Viktoras Mirošničenka neskaičiavo, kiek įvairiausių šaukštų išdrožė, kiek jų artimiesiems ir draugams padovanojo. P. Židonio nuotr.

Žvilgsnis nuo medžio iki dangaus

Žvilgsnis nuo medžio iki dangaus

Panevėžiečio tautodailininko, medžio drožėjo Viktoro Mirošničenkos didelė širdies dalis priklauso ne medžiui ir ne žemei, o neišmatuojamai padangei. Ankstyvoje jaunystėje atradęs dvi aistras – drožinėjimą ir sklandymą – panevėžietis ligi šiol jomis dega, nors ir kristi iš dangaus teko.

V. Mirošničenka pasaulio šviesą išvydo toli nuo Lietuvos – tolimajame Sibire, Krasnojarsko krašte, kur jo mama ne sava valia nuo vaikystės buvo atsidūrusi.

Tik 1959-aisiais, kai ji svetimoj šalyje užaugo, ištekėjo, pirmagimio susilaukė, šeimai leista parvažiuoti į Lietuvą. Tad su vos mėnesio sūneliu Viktoru šeima čia ir sugrįžo.

Aplinkinius pažinti ir save suvokti berniukas pradėjo po Vabalninko, Biržų rajone, dangumi. Po tuo pačiu, kuris jo ištremtai mamai ir seneliams buvo gimtasis. Du jaunesni Viktoro broliai jau čia gimė, vienas jų iki šiol, kaip ir mama, Vabalninke gyvena.

Pats V. Mirošničenka daugiau kaip trisdešimt metų panevėžietis. Dabar čia jo namai, nors vis dar Vabalninko bendruomenei priklauso, renginiuose, susitikimuose dalyvauja, o didelė dalis jo drožinių yra likusi miestelyje.

Jo muziejuje ir V. Mirošničenkos darbai. Daugiausia, žinoma, šaukštų. Juk būtent juos drožti meistrui labiausiai patinka. Apžiūrint tą ekspoziciją akių neįmanoma atitraukti: kiekvienas šaukštas vis kitoks – skirtingais ženklais išpuoštas, ploniausiais ažūriniais raštais išraižytas. Ten pat eksponuojamas ir V. Mirošničenkos klasės draugams skirtas didelis šaukštas su išdrožtais visų bendramokslių vardais.

Kiekvienas iš tautodailininko šaukštų vis kitoks – skiriasi spalvos, dydžiai ir raštai. P. Židonio nuotr.

Kiekvienas iš tautodailininko šaukštų vis kitoks – skiriasi spalvos, dydžiai ir raštai. P. Židonio nuotr.

Medis viliojo artyn

Tautodailininkas pasakoja medžio drožyba susidomėjęs ganėtinai anksti – bene šeštoje klasėje besimokydamas. Šiek tiek per darbų pamokas su drožyba susipažinęs, vis norėjo dar jos imtis. O kartą pamatęs meistro išdrožtą skulptūrėlę, nutarė, kad ir pats tokią lengvai gali padaryti.

„Kiti gali, o ką aš – negalėsiu?“ – pasvarstė ir darbo ėmėsi berniukas.

Bet pasirodė, kad drožti ne taip paprasta.

„Pirmiausia labai nustebau, kaip čia taip gali būti? Juk buvau šventai įsitikinęs, kad sugebėsiu. O paskui supykau ir nutariau trūks plyš darbą padaryti. Žinoma, padariau. Tik visai ne taip, kaip įsivaizdavau ir kaip norėjau jis atrodė“, – pasakoja drožėjas.

Po tegul ir ne visai vykusio pirmojo bandymo medžio į šalį nepadėjo. Vis pjaustė, drožinėjo, kalė ir taip pridarė žaidimams su draugais tinkamų daiktų – lankų, skydų, kardų, automatų.

Nepastebėjo, kaip su tais mediniais ginklais bekariaujant ir vaikystė kažkur dingo. Vidurinę baigus netrukus ir į armiją teko eiti.

Tarnaudamas armijoje medžio nepamiršo, pagal galimybes buvo sumąstęs kitokią kūrybos techniką – faneros lakštus užtepdavo tušu ir ant jų raižydavo vaizdelius, paveikslėlius. Bet medis vis viliojo artyn savęs.

„Mano draugas, dabar gerai žinomas drožėjas Vydas Vareika, tuo metu įsidarbino drožėju Panevėžio „Tulpėje“. Žiūrėdavau, kaip jis drožia, ir prašydavau brokuotus, netinkamus medžio ruošinius man atiduoti. Draugas drožinėdavo pagal nurodytus etalonus, o aš iš duotų gabalėlių galėjau daryti ką norėjau, vaizduoti ką tik sumanydavau“, – prisimena V. Mirošničenka.

Tuo metu jis dirbo Biržuose, bet grįžęs namo vis užsukdavo pas drožinėjantį draugą. O tada ir šaukštų skaptavimu susidomėjo, su dideliu užsidegimu ėmėsi juos įvairius kurti.

„Buvo periodas, kai labai žavėjausi skulptūrėlėmis iš medžių šaknų bei šakų. Jų prisirinkdavau pačių įvairiausių ir ieškodavau tinkamiausių išraiškų. Tačiau bene labiausiai traukė prie šaukštų. Ir daiktas visiems reikalingas, ir daug medžiagų jam nereikia – iš paprastos pliauskos gali daryti, ir darbas laiko daug neatima“, – pasakoja drožėjas.

O dar, pasirodo, tas paprastas šaukštas ir kūrybai atveria vartus – juk kiek galima raštų, ornamentų, ženklų ir simbolių į jį sudėti, kiek gražių sumanymų įgyvendinti.

Su žiedais ir sparnais

V. Mirošničenka bene labiausiai mėgsta drožti šaukštus saviesiems ir dovanoti juos įvairiomis progomis. Vis kitokius – kiekvienam pagal jo pomėgius, ypatybes, charakterį. Kad tie šaukštai tarsi pasakotų apdovanotojo gyvenimo istorijas.

Štai neseniai 60-metį minėjusiam broliui Viktoras sukūrė šaukštą, ant kurio puikuojasi nemenka žuvis ir čia pat – krepšinio kamuolys. Mat brolis ne tik prisiekęs žvejys, bet ir krepšininkas.

Muzikantas gaus šaukštą, papuoštą smuiko raktu, trimitu, armonika ar kitu instrumentu, sportininkas – jam pritinkančiu inventoriumi.

Žmonai darydamas šaukštus mėgsta tulpės žiedus juose išdrožti.

„Juk Tulpių gatvėje gyvename“, – juokiasi Viktoras.

Šaukštus gali papuošti ažūrinės plunksnos, knygos, angelai, įvairios mistinės figūros ar paslaptingi simboliai.

„Prieš liepos ir gruodžio mėnesius man pats darbymetis. Tuomet daugiausia šeimos sukakčių minime ir nė vieno sukaktuvininko nenoriu palikti be šaukšto“, – šypsosi meistras.

O šaukštų reikia daug, vien jo paties šeima nemaža: žmona, dukra ir sūnus su antrosiomis pusėmis, du anūkai ir laukiamas trečiasis. O kur dar brolių šeimos, dukterėčios, sūnėnai su atžalomis, giminaičiai, draugai, kolegos…

Gausybė dar neišdovanotų šaukštų vienas nuo kito skiriasi ne tik dydžiais ir raštais, bet ir spalvomis – tos priklauso nuo medienos, iš kurios gimsta.

Štai raudonas šaukštas, pasirodo, alksninis, gražiai rudas – obels, baltas – liepos.

„Lengviausia šaukštus drožti iš liepos ir drebulės. Bet peilis turi būti aštrus. O štai dirbant su obelimi, kriauše, vyšnia peilis gali būti ir bukesnis“, – pasakoja panevėžietis.

Tik visų subtilybių V. Mirošničenka irgi neišpasakoja – juk kiekvienas medžio drožėjas turi savo paslapčių, įgyjamų per patirtį, ilgus darbo metus.

Žmonai darydamas šaukštus mėgsta tulpės žiedus juose išdrožti. „Juk Tulpių gatvėje gyvename“, – juokiasi Viktoras. P. Židonio nuotr.

Žmonai darydamas šaukštus mėgsta tulpės žiedus juose išdrožti. „Juk Tulpių gatvėje gyvename“, – juokiasi Viktoras. P. Židonio nuotr.

Reikėjo dangaus

Su medžiu beveik visą gyvenimą dirbantis V. Mirošničenka pripažįsta, jog vaikystėje jo žvilgsnis skriedavo gerokai aukščiau už augalų viršūnes – siekdavo dangų.

Meilė padangių aukščiams ir skrydžiams iki jų viliojo nuo pat ankstyvos vaikystės.

„Kai atskrisdavo malūnsparniai, vadinamieji kukurūzninkai, trąšų laukuose barstyti, visada būdavau pirmas žiopsotojas. Bene už trijų kilometrų nuo mūsų namų būdavo jų nusileidimo, trąšų pasipildymo bazė. Buvau pirmoje, antroje klasėje ir iki ten, kol jie dirbo, lėkdavau kasdien po pamokų ir varvindavau seilę. Net buvau prisibrovęs prašyti, kad paskraidintų, bet, deja, nepaėmė, nepavyko“, – pasakoja V. Mirošničenka.

Vis dėlto svajonė kada nors pakilti iki debesų buvo įgyvendinta.

Rezervo karių asociacijai priklausantis Viktoras iki šiol yra Biržų aeroklubo narys, sklandytojas.

Pirmą kartą savarankiškai į dangų pakilo dar mokiniu būdamas.

Jau dešimtos klasės mokinys įstojo į Biržų aviacijos klubą ir pradėjo mokytis valdyti sklandytuvą. Biržų aeroklubas, maždaug už kilometro nuo miesto esantis, įkurtas 1968 metais. Ir dabar jame yra sklandytojų, aviamodeliuotojų, precizinio skraidymo, aviakonstruktorių, senjorų – veteranų, jaunųjų sklandytojų sekcijos. Klubo sportininkai dalyvauja pasaulio ir Europos čempionatuose.

Kai Viktoras tapo klubo nariu, reikėjo ir medicinos komisiją pereiti, ir ilgai teorijos mokytis, pirmiausia su instruktoriumi į dangų kilti, paskui atlikti šuolius su parašiutu ir tik vėliau leido vienam pakilti į dangų.

„Kai vieną išleido skraidyti, dainuot norėjosi, taip buvo nuostabu“, – prisimena V. Mirošničenka.

Paskui buvo daug skrydžių, daug įdomios patirties ir net kristi iš dangaus teko, laimė, skaudžių pasekmių nebuvo.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų