji niekam nepasakė, kaip tie dokumentai pas ją atsidūrė, kada, kas juos atnešė“, – apgailestauja istorikas.
Šeimos saugo ir tikras relikvijas. Dr. D. Juodžiui teko tarpininkauti perduodant muziejui vieną jų – kruviną partizano nosinę.
Žuvus tėvui, vaikai nuėjo į mišką ieškoti jo kūno – terado tik kruviną nosinę. Tais laikais jos siūtos namuose, tad atpažinti nebuvo sunku.
Istoriko žiniomis, giminės ir artimieji, kurie turėdavo galimybę slapta palaidoti kritusius partizanus, stengdavosi pasilikti ką nors atminimui. Pavyzdžiui, iškirpdavo lietuviškas uniforminio švarko sagas. Arba tai galėjo būti koks žuvusiojo rankomis padarytas niekutis.
Partizanas Laurynas Mingilas-Džiugas sužeistas buvo gydomas garsiajame Minaičių bunkeryje. Sveikdamas jis išdrožinėjo Gedimino stulpus, kurie dabar dovanoti atkurtam autentiškam bunkeriui.
Tampa legenda
Labiausiai dr. D. Juodis apgailestauja dėl to, kad mūsų laikų jau praktiškai nebepasiekia autentiški pasakojimai – nėra konkretų daiktą iš partizano gavusio asmens liudijimo.
„Štai, sakoma, tai partizano diržas! Gal jo, o gal ir ne. Kai pasakojimas pereina per kelias kartas, man tai kelia daugiau klausimų nei turiu atsakymų, ar tikrai taip yra, ar perpasakota kažkas ne taip“, – tvirtina istorikas.
Jam pačiam yra tekę viename muziejuje su kolege apžiūrėti neva partizanui priklausiusį peilį. Paaiškėjo, kad iš tikro jis pagamintas 1961-aisiais.
„Kažkas gal ne iš blogos valios pagalvojo, kad peilis partizanų, bet 1961 metų daiktas tikrai nebuvo partizanų bunkeriuose, – pabrėžia dr. D. Juodis. – Autentiška, kai pats daiktą gavęs žmogus apie jį papasakojo. O kai pasakojimas perduodamas iš kartos į kartą, jis jau būna virtęs legenda, kuria galime tikėti, galime netikėti.“
Išlikę gyvi partizanai, sugrįžę po kalinimų ir tremties metų, taip pat ieškojo, ką paslėpė ar ką buvo palikę saugoti. Ne visos paieškos buvo sėkmingos. Kai kurias nuotraukas, dokumentus sunaikino gamtos stichijos. Arba buvusiems partizanams iškeliavus į amžinybę, jų kruopščiai saugoti daiktai išmesti kaip nereikalingi.
Dr. D. Juodis pasakojo, kaip sykį jį susirado makulatūros supirkimo punkte dirbęs žmogus, radęs išmestus partizano laiškus iš lagerio. Gaila, kad tik fragmentus, tad nežinia kieno.
„Matyt, buvo saugomi namuose, o paskui niekam neprireikė ir atsidūrė makulatūros perdirbime“, – spėja istorikas.
Iš partizanavimo – nieko
Laisvės kovų dalyvio, vieno žinomiausių partizanų Jono Čeponio-Vaidevučio šeima, sūnaus Algio Čeponio teigimu, jokių su tėčio partizanavimu susijusių daiktų neturi, nors šiam ir pavyko išgyventi sovietų mėsmalėje.
Priežastis paprasta: giminės namai buvo sugriauti, sudeginti. Kai J. Čeponis, tremtyje sukūręs šeimą, grįžo, gyvų tėvų jau neberado.
„Praktiškai nebuvo tokio lizdo, į kurį galėtum sugrįžti“, – sako A. Čeponis.
Panevėžyje galiausiai įsikūrusi šeima išsaugojo tik jau lagerio laikų daiktus – laiškus, paveikslą ir kt.
Taip pat likę J. Čeponio nuotraukos iš seminarijos, kurioje studijavo Antrojo pasaulinio karo metais, kelios senesnės, kur jis gimnazistas. O partizanavimo metų nuotraukų nėra. Galbūt tais laikais – 5-ojo dešimtmečio pabaigoje – partizanai dar taip dažnai nesifotografavo. Bet galėjo nuotraukos ir pražūti.
Ypatingas palikimas partizano artimiesiems – 1948 metų „Biržiečių tarybinio žodžio“ straipsnis apie J. Čeponį.
„Jame aprašytas tėvo pogrindinis pasipriešinimas sovietų valdžios akimis. Įdomu buvo paskaityti, ką sovietinė spauda manė apie tėvuką“, – prisipažįsta A. Čeponis.
Rašyta, kaip ir buvo galima tikėtis, tam metui būdingu stiliumi, straipsnyje daug sovietinių frazių, juodinimo, melo. Pavyzdžiui, minimas J. Čeponio pokalbis su tėvu, kuris buvo jau gerą dešimtmetį kaip miręs.
Nepraleido sovietai progos priminti ir partizano troškimo tapti kunigu – pašaukimo, kurį J. Čeponis paaukojo dėl kovos už Lietuvos laisvę. Pasišaipė, esą klierikai, kunigai partizanauti ėjo ne iš idėjos, o norėdami pasipelnyti.
Kovas menantys daiktai
Panevėžio kraštotyros muziejuje galima išvysti ne tik partizanų nuotraukų, dokumentų, bet ir jiems priklausiusių daiktų.
Donatas Juzėnas, Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas, sako, kad verta pamatyti Skapiškio miškų partizanų naudotą vokišką „Sturmgewehr“ automatą be buožės. Antspaudą, naudotą Algimanto, Vyčio partizanų apygardose padirbinėjant tapatybės dokumentus – partizanams jų reikėdavo fiktyvių.
„Tarpukario, pokario visuomenė buvo labai religinga, ypač kaimiškose vietovėse, – pasakoja muziejininkas. – Turime kryželį su Nukryžiuotuoju, kuris buvo naudojamas Vyčio apygardoje priimant partizanų priesaikas. Jį muziejui dovanojo buvusi partizanų rėmėja.“
Tarp eksponatų taip pat saugoma Vyčio apygardos Vienuolio būrio partizanų vado Jono Baltušniko-Vienuolio kariška planšetė – specialus odinis dėklas, kurį karininkai naudojo žemėlapiams, dokumentams nešioti ir saugoti lauko sąlygomis; Algimanto apygardos Butigeidžio kuopos partizanų naudotas spaudas.
„Tas laikotarpis nebuvo tik ginkluota rezistencija – buvo leidžiama ir pogrindinė spauda“, – primena D. Juzėnas.
Pasak muziejininko, pogrindinis žodis buvo labai svarus, nes taip partizanai skleisdavo žinią apie save, apie realią situaciją.
„Mes turime spausdinimo mašinėlę, 1945 metais naudotą Petro Januškevičiaus-Tėvo būrio, veikusio Upytės ir Krekenavos apylinkėse, partizanų“, – pasakoja.
Dar vienas įdomus eksponatas – žieminės partizano pirštinės. Deja, ekspozicijoje jos jau nebe originalios, numegztos pagal tikrųjų pavyzdį.
Muziejuje surinkta įvairių šovinių, kuriuos naudojo partizanai, tūtų kolekcija.
Kadangi bunkeriuose buvo tamsu, partizanai naudojo žibalines lempas. Muziejuje saugoma Šimonių girios bunkeryje rasta žibalinė lempa, pagaminta iš prieštankinio pabūklo sviedinio ir automato tūtų.
Atminimas gyveno šeimose
„Eksponatai, susiję su ginkluotu pasipriešinimu, pokariu, tremtimis, pogrindžio spauda į muziejų galėjo patekti tik atkūrus nepriklausomybę, po 1990 metų kovo 11-osios“, – aiškina D. Juzėnas.
Per tą laiką Panevėžio muziejus įgijo ir dabar savo rinkiniuose saugo ne vieną įdomų daiktą. Pavyzdžiui, Raguvos apylinkėse veikusio partizanų vado Jono Baltušniko-Vienuolio sudarytą 1945–1948 metais žuvusių partizanų sąrašą.
Taip pat sąsiuvinį, kurį Antano Žilio-Žaibo būrio partizanai savo vadui 1945-aisiais dovanojo vardo dienos proga. Jame linkėjimai, o po kiekvienu sveikinimu pasirašyta slapyvardžiu.
Muziejaus rinkiniuose, pasak D. Juzėno, yra ir užrašyti partizano Broniaus Aleknavičiaus prisiminimai, nemažai partizanų nuotraukų – daugiausia nuo 1947 metų ir iki 1952-ųjų.
Partizaniniame kare, primena istorikas, žuvo apie 20 000 laisvės kovotojų. Bet nemažai jų liko gyvi, kalėjo.
„Šeimose tas atminimas buvo saugomas, – pabrėžia D. Juzėnas. – Aišku, sovietmečiu apie tai nebuvo galima kalbėti.“
