Žodžio talpumas ir tikslumas

Kovą skaitėme Panevėžio Juozo Miltinio, birželį – Pasvalio Petro Vileišio, rugpjūtį – Panevėžio „Minties“ gimnazijų moksleivių kūrybą. Šiandien lapkričio tribūnoje – Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos kūrėjai. Originalūs. Įdomūs. Pasirinktas žanras – reiklus. Labai reiklus žodžio taupymui.

„Miniatiūrinis kalbėjimas – tai bandymas prakalbinti žodį, vaizdą, tai bandymas paaugliškai klausti, pasakoti, kurti. Įdomu stebėti, kaip paauglys savo kalbėjimą paremia fotografija, piešiniu ar ieško kitų technologinių galimybių. Bet svarbiausias vis dėlto tegu lieka Žodis: netikėtas pasakos vingis, baugus sapno šešėlis, šiurpės atšvaitas, mėlynu rašalu atrasti gyvenimo paradoksai ar juodo ir balto (o gal spalvoto?) dar kursimo kino kadrai. Galima klausti: kodėl penkios? Kodėl sudžiūvusios? Kodėl orchidėjos? Ir ieškoti atsakymo pačiam. Galima ieškoti, kas tikra, atpažįstama, paliečiama. Galima patirti sapno, pasakos tikrovę, saulėgrąžos burtą, dienos tamsumą, jausmų sumaištį. Galima, – palydėdama tariu“, – apie visą būrį savo pastebėtųjų kūrėjų rašo mokytoja Rita Stonienė.

Saulė Šiaulytė (10 kl.)

Iš „Tikros netikros istorijos“

Tuštybė

Dideliame, plikame lauke, kuris, atrodė, neturi nei pradžios, nei pabaigos, augo galingas šimtametis ąžuolas. Pergyvenęs pikčiausias audras, karščiausias vasaras. Vienatvė jam tiko, kalbėti jis nemėgo, ištisas dienas klausydavosi lapų šnabždesio, švilpiančio vėjo. Vieną saulėtą dieną ant šakos nutūpė žvirblis. Čirškėjo įkyriai dieną, naktį, purenosi plunksnas, kaleno snapeliu, trikdė senolio ramybę. Ąžuolas visaip bandė juo atsikratyti, tačiau žvirblis niekur nesitraukė. Rudenį, kai lapai nukrito ir dingo jų raminantis šnabždesys, o vėjo švilpimas tapo spengiantis, senolis žvirblio draugystės net ėmė pasigesti. Tačiau žvirblis dingo. Lyg jo niekada ir nebūtų buvę. Atėjus žvarbiai rudens nakčiai, ąžuolas paskendo spengiančioje tyloje. Pajuto, koks vienišas ir tuščias esąs. Artėjo žvarbiausia ąžuolo žiema. Senatvė.

Šešėlių žibuoklė

Seno malūno šešėlyje, po lentomis, pražydo vieniša žibuoklė. Pavasario pradžioje, nuo pat pirmų žydėjimo dienų, pro lentų kampelį
ji stebėjo kitas gėles, augančias tolėliau, prie upės. Šoko jos kartu su darbštuolėmis bitėmis saulės jūroje, mėgavosi vėjo dainomis, upės pasakojimais. Žibuoklei neteko maudytis saulės jūroje, ji suprato, jog nejaus bičių artumo, neįkvėps vėjo gaivos. Jai liko tik liūdna būtis šešėlyje.

Saulėgrąžų burtai

Senelės sode mėgau stebėti saulėgrąžas. Užburiančias. Rodos, saulės šviesoje jos atgyja, linguoja vėjo kuriamą melodiją, džiugina pievos gyventojus. Saulei sumerkus savo ilgas kasas į ežero vandenis, jos irgi nurimsta, užmerkia savo akis. Tada apšviestos mėnesienos jos be žodžių kalbasi su krentančiomis žvaigždėmis, šypsosi mėnuliui. Išaušus rytui, burtai vėl veikia: jų vėjų dainos žadina pievą, medžius, jos ramina, džiugina. Žavu: jos žino, jog jų vasara trumputė, tačiau džiaugiasi ir dalinasi savo grožiu netausodamos savęs. Nei mėnuliui, nei pievai, nei man.

Živilė Žiūkaitė (10 kl.)

Iš „Sapnų tamsoje“

Išsigelbėjimas

Aš vidury vandenyno. Tuštuma. Šaltis. Bet jaučiu, kaip bangos mane apkabina. Nemeluosiu, ramina. Nematyti kranto, horizontą užklojo tamsi vandenyno skraistė. Kur kiti? Ką daryti? Neriu į gelmę. Tik žvilgantys žuvų žvynai praskaidrina tamsumą. Ką slepia ši tamsa? Gelia širdį, nežinau, kas tai. Pagaliau palengva balta šviesa perskrodžia tamsą ir artėja prie manęs. Kas tai? Išsigelbėjimo šviesa? Rytas.

Žingsniai

Tamsu… Stoviu nuošaly. Baisu. Nutįsę šešėliai veria širdį aštriais žvilgsniais. Aš bandau žengti žingsnį, bet negaliuꓽ negaliu valdyti kūno ir minčių… Širdis nesustoja, plaka, plaka vis greičiau ir greičiau. Šiurpas nubėga kūnu. Reikia žengti dar vieną žingsnį. Ar pavyks? Šešėliai kėsinasi į mane? Žengiu. Mano paliktas pėdsakas blanksta tamsoj. Aš šaukiu, nors niekas manęs negirdi. Kodėl nieko nėra šalia? Aš meldžiu pagalbos, bet tik šešėliai pasiveja mane, vyniojasi, smaugia. Kodėl man taip skauda? Dar bandau žengti.
Tyla…