-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vilnietė 39 metų skaitytoja, vardu Elvyra, įsigijusi butą naujos statybos daugiabutyje, nusprendė atsiveriančias progas išmokti ko nors nauja išnaudoti maksimaliai. Plikos būsto sienos prašyte prašosi teptuko ir dažų. O kodėl jų neišdažius savomis rankomis?
Internetas lyg tyčia pakišo reklamą apie nemokamą Suomijos dažų gamintojo „Tikkurila“ seminarą. „Jei gyvenimas suteikia progą, ja reikia naudotis“, – tarė Elvyra ir užsirašė į klausytojus. Seminaras truko vieną vakarą. Lektoriai pasakojo apie koncerno gaminamų dažų ir dažymo priemonių privalumus, supažindino klausytojus su esminiais paviršių dažymo principais bei dažų pasirinkimo kriterijais.
„Pirmąją seminaro dalį klausėmės teorijos: pagal kokius kriterijus išsirinkti dažus, kaip atkreipti dėmesį į jų sudėtį, kaip pasirinkti geriausius konkrečiam tikslui ir patalpoms, – pasakojo skaitytoja, – o po trumpos pertraukos gavome ir progą viską išbandyti tiesiogiai: užglaistyti nedidelius paviršiaus nelygumus, pagruntuoti, padažyti paviršius nedideliu rankiniu voleliu bei didesniu, užmautu ant teleskopinės rankenos“.
Savame bute Elvyra buvo numačiusi dažyti virtuvės sienas bei lubas. „Kambaryje lubos irgi bus dažomos, bet joms galima pasirinkti šiek tiek kitokius dažus. Aš nusprendžiau nesismulkinti ir naudoti tuos pačius“, – dėstė pasirinkimo kriterijus naujakurė.
Virtuvės sienos dažnai gauna riebalų purslų nuo gaminamo valgio, o ir šiaip tai – didesnio drėgnumo patalpa, todėl čia gamintojai rekomenduoja naudoti plovimui bei buitinei chemijai atsparius dažus. Renkantis blizgumą, galioja auksinė blizgumo santykio su valymu taisyklė: kuo blizgesniais dažais dažytas paviršius, tuo mažiau ant jo matysis nešvarumų ir lengviau bus valyti. Matinis neblizgus paviršius malonesnis akiai ir sukuria jaukesnę aplinką, tačiau valyti jį kur kas sunkiau.
Idealu būtų teplius paviršius dažyti blizgiausiais dažais, bet toli gražu ne visi vartotojai mėgsta šį blizgesį (o ir menkiausius paviršiaus nelygumus jis labai išryškina), todėl dažnai linksta į mažiau blizgius – matinius ar pusiau matinius.
„Pažvelgusi į 2,7 m aukščio virtuvės lubas, supratau, kad net ir labai norėdama nepasieksiu jų kaipreikiant aptėkšti, – juokėsi pradedančioji dažytoja, – todėl nusprendžiau dažyti jas visiškai matiniais, bet neatspariais šlapiam valymui, specialiai luboms skirtais baltais dažais“.
Dažai skirstomi į 6 grupes pagal blizgumo indeksą, nurodomą ant produkto pakuotės:
Seminare Elvyra sužinojo, kad dažai gali būti skirstomi ir pagal sudėtį, pagal tai, kokio tirpiklio pagrindu gaminama jų emulsija. Tarkim, yra vidaus patalpoms skirtų dažų, gaminamų vaitspirito pagrindu, tad jie skleidžia gana aštrų kvapą, o naudotus įrankius ne taip lengvai išplausi. Populiaresni yra vandens pagrindu gaminami dažai – lateksiniai ir akriliniai. Vidaus darbams skirti vandeniniai lateksiniai dažai pakankamai laidūs vandens garams („kvėpuojantys“), o akriliniai – šiek tiek atsparesni valymui, drėgmei ir purvui.
„Kadangi mano namas neseniai baigtas statyti, – pagrindė savo pasirinkimą savininkė, – po jo konstrukcijas dar klajoja statybinės drėgmės likučiai, kuriems verčiau neužkirsti kelio išgaruoti, antraip, iš visų pusių užrakinti, jie gali pridaryti bėdų. Todėl pasirinkau laidžius garams vandens pagrindu gamintus dažus. Be to, imponavo mintis, kad įrankius galėsiu išplauti be ypatingo vargo. Kaip ir išteptas rankas ar drabužius“.
Dažų sudėtyje užmačiusi ir nuo pelėsių saugančių priedų, padidinančių dažytų paviršių atsparumą grybeliui, Elvyra džiaugsmingai trynė rankomis: tegu naujosios statybos pastatuose ir veikia priverstinis vėdinimas su rekuperacija, bet papildoma apsauga nuo pelėsio dar niekam nepakenkė.
Žinomumas rinkoje ir geri vartotojų atsiliepimai taip pat svarbu. Juk kuo ilgiau gyvuoja dažus gaminantis koncernas, tuo labiau jis suinteresuotas investuoti į gaminių kokybę, kad kuo daugiau vartotojų liktų patenkinti. „Be to, dar turiu porelę mylimų augintinių ir tikrai nenorėčiau, kad šie, prisikvėpavę dažų dangos skleidžiamų dalelių ar tiesiog palaižę paviršius, sunegaluotų“, – neslėpė Elvyra.
Todėl pirmenybę ji suteikė dažams, neturintiems tirpiklių, atstumiantiems purvą, atspariems valymui tirpikliais ir oficialiai sertifikuotiems ekologiškais ir nekenkiančiais aplinkai.
Dažų sąnaudos skaičiuojamos pagal paviršiaus plotą, tad Elvyra atskirai sudėjo visus dažytinų sienų bei lubų plotus ir, pasinaudojusi dažų gamintojo interneto svetainėje pateikta skaičiuokle, nustatė, kiek dažų jai reikės viską nudažyti dviem sluoksniais. Kadangi skaičiuoklė negali įvertinti realaus paviršių paruošimo lygio ir jų gebėjimo daugiau ar mažiau įgerti dažus, gautą rezultatą ji priėmė kaip preliminarų ir dėl viso pikto dažų užsakė šiek tiek daugiau.
„Prieš užsakydama dažus, išgyvenau tikras kūrybines kančias, bandydama išsirinkti svajonių sienų atspalvį! – juokėsi Elvyra. – Gerą valandą stovėjau ir spoksojau į stendą su dažų atspalvių pavyzdžiais, mėgindama įsivaizduoti, kaip jie galėtų atrodyti realybėje ant mano sienų, apšviesti krintančios pro virtuvės langą pietų saulės. Nesu labai meniška asmenybė, mano vaizduotė gana nepaslanki. Priėjau išvadą, kad norėčiau kažko šviesaus, gana neutralaus, kad nediktuotų man viso likusio interjero spalvų gamos, pakankamai vėsaus, kad atsvertų patalpos orientaciją į pietų pusę, ir… išsirinkau nuostabų, lakonišką, kone meilę iš pirmo žvilgsnio man sukėlusį šviesiai pilką atspalvį“.
Pilka tai pilka. Pagal užsakovės pageidavimą užmaišyti reikiamą kiekį sienų dažų tetruko 5 minutes. Neilgai trukus, Elvyra tapo skirtingos talpos kibirėlių piramidės savininke.
„Seminare išgirdau vieną dalyką, kuris man labai įstrigo galvoje, mat buvo gana neįprastas mūsų gyvenime, – pasidalijo atradimu moteris. – Lektorius kalbėjo apie gruntinius dažus“.Lietuvoje labiau įprasta gruntuoti paviršius paprastu gruntu – vandenine polivinilacetato emulsija, sutvirtinančia ir suvienodinančia jų įgeriamumą. O štai gruntiniai dažai iškart atlieka bent porą funkcijų: jie veikia kaip įprastas gruntas, be to, būdami balti (palyginti su permatomu gruntu), geriau paruošia paviršių dažymui šviesiais atspalviais, nes juos naudojant reikia mažiau baigiamųjų dažų.
Baigiamieji dažai šiek tiek brangesni nei gruntas, tad žinia, kad gerai sienų padengimo kokybei užteks ne trijų, o dviejų sluoksnių, gali pradžiuginti ne tik jus pačius, bet ir jūsų piniginę.
Kodėl gi nepabandžius, pagalvojo Elvyra ir, susumavusi sienų bei lubų plotus, nupirko reikiamą kiekį tokio dažančio grunto. Blogiau juk tikriausiai nebus, skandinavai dažniausiai žino, ką daro.
Pasidavusi pirkimo nuotaikai, Elvyra vienu atsikvėpimu įsigijo ir dažymo įrankių: vieną didesnę volelio rankeną, vieną – mažesnę, ilgą teleskopinį kotą, teptuką sunkiau pasiekiamoms vietoms padažyti, vonelę dažams ir šiek tiek pačių dažymo volelių. Mažų ir didelių.
„Ėmiau du didesnius volelius, skirtus atviriems plotams dažyti, po vieną kiekvienai spalvai – pilkoms sienoms ir baltoms luboms, – dėstė naujakurė. – Pradėjus dažymą, paaiškėjo, kad geriau būčiau pirkusi bent dvigubai tiek. Tegu dažymo įrankius ir lengva išplauti, bet kol juos išmazgoji… Patogiau turėti atsarginių, kad nereikėtų stabdyti darbų“.
Kokybiški voleliai ne tik gerai padengia paviršius dažais – juos nesudėtinga išplauti, o, tinkamai prižiūrimi, jie atlaiko ne vieną ir ne du projektus.
Įsigyti pigias ar brangesnes priemones? Yra argumentų ir vienų, ir kitų naudai. Viena vertus, tokiam vienkartiniam mėgėjo pasilinksminimui lyg ir nevertėtų švaistyti pinigų perkant aukštos kokybės profesionalų įrankius, antra vertus, kai volelio imasi neįgudęs mėgėjas, ar yra prasmės papildomai rizikuoti rezultatu, pasitikint abejotinos kokybės instrumentu? Elvyra pasirinko aukso viduriuką: nepirko pačių pigiausių įrankių, nors pagunda sutaupyti buvo išties nemenka, nepirko ir premium klasės, palikusi ja mėgautis iš dažymo duoną valgantiems meistrams. Galutinį sprendimą ji priėmė pasitelkdama subjektyvius pojūčius. Pasvėrusi rankoje kelis įrankius, pasirinko tą, kuris geriausiai gulė į delną, turėjo malonesnį pirštams, neslystantį paviršių. „Jei jau ir sugadinsiu reikalus, – tarė sau Elvyra, – tai tikrai ne dėl įrankių, o vien dėl kreivų rankų. Tad ir kaltinti liks tik save“.
Teleskopinė rankena vidutinio ūgio žmogaus rankose – puikus įrankis, padedantis pasiekti lubas
be kopėčių.
Savaitgalio projektas „Išdažyk virtuvę“ prasidėjo šeštadienio rytą. Darbuodamasi dideliu voleliu ir teleskopiniu kotu, Elvyra per valandą gruntiniais dažais padengė visus reikiamus paviršius
„Mano ūgis palyginti nedidelis – 165 cm, – pasakojo entuziastinga dažytoja, – o lubų aukštis apie 270 cm. Teleskopinė dažymo rankena pasirodė besąs tikras atradimas! Nereikia lakstyti aukštyn ir žemyn kopėčiomis, dažai nespėja pradžiūti, tad dažomi plotai padengiami visiškai tolygiai… Stovėdama ant grindų, pasiekiau ir tolimiausius kampus“.
Tačiau Elvyra susidūrė ir su sunkumais. Pirmiausia, prie kompiuterio klaviatūros tepratusios rankos labai greitai pavargo mosikuoti ilgu padargu, be to, būdama trumparegė, iš apačios ji nelabai gerai matė, ar lubos pakankamai gerai nudažytos.
„Sėkmės receptą radau, kai, sustūmusi rankeną, grįžau prie kopėčių, – prisipažino eksperimentatorė. – Man nereikėjo daug bėgioti aukštyn ir žemyn, kaip, tarkim, būčiau dariusi dažydama lubas vien trumpa rankenėle. Pasilypėjusi ant kopėtėlių, patrumpintu įrankiu pasiekdavau vis dar gana didelį lubų plotą. O ir rankos vargo kur kas mažiau“.
Ant pakuotės nurodytas gruntinių dažų džiūvimo laikas – 2 valandos. Išplovusi volelį, Elvyra grįžo dažyti lubų. Pirmiau nudažyti lubas patarė seminaro vadovas, mat vėliau uždažyti baltais lubų dažais aptėkštas sienas kur kas paprasčiau nei pataisyti aptėkštas pilkais sienų dažais lubas.
Taigi per 40 minučių susidorojusi su pirmuoju lubų dažų sluoksniu, Elvyra palaukė dvi valandas – tiek, kiek nurodyta ant dažų pakuotės, kad galėtų užtepti antrąjį. O štai nudažiusi lubas Elvyra susidūrė su pirma rimtesne problema. Jau kaip ir norėtųsi dažyti sienas, bet kaip apsaugoti džiūstančius lubų dažus?
Svarbus momentas – tinkamai nudažyta lubų ir sienų sandūra: vienur turi likti balta spalva, o kitur – pilka.
Paprastai, šiek tiek pradžiūvus luboms, prie jų prilipinama dažymo juosta taip, kad sienas dažantis volelis teptų ją, o ne lubas. Tačiau Elvyra nepanoro laukti. „Mano bute akimi matoma lubų sandūra yra tik su viena siena, – pasakojo naujakurė. – Kitur tą sandūrą kažkas vis uždengia: ar vėdinimo ortakiai ir jų konstrukcijos, ar lubas siekiantys virtuvės baldai… Taigi rizika minimali! Laukti, kol lubos pradžius, kantrybės pritrūko, nusprendžiau išbandyti rankos tikslumą dažydama sandūrą kampiniu teptuku“.
Kaip tarė – taip ir padarė. „Youtube“ susiradusi metodą iliustruojančią vaizdo medžiagą, ją nuodugniai peržiūrėjo, pasitreniravo su paprasta kartonine dėže ir, giliai įkvėpusi, prisigretino prie sienų ir lubų sandūros. Šiai vietai dažyti naudojamas ne stačiu, o 45° kampu nupjautas kokybiškų šerelių teptukas. Saikingai pamirkytas dažuose, teptukas pridedamas prie sienos taip, kad iki kampo dar liktų apie 5 mm. Tada tolygiu judesiu jis traukiamas į šoną, stebint, kad šerelių galai kuo tiksliau atsidurtų kampe. Teptukas neturėtų lubų liesti išvis, net per šerelių storį. Gaunama graži lygi linija, kurios lygumas priklauso nuo dažytojo rankos tvirtumo. Net jei ranka tik šiek tiek sudrebės, judesį paveiks dažytojo įkvėpimas ar iškvėpimas, išeis bangelės.
Taigi kaip pavyko Elvyrai? „Na… ne taip idealiai, kaip norėtųsi, – norom nenorom pripažino ji. – Iš esmės metodas pasiteisino, man neprireikė apsauginės juostelės, o ir pradėti dažyti sienas galėjau nelaukdama, kol lubos pradžius… Bet spalvų riba vis dėlto šiek tiek „banguoja“. Perfekcionistui jau netiktų. Laimė, aš nesu tokia, be to, kaip minėjau, trumparegė. Žiūrėdama į tą lengvą nelygumą, jokios gėdos nejaučiu, priešingai, nusišypsau prisiminusi šitą dažymo nuotykį. Ir didžiuojuos savimi“.
Profesionalas su šia dažymo užduotimi tikriausiai būtų susitvarkęs greičiau. Net ir darydamas reikiamo ilgio technologines pauzes, jis būtų sugebėjęs susitvarkyti per dieną. Elvyrai jos projektas užtruko dvi: antrąjį sienų dažų sluoksnį ji tepė jau kitos dienos rytą, kartu dar šiek tiek patobulindama sienų ir lubų spalvų sandūros „meninius nelygumus“.
„Aštuonios valandos šeštadienį ir viena valanda sekmadienį – štai kiek truko mano linksmybės!“ – apibendrino naujakurė.
Dažant sienų paviršius, būtina įvertinti patalpos paskirtį ir pagal tai pasirinkti dažus. Pavyzdžiui, virtuvės, vaikų kambarių ir koridorių sienų danga dažniausiai nukenčia nuo riebaluotų pirštų, vaikų meninės kūrybos ar tiesiog dažno lietimo. Dėl šios priežasties labai svarbu parinkti tinkamus dažus, kad nereikėtų sienų kasmet perdažyti iš naujo.
Visų pirma, labai svarbu, kad dažai būtų atsparūs vandeniui ir dažnam valymui. Taip galėsite lengvai nuvalyti išteptą paviršių. Vieni tokių – drėgnam valymui atsparūs pirmos klasės dažai „Vivacolor Interior Kitchen“, skirti patalpoms, kuriose didelė sienų ištepimo tikimybė.
Antra, visada norisi, kad, nusprendus dažyti patiems, tai daryti nebūtų pernelyg sunku. Dėl šios priežasties rekomenduoju rinktis gerai dengiančius vandeninius dažus. Taip ne tik paviršius lengvai nudažysite, bet ir išvengsite didelių nepatogumų po darbų plaunant rankas ar dažymo įrankius, nes dažų likučius galėsite pašalinti vandeniu.
Trečia, poveikis aplinkai. Dažų serijos „Vivacolor Interior“ tyrimai rodo, kad šie dažai pasižymi minimaliu į aplinką išmetamų kenksmingų medžiagų kiekiu ir atitinka visus Europos Sąjungoje ir Šiaurės šalyse keliamus reikalavimus.
Pačiam dažymo procesui svarbiausias rodiklis – paviršių drėgmė. Drėgmės kiekis išreiškiamas procentais ir rodo drėgmės santykį su sausos medžiagos svoriu. Jos matavimo aparatai – higrometrai – turi skalę, kurioje nurodytos leistinos drėgmės ribos. Drėgmė turėtų neviršyti 50 procentų. Jei dažysite ant drėgnesnio paviršiaus, dažų sluoksnyje gali atsirasti pūslių, antrasis jų sluoksnis gali nesukibti su ankstesniu paviršiumi ar net jį nulupti. Nudažytas paviršius gali pradėti raukšlėtis. Žodžiu, tikimybė, kad būsite veltui sugaišę laiką ir vėjais paleidę pinigus bei medžiagas, padidėja labai smarkiai. Galiausiai teks sulaukti, kol paviršiai išdžius, ir juos perdažyti.
Antras dažant naujuose statiniuose reikšmingas rodiklis – paviršių gebėjimas įgerti dažus. Dažų sąnaudos smarkiai priklauso nuo paviršiaus struktūros. Tarkim, litru dažų padengsite 10–12 m2 anksčiau dažytų paviršių, jei paviršius yra lygaus gipskartonio ar glaistytas, tuo dažų litru padengsite 7–9 m2 plotą, o jeigu jis tik tinkuotas – vieno litro teužteks 3–5 m2. Todėl, perkant dažus, būtina į tai atsižvelgti. Geriau įsigyti šiek tiek daugiau nei paskui užsakinėti papildomai.
Dar norėčiau duoti patarimų dažantiems lubas. Jas dažykite greitai, kad voleliu užteptų dažų juostų kraštai nespėtų išdžiūti. Taip jos tolygiau užklos viena kitą. Dažykite šviesos sklidimo kryptimi, 18–25 cm ilgio voleliu ilgais šereliais. Dažų netaupykite, paviršius turi būti padengtas tolygiai ir neturi likti volelio pėdsakų. Prieš dažant svarbu sulaukti, kad lubų plokščių sandūras dengiantis glaistas būtų visiškai išdžiūvęs, priešingu atveju sandūrų juostelės gali persišviesti per dažų sluoksnį.
Komentarai
-
- Paulina
- 10:21 2017.07.18
Rodyti visus komentarus (1)Tokio išsamaus straipsnio dar neteko skaityti. Žadame patys dažytis virtuvę ir klijuoti plyteles, tai patarimai ir informacija tikrai pravers. Niekada neteko dažyti sienų ar kloti plytelių, bet tikiu, kad pavyks.