Krekenavos bazilikai grožybes iš žolynų pinantys krekenaviškiai išduoda, kad floristinių kompozicijų idėjos autorius – jų smagusis klebonas. M. Garucko nuotr.

Žolinės atlaidai – svarbiau nei Naujieji

Nė dviejų tūkstančių gyventojų neturinti Krekenava jau rytoj pasikeis neatpažįstamai.

Miestelį garsinantys Žolinės atlaidai vietiniams ne mažiau reikšminga šventė nei Naujieji metai, o dažnam – netgi didesnė. Tad jau daugiau nei savaitę Krekenava ūžia ir verda aptardama šiųmečių atlaidų dvi didžiausias intrigas. Į Žolinę susirinkę tikintieji išvys tik prieš savaitę į garsiąją Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų baziliką parvežtą stebuklingo Dievo Motinos paveikslo seserį – jo kopiją. Ši ypatinga – originalo restauratoriai atskleidė, kaip Dievo Motina ir jos ant rankų laikomas kūdikėlis Jėzus atrodė, kol dar nebuvo uždengti iš votų išlietais metalo apkaustais.

Tačiau ne ką mažiau Žolinės laukiančiuosius intriguoja ir šiųmetė bazilikos puošyba. Tam, kad vietiniai ir atvykusieji aiktelėtų iš susižavėjimo, būrys krekenaviškių – moterų ir vyrų – pina, riša laukuose surinktus žolynus, javų varpas ir močiučių darželiuose specialiai šiai didžiajai šventei užaugintus žiedus.

Sulaukė originalo sesers

Krekenavą išgarsinęs stebuklingasis Dievo Motinos paveikslas jau trejus metus Vilniaus Prano Gudyno restauravimo centro restauratorės Janinos Bilotienės rankose. Nors restauracija eina į pabaigą, pasak Krekenavos parapijos klebono ir bazilikos rektoriaus kunigo dr. Gedimino Jankūno, ypatingajam paveikslui kol kas ne laikas sugrįžti į Krekenavą. Bazilikos laukia dar šiais metais prasidėsiantis maldos namų interjerą iš esmės pakeisiantis remontas. Kol jis nebaigtas, restauratoriai tokio jautraus paveikslo neleidžia parsivežti į šventovę.

Pasak Krekenavos bazilikos klebono kunigo dr. Gedimino Jankūno, Dievo Motinos tokios, kokia buvo nutapyta, vaizdas į sekmadienio šv. Mišias atėjusius kai kuriuos tikinčiuosius išties sukrėtė. M. Garucko nuotr.

„O mes taip pasiilgome, trečius metus žiūrime vien į jo nuotrauką“, – sako kunigas dr. G. Jankūnas.

Paguoda vietiniams ir baziliką lankantiems piligrimams – restauravimo centre sukurta kopija, kuri, originalui sugrįžus į bažnyčią, kabės šoninėje koplyčioje.

Tik prieš savaitę į baziliką atvežta ir parapijiečiams parodyta kopija ne vienam iš tiesų atėmė amą – daugiau nei 200 metų niekas nebuvo matęs spalvotos Krekenavos Dievo Motinos. Originaliame paveiksle matyti tik jos ir kūdikėlio Jėzaus veidai, o visa kita paslėpta po metalo drabužiais.

Atsiklaupusieji nebeatsistojo

Į baziliką po jos remonto originalas turėtų sugrįžti vėl su tais pačiais, tik restauruotais apkaustais. Tiesa, išvydę, koks grožis po jais slypėjo, krekenaviškiai jau dabar bando įkalbėti kleboną palikti Mariją su kūdikėliu ant rankų tokius, kokie ir buvo nutapyti XVII a. pradžioje. Uždengti jie daug vėliau, Mergelei Marijai tikinčiųjų paliktus jos stebuklingąją galią liudijančius padėkos ženklus – metalines votas sulydžius, paveikslą papuošiant metalu.

„Visi paveikslais, turintys aptaisus, pretenduoja būti paskelbti stebuklingais. Tokie šarvai būdavo gaminami tik tada, kai jiems nukalti užtektinai sukaupdavo votų iš brangaus metalo“, – pasakojo kunigas dr. G. Jankūnas.

Pasak klebono, Dievo Motinos tokios, kokia buvo nutapyta, vaizdas į sekmadienio šv. Mišias atėjusius kai kuriuos tikinčiuosius išties sukrėtė.

Prieš Žolinių grožybes paleidžiant dūmais, Vida nusičiupusi keletą varpų iškulia, o grūdelius susipila į piniginę – jie saugo, kad pinigai neišeitų. M. Garucko nuotr.

„Buvo tokių, kurie, pamatę kopiją, kaip atėję atsiklaupė, taip per visas šv. Mišias ir neatsistojo. Kartų kartos nugyveno ir neįsivaizdavo, kad paveikslas atrodė šitaip. Daugelis kalbėjo, kad jiems liūdna, jei visas Marijos ir Jėzaus grožis vėl bus uždengtas apkaustais“, – pasakojo dvasininkas.

Po bazilikos remonto originalus paveikslas grįš šiek tiek kitoks. Daugelį metų tikintieji jį matė stačiakampio formos. Ir tik restauracijos centre nuėmus medžiagas paaiškėjo, kad paveikslas nutapytas baroko stiliumi – pusapvalis ir kadaise turėjęs 17 cm storio paauksuotą rėmą. Tikras stebuklas, kad po daugelio metų paveikslas ir jo originalus rėmas surado vienas kitą, nors visą tą laiką jie buvo šalia. Kai bažnyčios bokšte kunigas dr. G. Jankūnas surado Lietuvos auksakalių nukaltą pusapvalį paauksuotą rėmą, nė įtarti negalėjo, kad šis priklauso Dievo Motinos paveikslui. Paslaptis atsiskleidė tik tuomet, kai paveikslas pateko į restauratorių rankas.

Žolininkės atsiklausia klebono

Bažnyčios atsinaujinimo liudijimas – ir Žolinės atlaidų savaitę bazilikos skliautus papuošiančios kaskart naujos dekoracijos iš žolynų.

Daugelį metų per atlaidus bažnyčioje kabinamus vainikus iš tujų šakelių pakeitė kūrybiškos, netgi įmantrios kompozicijos.

Kunigas dr. G. Jankūnas džiaugiasi, kad jų kūrėjos paties nepalieka ramybėje – tariasi ir derina, kuo šiais metais nustebinti atvykusiuosius į atlaidus.

Dėl to prieš Žolinę klebonas – dažnas svečias krekenaviškės Irmos Rudienės sodyboje. Pastarąsias savaites čia netrūksta šurmulio, klegesio ir glėbių žolynų, kokių tik įmanoma surinkti Krekenavos apylinkių laukuose.

Sekmadienio vakarą „Sekundės“ korespondentams užsukus į išskirtinę sodybą čia darbas virte virė. Troboje būrys moterų kruopščiai, ryšelis po ryšelio prie I. Rudienės šeimos vyrų – sutuoktinio ir dviejų sūnų – sumeistrauto saulutės karkaso rišo bitkrėsles, javų šluoteles, derino žalumynus, vis pasitardamos, pasvarstydamos ir pasiguosdamos, kad Krekenavoje per maža ryškiaspalvių šermukšnių. Čia pat pūpsojo glėbiai iš vietos ūkininkų ir žemės ūkio bendrovės laukų pririnktų javų, Nijolės Adamkevičienės pavasarį specialiai Žolinės atlaidams pasėtų violetinių, mėlynų sausiukų.

Visą tą šurmulį šypsodamasis stebėjo klebonas. Trumpam palikęs pynėjų draugiją ir išsprukęs kieman, netrukus kunigas dr. G. Jankūnas su plačia šypsena įpuolė vidun: atvežė, žiūrėkit, ką atvežė! Klebono rankose – didžiulis glėbys močiučių darželiuose svyrančių smidrų.

„Jei tik būčiau žinojęs, kad čia tie valgomi šparagai“, – pokštauja dvasininkas.

Duoklė Trakams

Per šiųmečius Žolinės atlaidus įėjimą į baziliką žymės javais padabinta arka, po šventovės skliautais siūbuos iš žolynų nupintos trys didžiulės saulės, altorių iš abiejų pusių puoš dvi masyvios karūnos iš javų varpų, pagražintų violetiniais sausiukų žiedais.

Pynėjos išduoda, kad puošybos idėjos autorius – smagusis klebonas.

Nors šis ir puola kratytis tokios garbės, pasidžiaugia, kad puošyboje atsispindi, kuo gyventa šią vasarą, – karštis ir saulė.

„Dievo laimė, kad moterys laiku prisirinko tų varpų, juk šiemet javapjūtė dviem savaitėm anksčiau prasidėjo“, – krekenaviškes už sumanumą giria kunigas dr. G. Jankūnas.

Ne vien dėl grožio pinamos ir karūnos. Jos – krekenaviškių graži duoklė Trakams. Šiais metais minimas Trakų Dievo Motinos, Lietuvos globėjos, paveikslo karūnacijos 300 metų jubiliejus.

Ketvirtus metus Krekenavos bazilikai floristines kompozicijas pinanti I. Rudienė prasitaria, kad sunkiausia viso darbo dalis ir buvo išgauti tinkamą karūnų formą.

Kuo arčiau Žolinė, tuo labiau krekenaviškių širdis kutena laukimas. M. Garucko nuotr.

Grūdai – kad pinigai neišeitų

Būrys pynėjų jau pusantros savaitės bent po tris valandas kasdien aukoja būsimajam grožiui. Juk jį apžiūrės, vertins ne tik kaimynai. Bazilika turi būti papuošta taip, kad ir piligrimams vaizdas įstrigtų, ir nebūtų gėdą prieš į Krekenavą suvažiuosiančius Katalikų bažnyčios aukščiausius hierarchus Lietuvoje. Rugpjūčio 19-ąją į Krekenavos baziliką atvyksta net pats apaštališkasis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedro López Quintana.

Iššūkis pynėjams ir tai, jog atlaidai tęsis septynias dienas. Visą tą laiką vainikai turi atrodyti nepriekaištingai šviežiai.

Pasibaigus didžiajai savaitei, krekenaviškių sukurtos floristinės grožybės, kaip ir visa, kas atitarnauja šventiems tikslams, bus atiduotos ugniai.

Bitkrėslių puokštelę prie saulės karkaso rišusi Vida išdavė savo paslaptį. Pasibaigus atlaidams ir nurinkus per šv. Mišias pašventintas grožybes, prieš jas paleidžiant dūmais, krekenaviškė nusičiumpa keletą varpų, jas išsikulia, o grūdelius susipila į piniginę – šitaip jie saugo, kad pinigai neišeitų.

Vida patikina, kad tokie burtai veikia.

„Nesinori paskutinių pinigų išleisti – jauti, kad juos grūdai saugo“, – pasakojo krekenaviškė.

Maldininkus atskirs nuo prekeivių

Sekmadienio pavakare būrin susirinkusios puošmenas rišusios dvi Vidos, Vilija, Danutė, Nijolė, I. Rudienė ir jos dukra Erika tvirtino, jog toks darbas – vienas malonumas. O kuo arčiau Žolinė, tuo labiau širdį kutena laukimas.

Kokios bus šiųmetės puošmenos, maga akį užmesti ir Krekenavos vyrams.

Šiose apylinkėse gimęs, užaugęs ir čia pasilikęs Bronislovas Šatas pamena, kad Žolinė visada būdavusi didžiausia metų šventė.

„Iki šiol mums Žolinė svarbesnė nei Naujieji. Būdavo, visa giminė susirinkdavo, kelios dešimtys žmonių į vieną kiemą. Dabar vienų šiam pasauly nebėra, kiti dirba, jaunimas toliau išvažiavęs“, – pasakojo B. Šatas.

O šįmet Krekenava Žolinėje tikisi sulaukti bent 5 000 atvykstančiųjų. Kad maldos netrikdytų pramogos, nuspręsta miestelį padalyti į dvi erdves: aikštę centre palikti prekybininkams ir pasaulietiškam šurmuliui, o ant kalno stūksančio bazilikos prieigos bus atiduotos maldininkams kaip bendrystės ir susikaupimo erdvė.

Žolinės diena suvienys visus – Krekenavai koncertą rengia atlikėjas Liudas Mikalauskas.