Juozapas Bubinas ir pats kaip legenda, o jo gyvenimas tiktų ir smagios knygos scenarijui kurti. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Žvejo pokštas virto legenda

Žvejo pokštas virto legenda

Tarp Aukštaitijos žvejų jau daug metų sklando pasakojimas, kaip vienas meškerės brolis opaligę išsigydė valgydamas gyvus sliekus.

Šį pusiau rimtą pokštą kažkada išgalvojo Juozapas Bubinas – aštuoniasdešimtmetis Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) Panevėžio skyriaus valdybos narys, brakonierių medžiotojas, kuris per gyvenimą nėra nė savaitės praleidęs be žūklės.

Užkanda ne iš patraukliųjų

„Nieko baisaus čia nėra – gurkt ir viskas. Aišku, kol neužgeri dar ir stipresnio gėrimo, truputį pasimuisto viduje, o paskui nurimsta“, – juokiasi panevėžietis J. Bubinas, prisiminęs, kaip prieš daug metų, dar sovietmečiu, per vienas respublikines žvejų varžybas minią smalsuolių šokiravo nurydamas gyvą riebų slieką.

Jo ekstremalus poelgis anuomet tuoj pat sulaukė dėmesio tuometėje spaudoje.

„Čia tebuvo pokštas. Buvo varžybų pertrauka, teisėjai skaičiavo žvejų laimikius. Sublogavo mūsų kapitonas, tai pajuokaudamas pamokiau jį suvalgyti slieką. Neva pats taip išsigydžiau skrandžio opą – esą kai nuryji tokį kirminą, šis užlopo visas skausmingas žaizdas“, – tuoj pat nuramina tą kartą pirmą ir paskutinį sykį skanavęs, ko gero, tik žuvims gardžių gyvių.

Tačiau legenda apie šį ekstremalų pasirodymą tarp žvejų sklando iki šių dienų.

Prieš penkerius metus tvenkinyje Panevėžio rajone Juozapas Bubinas sugavo daugiau nei 14 kg šamą, o kitų „laimikių“ – diplomų ir pagyrimo raštų – nė pats nebesuskaičiuoja. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Prieš penkerius metus tvenkinyje Panevėžio rajone Juozapas Bubinas sugavo daugiau nei 14 kg šamą, o kitų „laimikių“ – diplomų ir pagyrimo raštų – nė pats nebesuskaičiuoja. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Lydeką traukė laužydamas ledą

Gyva legenda ir pats Juozapas. Apie jį žino turbūt visos Lietuvos meškeriotojai. Guvų aštuoniasdešimtmetį su meškere gali sutikti kelis kartus per savaitę prie kokio nors lietuviško ežero ar upės.

Be to, panevėžietis yra ilgametis Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Panevėžio skyriaus aktyvistas, padeda rengti žvejams šventes, varžybas, jose dažnai ir teisėjauja.

„Pats jau seniai bedalyvavau žūklės varžybose. Bet anksčiau buvau labai  aktyvus tokių rungtynių dalyvis – sodyboje visos sienos nukabintos diplomais ir medaliais“, – šypsosi nepagydomas žūklės mėgėjas, rodydamas didžiausių sugautų laimikių nuotraukas.

„Nieko baisaus čia nėra – gurkt ir viskas. Truputį pasimuisto viduje, o paskui nurimsta.“

J. Bubinas

Prieš penkerius metus tvenkinyje Panevėžio rajone J. Bubinas sugavo daugiau nei 14 kg šamą. O jaunystėje iš po ledo Mūšos upėje išpešė net 105 cm ilgumo ir 56 cm storumo lydeką.

„Lydeka buvo tokia stora, kad per eketę ištraukti negalėjau, teko ledą laužyti. Parsinešiau namo, išdorojom, suvalgėm, o žuvies galvą išdžiovinau ir atidaviau vaikams. Jie tada gal pradinukai tebuvo ir nusinešė trofėjų į mokyklą“, – pasakoja jau ir proanūkių būriu dabar besidžiaugiantis pašnekovas.

Šiais metais Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija už žūklės tradicijų puoselėjimą ir propagavimą jam įteikė garbingą upių ir šaltinių dievo Patrimpo apdovanojimą.

. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Sodyba žvejybai

Žvejybą J. Bubinas įsimylėjo dar visai mažas būdamas. Jis augo Anykščių rajone, Troškūnuose. Kartą nugvelbęs iš virtuvės du mamos geležinius kiaurasamčius,  Juozapas susimeistravo gana primityvią meškerę ir artimiausiame ežere pagavo pirmąją savo lydeką.

„Nežinau, iš kur tas įdomumas žvejoti atsirado. Šeimoje tik brolis tai mėgo, dabar jo jau nebėra gyvo“, – atsidūsta pašnekovas.

Jau daug dešimtmečių jis nė savaitės nepraleidžia neišlėkęs prie vandens telkinio.

„Vakar palydėjau draugus iš kito rajono pažvejoti mūsų krašte. Šiandien reikėjo į sodą su žmona nuvažiuoti, kur turime vištų – jos taip pat labai skaniai lesa žuveliukus. Bet rytoj tai tikrai jau važiuosiu žvejoti“, – net trina rankomis senjoras.

Panevėžio rajono telkiniai, pastebi J. Bubinas, nėra itin dėkingi žvejams. Jo paties mėgstamiausios žūklės vietos Pakruojo rajone prie Mūšos. Ten panevėžietis net specialiai sodybą nusipirko. Joje apsistoja žvejybos dienomis ir laiko visą žvejo amuniciją.

„Turiu gal 15 meškerių. Kiekviena jų skirtingai žuvų rūšiai. Per šventes dovanų dažniausiai gaunu žvejybos parduotuvių kuponų, tad ko reikia, nusiperku“, – pasakoja Juozapas.

Tačiau žvejys priduria, kad ne vien tik nuo įrankių priklauso geras laimikis. Anot jo, tik dažnai einant žvejoti, galima prisijaukinti žuvį ir po to tikėtis ją sugauti.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Gaudo brakonierius

Pirmiausia, pasak J. Bubino, žvejybai reikia pasirinkti gerą vietą, ją apsitvarkyti, apsipjauti. O žuvį prisivilioti kartais užtenka paprasto slieko, lervos ar kito natūralaus masalo. Nors šiais laikais galima nusipirkti įvairiausio skonio žuvų pašarų: nuo vanilės iki karamelės.

„Svarbiausia mano taisyklė žūklėje: neišduodu gerų vietų ir nesivedu į jas kitų žvejų. Kartą tai padariau, prisakęs žmogui laikyti mūsų paslaptį, o po kelių dienų radau pilną pakrantę žvejų“, – nusivylimo tokia bičiulyste neslepia Juozapas.

Tačiau dar labiau jis nemėgsta brakonierių. Būdamas Liberiškio žvejų būrelio pirmininku bei visuomeniniu Lietuvos žvejų ir medžiotojų draugijos inspektoriumi, senjoras iki šiol vyksta į naktinius reidus ir budi prie telkinių tykodamas žvejojančiųjų tinklais. Žinia, pastarasis būdas Lietuvoje draudžiamas.

„Mūsų draugija nuomoja 11 tvenkinių ir ežerų. Paskutiniu metu tinklų sunku tapo atsiginti Jotainių tvenkinyje: važiuojam ir važiuojam ten jų traukti. Žmonės labai drąsiai elgiasi su gamta ir aplinkosauga“, – piktinasi inspektorius.

Pagauti už rankos tokį nusikaltėlį sunku – brakonieriai nelaukia pareigūnų ir turi būrį žvalgų.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Žvejas be žuvienės

Pats Juozapas – kovotojas tik už sąžiningą žūklę. Jis rūpinasi, kad Panevėžio rajone meškerės broliams netrūktų žuvies. Šiemet šios draugijos nuomojamuose telkiniuose buvo atlikti mokslininkų tyrimai ir išsiaiškinta, kiek žuvingas kiekvienas tvenkinys ar ežeras.

„Patys tempėme tinklus, kad mokslininkai galėtų nustatyti žuvies gausą. Turėdami tokius duomenis, galime įveisti trūkstamos rūšies mailiaus. Tą darome kiekvienais metais. Tik gaila, kad neprotingi žvejai tuoj pat pripuola paleistų jauniklių gaudyti – iš vakaro žuveliukus paleidi ir žiūrėk – ryte primerkta krūvos meškerių“, – piktinasi J. Bubinas.

O ant paties Juozapo už aistrą šiam nenumaldomam pomėgiui kartais pyksta tik jo žmona Agota Vilė. Jai, kaip tuose anekdotuose apie žvejus, tenka visa našta dorojant parneštą sutuoktinio laimikį.

„Kalėdoms, kitoms šventėms gaminame įdarytą lydeką. Pats dažnai darau žuvies konservus: su kruopomis, su pupelėmis. Dalį sugauto laimikio ir išdalinu“, – vardija J. Bubinas ir dar priduria, jog pats, kad ir kaip keista, nevalgo tokių gamtos gėrybių.

Kartą jaunystėje apsinuodijo sušveitęs didžiulį dubenį keptų karosų ir dabar tokia „mėsa“ pilve tuoj pat sukelia senus prisiminimus.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Svetimi vandenys nevilioja

Pykinimu baigėsi ir pirmas panevėžiečio kartas su meškere jūroje.

„Nuvažiavus prie jūros taip pavydas suėmė matant kitus žvejus, traukiančius iš vandens žuvis vieną po kitos. O aš valtyje jau už 300 metrų nuo kranto ėmiau vemti – prasidėjo jūros liga“, – juokiasi senjoras.

J. Bubinas tikina, kad jam nuo to karto sočiai tik Lietuvos upių bei ežerų. Dar kartais susivilioja stintomis Kuršių mariose.

Bet apie žūklę Norvegijoje, Švedijoje, kaip dabar madinga, jis net nesvajoja. Tokiai kelionei, pasak Juozapo, pirmiausia reikia pinigų. Be to, jis ne kartą girdėjęs apie lietuvių žvejų nuotykius skandinaviškose pakrantėse.

„Kad jie daug laiko ten ne tą žuvį meškerioja, – šypsosi panevėžietis, prasitardamas apie tautiečių vakarėlius. – Aš pats nei geriu, nei rūkau. Man mieliau čia, vietoje, pažvejoti. O jei trūksta šurmulio, važiuoju į žvejų sąskrydžius, varžybas.“

Jau 60 metų J. Bubinas turi tradiciją po kelis kartus per metus vykti žvejoti, grybauti ir uogauti į Labanorą. Du kartus per metus senjoras dalyvauja policijos žvejų renginiuose.

„Esu policijos veteranas“, – išdidžiai sako senjoras, nuo 1985 metų besimėgaujantis užtarnauta pensija.

Darbą slėpė nuo žmonos

Lietuvos policininko duonos J. Bubinui jau nebeteko ragauti, bet sovietinėje milicijoje ištarnavo ketvirtį amžiaus.

„Tais laikais nebuvo tokių mokslų kaip policijos akademija. Į miliciją priimdavo ir po 8 klasių, svarbu, kad biografija būtų švari“, – patikina Juozapas.

Jis į teisėsaugos gretas atėjo tuoj pat po armijos. Milicijoje kriminalistu jau dirbo brolis, tad jaunėliui kelias į šią profesiją buvo gana paprastas.

„Patikrino dokumentus, pažiūrėjo, ar neturėjęs nuodėmių, ir priėmė“, – pasakoja buvęs pareigūnas.

Dirbti naujokas pradėjo nuo tarnybos Panevėžio autobusų stotyje, kur budėdavo ir saugodavo viešąją rimtį. Incidentų su triukšmadariais netrūkdavo, bet vienam tokiam susidūrimui su tvarkos drumstėjais milicininkas turėjo likti dėkingas visą gyvenimą.

„Budėdamas stotyje netikėtai ir žmoną susiradau, – šypteli senjoras. – Ją užpuolė, ėmė stumdyti neaiškūs asmenys. Aš apgyniau nepažįstamąją ir po pusmečio vedžiau.“

Nepaisant tokio didvyriško poelgio, jo išrinktoji niekada nepritarė vyro profesijai. Netgi grasino netekėti, jei mylimasis nepaliks pavojingos tarnybos. Juozapas buvo paklusęs žmonos reikalavimui, tiesa – trumpam.

„Išėjau dirbti į statybas, bet ilgai neiškenčiau – ilgėjausi ankstesnių pareigų. Sandėliuke kabėjo sena uniforma, tad ir grįžau. Žmona nieko nežinojo. Kai mieste netyčia pamatė budintį, moralas skambėjo iki pat namų. Nežinau, kodėl ji taip nemėgo mano darbo“, – svarsto 56 metų santuokos sukaktį šiemet atšventęs J. Bubinas.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Pareigūnų bijojo

Viešąją tvarką Juozapas sergėjo turguose, buvo pristatytas vežioti kalinius į Panevėžio apskrities teismus. O paskutinius 15 metų iki pensijos dirbo blaivykloje.

Sovietmečiu, anot jo, žmonės Panevėžyje labai daug gerdavo. Per tuos velnio lašus kildavo masinės muštynės, liejosi kraujas.

Bet tuomet, senjoras džiaugiasi, pareigūnams buvo lengviau dirbti – gyventojai bijojo milicijos.

„Dabar policininkui ir suduoda, ir apspjauna, ir iškoneveikia. O tada kepurę palies, sušers – 5 metai belangės“, – sako buvęs pareigūnas.

Už mažiausią viešosios tvarkos pažeidimą, keiksmažodį viešoje vietoje kliūdavo 15 parų. Bet areštinės dėl to pilnos netapdavo – triukšmadariai eidavo dirbti liaudies naudai.

Buvęs milicininkas pats veždavo tokius nedorėlius į Žaliąją girią krūmų pjauti, šluotų rišti. Žiemą areštinės svečius siųsdavo nuo šaligatvių sniego valyti.

„Dirbti atsisako, iš karto „pripaišomas“ valkatavimas. O už tai – 2 metai kalėjimo. Neklauso – su „bananu“ per kuprą. Visi bijojo, ne taip, kaip dabar, kai pats policininkas bijo ginklą išsitraukti“, – pasakoja Juozapas.

Tačiau ir pats ant rankos pirštų nesuskaičiuotų, kiek kartų yra nukentėjęs nuo gatvės smarkuolių. Ypač miesto šokiuose smūgių niekas netramdydavo. Be muštynių, mena J. Bubinas, niekad nepraeidavo šokiai Geležinkelio gatvėje. Juose santykius aiškindavosi tai vienų gatvių kompanijos, tai kitų.

„Jau tais laikais teko ir tų pačių tulpinių, ir šmikinių matyti“, – prisipažįsta senjoras.

Ketvirtį amžiaus milicijoje ištarnavęs Juozapas Bubinas prasitaria kurį laiką tokį darbą dirbęs net nuo žmonos slėpdamas savo pareigas. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Ketvirtį amžiaus milicijoje ištarnavęs Juozapas Bubinas prasitaria kurį laiką tokį darbą dirbęs net nuo žmonos slėpdamas savo pareigas. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Su kamera per landynes

O metai dirbant blaivykloje, anot Juozapo, buvo itin spalvingi. Ką daro alkoholis su žmogumi, J. Bubinui iki šiol baisu pagalvoti. Ypač sunku pareigūnui būdavo sutramdyti girtas moteris, šios sukeldavo scenos vertas dramas.

Tiesa, ir pačiam Juozui tam tikra prasme teko išbandyti aktoriaus kasdienybės. Sovietmečiu Lietuvoje buvo filmuojamos televizijos laidos, panašios į šiuolaikinius „Farus“.

„Ėjome su filmavimo kameromis per visas Panevėžio landynes. Ko tik ten nerasdavome: ir girtų, ir nuogų. Draugai pasakojo, kad šituos senus kadrus neseniai rodė televizija“, – teigia buvęs milicininkas.

Nuramina meškerė

Į blaivyklą panevėžiečius atveždavo purvinus, utėlėtus. Nuo parazitų pareigūnas gindavosi kasdiene sauja sanitaro duotų specialių miltelių.

„Teko taip pat psichinius ligonius iš Panevėžio į psichiatrines įstaigas vežioti. Pradžioje į Vilnių kursuodavome, paskui jau į Rokiškį. Apie 200–300 tokių pacientų esu išgabenęs. Ir patikėkite, tai ne taip paprasta: reikėdavo daug išmonės juos įkalbėti gydytis“, – atsidūsta Juozapas.

Žvejyba jam buvo didžiausia atsvara ieškant nusiraminimo ir atsipalaidavimo.

„Sėdi prie upės, žiūri į vandenį ir širdis nurimsta“, – patikina panevėžietis.

Toks būdas, anot jo, daugeliui vyrų ir šiais laikais padeda nusiraminti. Mados eina ir praeina, naujausios technologijos užvaldo žmoniją, o senjoras mato vis dar pilnas pakrantes meškerės brolių.

Vien Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Panevėžio skyrius vienija apie tūkstantį tokių aistruolių. O kiek dar žūkle mėgaujasi nebūdami draugijos nariais.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų