Žvaigždiškos ligos

Žvaigždiškos ligos

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Garsenybių kultas prasiskverbė net į medicinos vadovėlius.

Pasaulyje apstu žmonių, kurių vardai žinomi visiems ir kiekvienam – pradedant istorinėmis asmenybėmis ir baigiant šiuolaikinėmis garsenybėmis.

Visuomenė visais laikais domėjosi tokiomis personomis, taip pat periodiškai jausdavo poreikį pavadinti jų garbei vyną, tabako rūšį ar kvepalus, laivą, viešbutį arba kokį nors solidų apdovanojimą.

Kadangi įžymybių temperamentas taip pat būna visuotinai žinomas, jų vardais kartais pavadinami ir psichikos nukrypimai. Dažnai taip taikliai, jog iš vieno žodžio tampa aišku, apie kokį būdo bruožą kalbama.

Tiesa, pasitaiko, jog vienai ar kitai ligai apibūdinti labiau tinka ne reali asmenybė, o išgalvotas personažas. Tokiais atvejais psichologai įkvėpimo semiasi iš klasikinės literatūros.

Linksmoji antika

DIOGENO SINDROMAS

Graikų filosofas Diogenas Sinopietis garsėjo savotišku gyvenimo būdu. Jo namais tapo didelė statinė, jis ne itin rūpinosi higiena, buvo gana bjauraus, kandaus būdo, o kartais išvis elgėsi kaip tikrų tikriausias sociopatas.

Diogeno sindromas, dar vadinamas senatvinės nešvaros sindromu, pirmąsyk buvo aprašytas psichiatrų 1966 metais. Šis sutrikimas dažniausiai pasireiškia pagyvenusiems žmonėms kraštutine savęs nepriežiūra, nešvara namuose, socialinių ryšių atsisakymu, apatija, patologiniu kaupimu ir gėdos jausmo nebuvimu.

Rizikos grupėje pirmiausia atsiduria aistringi kolekcininkai, taip pat iš prigimties taupūs ir šykštoki žmonės, linkę kaupti atsargas ir laikyti nereikalingus daiktus „dėl viso pikto“. Jaunystėje tokie būdo bruožai paprastai būna sunkiai įžvelgiami, tačiau su amžiumi stiprėja, kol virsta įkyria mintimi. Tad ilgainiui aistringas monetų ar pašto ženklų kolekcionavimas gali virsti manija kaupti absoliučiai viską, pradedant polietileno maišeliais.

Sergantieji Diogeno sindromu labai įtarūs, kartais net agresyvūs – ypač žmonių, kurie nesupranta ir kritikuoja jų nekaltą pomėgį, atžvilgiu, todėl dažnai užsipuola giminaičius ir kaimynus.

Įrodyta, kad sindromo priežastis yra reakcija į patirtą stresą. Tačiau Diogeno ligą gali sukelti ir smegenų trauma. Aistrą kolekcionuoti visokias šiukšles neretai pajunta žmonės, susitrenkę kaktą, patyrę šios smegenų skilties operaciją ar persirgę encefalitu.

KSANTIPĖS SINDROMAS

Ksantipė į istoriją pateko ne tik kaip filosofo Sokrato žmona, bet ir kaip labiausiai nesugyvenama visų laikų ir tautų moteris bei siaubinga intrigantė.

Ne itin išsilavinusi Ksantipė laikė savo sutuoktinį veltėdžiu tuščiažodžiautoju. Be to, Sokratas, kurio nuosaikumas visose srityse buvo visuotinai žinomas, nieko nereikalavo iš gyvenimo – net vadino vergais tuos, kas gyveno tik tam, kad prisikimštų pilvą. O štai jo antrajai pusei reikėjo ir prabangių namų, ir aprūpintos buities.

Nesulaukianti iš vyro nei supratimo, nei dėmesio, aikštingoji Ksantipė kėlė jam tokius skandalus, kad aplinkiniams net plaukai šiaušėsi.

Kentė didis filosofas ne tik keiksmus ir priekaištus: žmona mėgo jį lupti sandalais, laidyti ąsočius – gerai, kad tuščius.

Sykį Ksantipė jam ant galvos net išpylė paplavų kibirą.

Bet Sokratas ir tokiomis aplinkybėmis liko tikras filosofas.

„Ksantipės griausmai dažnai pranašauja lietų“, – apibendrino jis.

Bičiuliai ir kaimynai dažnai klausinėdavo filosofo, kam jis išvis vedė tokią furiją.

Sokratas atsakydavo: „Tas, kas nori tapti geru raiteliu, paprastai renkasi ne pačią romiausią kumelę, nes supranta: jeigu sutramdys ją, sutramdys bet kurį žirgą. Trokšdamas išmokti meno gyventi su žmonėmis, aš vedžiau Ksantipę. Nusprendžiau, kad jeigu ištversiu jos būdą, tai sutarsiu su visokio charakterio asmenybėmis.“

Sindromas, pavadintas šios įsimintinos moteriškės vardu, pasireiškia nuolatiniais verkšlenimais, skundais, pamokymais, bambėjimu, perdėtu pedantiškumu, priekabėmis, nesibaigiančiomis pastabomis ir liguistu tvarkos bei švaros poreikiu.

Diagnozuojamas jis dažniausiai vyresnėms kaip 40-ies ir sunkaus charakterio moterims.

Psichologai mano, kad toks psichikos nukrypimas gali atsirasti dėl meilės ir prieraišumo trūkumo, seksualinio nepasitenkinimo, nemėgstamo darbo ir gyvenimo tikslo neturėjimo.

CEZARIO SINDROMAS

Teigiama, kad Romos imperatorius Julijus Cezaris garsėjo neįtikėtinu gebėjimu daryti kelis darbus vienu metu. Panašu, jo pasiekimai šioje srityje daug kam lig šiol atrodo sektinu pavyzdžiu.

Mūsų dienomis įprotis dirbti kelis darbus iškart labiausiai būdingas biurų darbuotojams. Tačiau, pasak gydytojų, žmogaus smegenys paprasčiausiai nepritaikytos vykdyti kelias paralelines užduotis, taigi bandymai priversti jas dirbti tokiu režimu tik kenkia.

Cezario sindromas pasireiškia, kai vienam asmeniui tenka apdoroti didelį informacijos kiekį vienu metu, dėl to jo darbingumas greičiau išsenka.

Atlikti tyrimai parodė, jog tie biurų darbuotojai, kurie, atlikdami kokią nors užduotį, buvo priversti nuo jos atitrūkti – kad atsakytų į elektroninį laišką ar atsilieptų telefonu, iškart prarasdavo ne mažiau kaip 10 IQ punktų.

Pasirodo, žmonės, sugebantys vienu metu dirbti kelis darbus, beveik nieko neįsimena, negali susikaupti, o ir dėmesingumas jų būna toks prastas, kad gydytojai dažnokai priversti nustatyti dar vieną diagnozę: dėmesio deficito sindromas.

Suvokti, jog sugebi tiek daug, žinoma, malonu. Tačiau iš tikrųjų nuolat blaškydamiesi nuo vieno darbo prie kito imame daryti klaidą po klaidos. Protiškai pervargę, netenkame dalies darbingumo ir dėmesingumo, o tuomet jau lieka vienas žingsnis iki padidėjusio nerimastingumo, streso bei panašių bėdų.

Garsenybės medicinoje

MIUNHAUZENO SINDROMAS

Baronas Karlas Frydrichas Jeronimas Fraiheras fon Miunhauzenas išgarsėjo talentu kurti pačias neįtikimiausias istorijas, neva nutikusias jam iš tikrųjų. Jo vardu pavadintu sindromu sergantys žmonės taip pat virtuoziškai, su daugybe smulkmenų, pasakoja apie… sunkias savo ligas.

Naujieji miunhauzenai patys sau diagnozuoja, hiperbolizuoja arba sumaniai simuliuoja visų įmanomų ir net išgalvotų ligų simptomus. Tuo – bei reikalavimais nedelsiant juos gydyti – jie iškankina ir savo artimuosius, ir medikus.

Miunhauzeno sindromo aukos sugeba visiškai sąmoningai sukelti sau vienos ar kitos ligos požymius – neretai rizikuodami sveikata. Jie jaučia malonumą lankydamiesi pas gydytojus, darydamiesi tyrimus, su džiaugsmu gulasi į ligoninę ir nebijo nei pačių skausmingiausių procedūrų, nei chirurginių operacijų. Netgi priešingai: kad patektų į medikų rankas, ieško vis naujų ligų.

Dažniausiai šie žmonės skundžiasi skausmais pilvo srityje, kraujavimais, galvos skausmu, įvairiausiais neurologiniais simptomais.

Tokio elgesio priežastis paprastai būna rūpesčio, dėmesio, simpatijos arba paramos stygius. Simuliuojant ligą, visa tai gana lengva gauti iš artimųjų ar netgi svetimų žmonių.

Daug pavojingesnė būklė – vadinamasis deleguotas Miunhauzeno sindromas. Jo atveju negalavimus prasimano ne pats tariamas ligonis, kuris paprastai būna vaikas, o kuris nors iš tėvų ar artimasis. Jie nuoširdžiai įtikina save pačius ir aplinkinius, kad jų atžala sunkiai serga, ir net gali tyčia sukelti vaikui kokius nors simptomus, jeigu gydytojai nepatiki vien jų žodžiu.

To pasekmės gali būti labai tragiškos.

Bet sindromo atsiradimo priežastis vis tiek būna ta pati – dėmesio ir atjautos poreikis.

Dar viena Miunhauzeno sindromo atmaina – Albatroso sindromas – tokį pavadinimą gavo anglų poeto Samuelio Teiloro Koulridžo „Poemos apie seną jūrininką“ herojaus garbei.

Tas herojus kartą nužudė albatrosą, susidūrimą su kuriuo jūreiviai laikydavo geru ženklu, ir nuo tada stengėsi išpirkti nuodėmę klajodamas po pasaulį bei pasakodamas žmonėms apie savo piktadarystę.

Albatroso sindromu sergantys žmonės irgi su malonumu pasakoja kiekvienam, kas klauso, tragiškas savo gyvenimo istorijas. Ši liga nereta tarp vargetų ir benamių, kurių kiekvienas gali pasiskųsti nelengva dalia. Tik kai kurių jų pasakojimai būna išgalvoti.

STENDALIO SINDROMAS

Rašytojas Anri Stendalis po paties pirmojo apsilankymo Italijoje visa širdimi pamilo šią šalį.

Tokio imlumo įspūdžiams ir sielos jautrumo iš prancūziškojo realizmo pradininko bei Napoleono armijos kareivio keista buvo tikėtis. Tačiau Stendalis, išvydęs Florencijos grožybes, netgi nualpo!

Pats rašytojas pasakojo, jog išėjęs iš Šventojo Kryžiaus bazilikos staiga pajuto, kaip daužosi širdis.

„Man pasirodė, kad gyvybės šaltinis išseko“, – taip apibūdino savo būklę jis.

Stendalis svirduliavo Florencijos gatvėmis baimindamasis parkristi, o jo akys tuo metu godžiai gėrė meno šedevrus.

„Po to visa kita tapo nereikšminga, maža, ribota, – kaip tuomet, kai aistrų vėjas liaujasi pūtęs bures, nešančias į priekį žmogaus sielą“, – rašė Stendalis.

Prabėgus beveik 150 metų italė psichiatrė Graciela Magerini atkreipė dėmesį į daugybę panašių atvejų, kai Italijoje besilankantys turistai alpdavo bei patirdavo kitų sveikatos sutrikimų.

Specialistės pastangomis 1979-aisiais Stendalio sindromas buvo oficialiai pripažintas psichologiniu sutrikimu.

Jis pasireiškia galvos svaigimu, alpuliu, padažnėjusiu širdies plakimu, silpnumu kojose, o kartais net haliucinacijomis, aplankančiomis stebint meno kūrinius arba gamtos grožybes.

Deja, ne visų žmonių, pakirstų Stendalio sindromo, reakcijos būna tokios nekaltos. Kai kuriuos ištinka tikrų tikriausia isterija, panikos priepuoliai. Pasitaiko, jie bando sunaikinti taip stipriai juos paveikusį paveikslą ar skulptūrą.

Dažniausiai Stendalio sindromo priepuoliai ištinka būtent Florencijoje besilankančius turistus. Todėl visų penkiasdešimties šio miesto muziejų bei galerijų gidai ir apsaugininkai iš anksto mokomi atpažinti simptomus ir nedelsiant suteikti pirmąją pagalbą.

Rizikos grupei priskiriamos pirmiausia moterys nuo 25-erių iki 40 metų, taip pat jautrios įspūdžiams, religingos, išsilavinusios ir aukšto intelekto koeficiento abiejų lyčių asmenybės.

Įdomu, kad turistai iš Šiaurės Amerikos ir Azijos Stendalio sindromui yra visiškai atsparūs. Spėjama, dėl to, jog klasikinė Renesanso kultūra jiems nėra labai artima.

Savotišką imunitetą negalavimui turi ir patys italai – juk nuo gimimo gyvena meno šedevrų apsupti.

VAN GOGO SINDROMAS

Kaip teigia istorija, vieną vakarą garsusis tapytojas su skustuvu užsipuolė savo bičiulį bei kaimyną Polį Gogeną. Tačiau galiausiai jo nė nepalietė, o išbėgo į gatvę, ten nusipjovė dalį ausies ir įteikė kaip suvenyrą pažįstamai laisvo elgesio damai.

Po šitokio benefiso Vincentas van Gogas, suprantama, buvo skubiai paguldytas į ligoninę. Bet greitai išleistas taip ir nenustačius jokios diagnozės.

Vėliau apie pusantro šimto gydytojų tyrinėjo dailininko laiškus, jo amžininkų liudijimus, tačiau dar ir šiandien egzistuoja apie 30 skirtingų teorijų, kuo galėjo sirgti Van Gogas.

Nors tiksli diagnozė tapytojui taip ir nebuvo nustatyta, yra liga, pavadinta jo vardu.

Šis specifinis sindromas pasireiškia tuo, kad pacientas svajoja apie kokią nors chirurginę operaciją ir kartais net bando operuoti save pats – paprastai tai pasibaigia kurios nors kūno dalies amputacija.

Daugeliu atvejų toks nukrypimas būna kitų, rimtesnių psichikos ligų, pavyzdžiui, šizofrenijos, maniakinės depresinės psichozės arba sunkių hipochondrijos formų, simptomas.

Ne taip jau retai Van Gogo sindromas pasireiškia sergantiesiems dismorfomanija, kai ligonis tvirtai įsitikinęs, jog turi rimtą fizinį trūkumą ar netgi bjaurų defektą, ir visomis įmanomomis priemonėmis trokšta jį panaikinti. Ir jeigu gydytojai nesutinka jam padėti, negaluojantysis griebiasi peilio pats.

Van Gogo sindromas pirmiausia būdingas vyrams, tačiau ir silpnosios lyties atstovės nėra nuo jo apsaugotos.

Žvaigždžių prakeiksmas

MERILINOS MONRO SINDROMAS

Legendinė kino žvaigždė nugyveno trumpą, tačiau ryškų ir, atrodytų, puikų gyvenimą: patyrė svaiginančią karjerą, turtingą asmeninį gyvenimą, pelnė amžiaus sekso simbolio titulą.

Vyrai kolekcionavo Holivudo primadonos nuotraukas, moterys šviesinosi plaukus ir ryškiai raudonai dažėsi lūpas svajodamos nors truputėlį panėšėti į ją.

Tačiau pati Merilina Monro beveik visą gyvenimą buvo nepatenkinta savimi. Žvelgdama į veidrodį, ji matė nedailią, netalentingą nevykėlę, nevertą nei meilės, nei laimės.

Toks aktorės požiūris į save susiformavo dar vaikystėje, kurioje stigo motinos meilės, užtat apsčiai pakako jos įvaryto nevisavertiškumo.

Režisieriai, keldavę Merilinai itin aukštus reikalavimus, viską tik dar labiau komplikavo.

Žvaigždės sutartyje buvo tiesiai šviesiai parašyta, jog ji privalo visada atrodyti nepriekaištingai, nes yra ne šiaip kokia aktoriukė, o didžiulės kino studijos veidas. Todėl kiekvieną mielą savaitę Merilinai buvo balinami plaukai, kad nesimatytų šaknų, ji išleisdavo astronomines sumas kosmetikai, drabužiams, kirpėjų ir kosmetologų paslaugoms, laikėsi griežtų dietų. Kita vertus, stengdamasi išlaikyti reikiamą įvaizdį, aktorė neretai likdavo išvis be cento, tai maisto ribojimu nelabai ir reikėdavo papildomai rūpintis.

Žodžiu, nieko nuostabaus, kad Holivudo deivė nesijautė laiminga moterimi. Kaip nestebina ir tai, kad gana greitai įniko į alkoholį ir vaistus.

Psichologų jos garbei pavadintas psichikos nukrypimas susiformuoja dar vaikystėje, kai vaikas (98 proc. atvejų – mergaitė) stokoja tėvų meilės. Užaugusios tokios asmenybės pradeda ieškoti pripažinimo už šeimos ribų: stengiasi patikti ir įtikti kiekvienam, pelnyti visų dėmesį ir susižavėjimą. Bet net ir sėkmės atveju tai jiems neatneša nei džiaugsmo, nei pasitenkinimo. Mat pasąmonėje jie vis dar mano esą nenusipelnę meilės ir rūpesčio.

Merilinos Monro sindromo aukos dažnai nekenčia savo kūno ir išvaizdos, kraštutiniais atvejais net negali matyti savo atspindžio veidrodyje. Jos taip iškankina save dietomis, jog pradeda alpti iš bado. Beveik visus pinigus išleidžia drabužiams ir kosmetikai, plastinėms operacijoms. Ir vis tiek ničniekas, ką darytų, nepriverčia jų priimti save tokių, kokie yra, pamilti save.

Dėl visų šių priežasčių dažnas sergantysis sindromu yra linkęs nuolat užmegzti santykius tik su tokiais partneriais, kurie negerbia jų kaip asmenybių ir paverčia gyvenimą visiškai nepakenčiamu.

Deja, ne visada lengva atskirti sergančiuosius šiuo sindromu nuo tiesiog nelaimingų žmonių, kuriems gyvenime nepasisekė. Taigi ir psichologų pagalbos sulaukia anaiptol ne visi, kuriems jos tikrai labai reikia.

ELVIO PRESLIO KOMPLEKSAS

Daugeliui žinomas faktas, kad Elvis Preslis didesniąją gyvenimo dalį kentė dėl sunkios depresijos, galiausiai lėmusios ir ankstyvą rokenrolo karaliaus mirtį.

Iš pradžių mažai kas siejo sudėtingą dainininko psichologinę būklę su jo išgyvenimais dėl brolio dvynio, kuris gimė trisdešimt penkiomis minutėmis anksčiau, bet negyvas, netekties.

Tačiau Elvį iš tiesų visą gyvenimą kankino ilgesys, kaltės jausmas, nerimas ir vienatvė, košmariški sapnai bei baimės.

Vėliau psichologai ėmė pastebėti, kad ir kitus žmonės, ankstyvoje vaikystėje netekusius dvynio, apima labai panaši būklė. Todėl jie pavadino simptomus Elvio Preslio kompleksu.

Šiam psichologiniam nukrypimui, be depresijos, būdinga ypatinga emocinė priklausomybė nuo motinos, infantiliškumas, nesąmoningas, instinktyvus ilgesys, kaltės kompleksas, nemiga ir kalbėjimas per miegus, netgi haliucinacijos.

Jei pacientui pastebimi bent pusė tokių simptomų ir jeigu jis yra netekęs savo dvynio, psichologai vienareikšmiškai patvirtina diagnozę: Elvio Preslio kompleksas.

Laimė, kaip parodė laikas, šis sutrikimas lengvai įveikiamas psichoterapija – aišku, jeigu būna laiku pastebėtas ir pradėtas gydyti.

Tačiau užleisti atvejai gali baigtis taip pat liūdnai, kaip legendiniam dainininkui: sukelti rimtų psichikos sutrikimų ir galiausiai nuvaryti į kapus.

Diagnozė iš literatūros

OTELO SINDROMAS

Šekspyro išgalvotas pavyduolis Otelas pasmaugė mylimą žmoną vos įtaręs neištikimybę.

Taigi ir Otelo sindromu, dar dažnai vadinamu pavydo kliedesiais, sergantys žmonės lygiai taip pat nuoširdžiai tiki, kad jų partneriai juos apgaudinėja.

Jiems nė motais, kad nėra absoliučiai jokių to įrodymų ir net menkiausio preteksto taip manyti.

Mintys apie neištikimybę persekioja ligonį, bet tai visiškai nepanašu į įprastą pavydą.

Otelo sindromo aukos nesiliauna „tikrinusios“ savo antrąsias puses, netgi specialiai jas provokuoja, seka, rengia netikėtas kratas, tikrina elektroninį paštą ir telefoną, tardo, kur tie buvo, kada, su kuo.

Jei tikėsime statistika, kas penkta santuoka suyra dėl pavydo. Kiek procentų tokių nelaimingų šeimų pražudo Otelo sindromas, psichologai nesiima teigti. Tačiau įspėja: kraštutiniais, patologiniais atvejais viskas gali baigtis ne tik santuokos nutraukimu, bet ir smurtu artimoje aplinkoje ar net žmogžudyste.

Pavydo kliedesiai paprastai būdingi vyrams. Jie gali pasireikšti ir visiškai sveikam, psichiškai stabiliam žmogui, bet dažniau atsiranda kaip kitų ligų – šizofrenijos arba lėtinės depresijos – šalutinis efektas.

Esant pradinei stadijai liga pasireiškia tik įkyriomis mintimis: susirgusysis negali išmesti iš galvos minčių apie neištikimybę, nors protu ir suvokia, jog to nebuvo.

Ligonis negali susivaldyti, tačiau jį dar galima įtikinti pateikus neginčijamus ištikimybės įrodymus arba pagrįstai paneigus visus kaltinimus neištikimybe.

Deja, kai liga pereina į kitą etapą, situacija komplikuojasi ir ima reikštis psichotiniu pavydu.

Tuomet ligonis jau nebeturi nė menkiausių abejonių, kad sutuoktinis ar sutuoktinė jam neištikima, ir perkalbėti, įtikinti jį jau praktiškai neįmanoma: „apgautasis“ dieną naktį ieškos įrodymų, kad yra teisus.

Bet kuriuo atveju panašių sutrikimų, kaip Otelo sindromas, negalima negydyti.

Tad jei kyla nors menkiausias įtarimas, kad artimam žmogui jis pradėjo vystytis, būtina iškart kreiptis į specialistą.

Antraip pasekmės gali būti nepataisomos.

DORIANO GRĖJAUS SINDROMAS

Nemirtingo Oskaro Vaildo kūrinio „Doriano Grėjaus portretas“ personažas – jaunas gražuolis, toks išliekantis nepaisant bėgančių metų. Vietoj jo sensta jo portretas, Doriano atvaizdas jame tampa vis šlykštesnis.

Kai XX amžiaus antroje pusėje JAV ir Vakarų Europą apėmė tikrų tikriausias jaunystės kultas, žmonės ėmė paniškai bijoti paties natūraliausio proceso – senatvės.

Tada psichologų terminologijoje atsirado Doriano Grėjaus sindromas.

Pagrindinis ir vienintelis jo simptomas yra emociniai išgyvenimai dėl pradedančių žilti ir slinkti plaukų, veide išryškėjančių pirmųjų raukšlelių. Mintys apie senatvę nepaliaujamai persekioja tiek dieną, tiek naktį, verčia dėti neįsivaizduojamas pastangas buvusiam grožiui išsaugoti.

Nieko nuostabaus, kad dažniausiai Doriano Grėjaus sindromas diagnozuojamas žmonėms, dirbantiems pramogų versle.

Tačiau sergančiųjų taip pat nemažai ir tarp paprastų mirtingųjų, vyresnių kaip trisdešimties. O pastaraisiais metais į specialistus vis dažniau kreipiasi ir dar jaunesni – 25-erių, net 20-ies metų dorianai grėjai.

Visi jie būna ne juokais susirūpinę savo fizine išvaizda, mėgsta visokiausius jaunatviškus atributus, rengiasi netinkamai pagal savo amžių ir padaugina kosmetikos.

Ilgainiui tokie žmonės ima dideliais kiekiais vartoti specialius vaistus bei papildus – pavyzdžiui, apsisaugoti nuo ankstyvo nuplikimo ar antsvorio. Tačiau ir tai dar nieko tokio.

Sunkesniais atvejais sergantieji Doriano Grėjaus sindromu įjunksta į plastines operacijas. Ir sustoti jiems būna jau nepaprastai sudėtinga.

Kadangi net šiuolaikiškiausiomis priemonėmis neįmanoma sugrąžinti pro pirštus slystančios jaunystės, anksčiau ar vėliau žilų plaukų bei raukšlių atsiranda vėl, sergantieji dažnokai panyra į depresiją, pradeda vartoti antidepresantus, piktnaudžiauti alkoholiu ir narkotikais. Laiku nesikreipus į specialistus, sindromas gali pastūmėti ir link savižudybės.

Parengė Sergejus STONKUS

 

 

Prieš mūsų erą gyvenęs Gajus Julijus Cezaris, pasirodo, turėjo daug bendro su šiuolaikiniais darboholikais.

Florencija – miestas, savo grožiu išprovokavęs psichologinį sutrikimą. Įdomiausia, kad ne kiekvienos šalies pilietis tam sutrikimui gali būti jautrus.

Merilina Monro, anot amžininkų, turėjo aibę kompleksų – ypač dėl savo išvaizdos, kurioje įžvelgė daugybę trūkumų. Visus juos apibendrinę specialistai pavadino atitinkamą psichikos nukrypimą Holivudo dievaitės garbei.

Rokenrolo karaliaus Elvio Preslio depresyvių būsenų ištakos, psichiatrų nuomone, greičiausiai buvo tas faktas, kad iš dviejų sūnų, gimusių Preslių šeimoje, išgyveno tik jis.

Viljamas Šekspyras pats to nežinodamas „Otele“ aprašė klasikinį patologinio pavydo atvejį – deja, su tragiška pabaiga.

Sunkiausia sergantiesiems Doriano Grėjaus sindromu sustoti besivaikant praeinančią jaunystę. Todėl jų desperacija neretai reiškiasi žalingais įpročiais bei priklausomybėmis.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite