Žodžiams suteikė sparnus

Juozo Miltinio gimnazijos antrokių Godos Obolevičiūtės ir Danielės Vilimaitės kūryba dalinasi mokytoja Danguolė Žąsinaitė, gimnazijos pirmokių Amelijos Kriugiškytės eiles atsiuntė mokytoja Rasa Lazauskienė, o Andrėjos Jankauskaitės-Zakarauskaitės – mokytoja Lina Plėtienė. Gero skaitymo, saulėto ir šilto pavasario!

Goda Obolevičiūtė, II klasė

Godai kūryba – nauja patirtis. „Per kūrybą matau pasaulio įvairovę. Nemanau, kad tapsiu rašytoja, tiesiog bandau…“

Svetimas

Noriu pamiršti tavo vardą, tavo balsą, tavo džiaugsmus ir nelaimes. Tavo akis ir tuos dalykus, apie kuriuos kalbėdavome valandų valandas. Galų gale visa tai atnešė vien negandas.

Noriu, kad tavo veidas man taptų svetimas, o šešėlis nepastebimas. Noriu, kad ir mano veidas tau taptų nepažįstamas, tačiau to niekados nebus.

Noriu paskęsti gilioje ir tamsioje užmaršties jūroje, bet negaliu. Tie prisiminimai įsirėžę į atmintį. Džiugu, jog laikas nušlifuoja prisiminimus kaip jūra savo akmenėlius. Jie nedingsta, bet ir nėra tokie patys kaip anksčiau. Ir jie vis skęsta ir skęsta giliau. Tiesa, juose dar yra deguonies, todėl jie kartais iškyla ir sukelia tylą.

Gal tai vienas iš tų dalykų, kurie atšliaužia iš Edeno sodo? O galbūt tai palaima, atskriejusi iš Eliziejaus laukų? O gal tai mes kalti, gal čia mes norime, kad jie nenuskęstų ir smėliu nebūtų užberti?

Giliai širdyje žinau, kad tai aš uždengiau tuos saulės spindulius, kuriuos turėjome, kad paverčiau juos nudegimais. Ir dabar vis nerandu tinkamo sprendimo, kaip juos išgydyti. Gal tu ir radai, bet ne aš. Gal tu ir pamiršai, bet ne aš.

Tas žmogus tavo atminty – jau ne aš. Nustojau nuo tavęs bėgti, užmušiau, palaidojau prisiminimus, sudeginau šaknis, ne tik lapus nuskyniau. Bet vis tiek neužmiršau. Bandžiau pamiršti, bet žinau, kad prisiminimai kaip šešėlis mane persekios visą gyvenimą. Nepaliks ramybėje.

Nors ir tiek daug akmenų sumečiau į prisiminimų šulinį, bijau, jog tie prisiminimai nesugrįžtų.

Vis dėlto bet kokia patirtis yra pamoka. Gal net galėčiau tai pavadinti gyvenimo dovana. Tad ačiū tau… Ir atsiprašau. Tau šiuos žodžius rašau…

Danielė Vilimaitė, II klasė

Danielė į klausimą, kodėl rašo, atsakė, kad kūryba jai yra savotiška terapija. Danielė nori tapti rašytoja, atskleisti žmonėms savo mintis, kurios jai atrodo svarbios, nes rašo apie gyvenimą tokį, kokį mato.

Žvilgsnis iš širdies

Mūsų širdyse visada daug skausmo… Kurio dažniausiai negalime paleisti.

Ir taip: man skauda, kai jums visiems skauda. Man skauda, kai nieko negaliu dėl to padaryti. Ir labiausiai skauda, nes turiu suprasti, jog tai ne mano gyvenimas, ir turiu rūpintis savimi pirmiausia. Dar nemoku. O prižadėjau sau, kad išmoksiu.

Skauda, kai visi sako, jog man neturėtų skaudėti, nes tai ne mano skausmas ir problemos. Nors pažvelgiu į jas kaip į savas. Ir taip, kol kas negaliu to pakeisti.

Pagalvoju, jog būtų gera, jei blogus dalykus galėčiau jausti tik aš ir niekas daugiau iš visų pasaulyje esančių žmonių. Skamba kvailai, nes dažnai nusišneku. Bet mano mintys taip pat dažnai slepia tikrąsias paslaptis, kurių niekam negaliu atskleisti, kad ir kaip labai norėčiau. Jos tik užhipnotizuoja mane sakydamos, kad esu nepakankamai gera. Kad esu visiškai nenaudinga. Tik tiek.

Žmogui žiūriu į širdį, bet ne į metus ar aprangą. Štai kaip iš tiesų turėtų viskas būti. Tačiau nėra taip paprasta, kaip visi manome. Viskas kalnuota ir vingiuota, ir mes privalome prie to prisitaikyti, kol esam čia. Nes kitaip nebūtume tokie, kokie esame šiandien.

Turėtume sau padėkoti už tai, kas esame, ir už tai, kad esame. Mylėti save yra viena iš sunkiausių gyvenimo užduočių. Ir dažniausiai jos nepavyksta įvykdyti pusei pasaulio žmonių per visą jų gyvenimą. O derėtų.

Mes negalime savęs žeminti nevalgydami dėl svetimų žodžių, neleisdami sau eiti ten, kur norime, ar kalbėti, ką norime. Tai kūnas, kuris atsirado dėl tam tikros priežasties. Todėl tas kūnas turi padaryti viską, kad kuo ilgiau išgyventų ir galbūt padėtų kitiems.

Taip, skauda ir kad vaikystėj kažkas neprižiūrėjo, kažkas nemylėjo ar nekentė ir skaudino. Bet tai ne mūsų kaltė. Tai tik jų kaltė. Nes jie nesuvokia, ką daro ir ką praranda. Nes jie nesuvokia, ką jie patys patyrė būdami maži.

Nenustok mylėti savęs, kad ir kas nutiktų. Nežemink savęs. Tiesiog mylėk. Nors ir sunku. Žinau, kad sunku.

Namai

Esu vėl čia. Turbūt nauja, turbūt nekviesta, bet juk esu. Esu, nes man gera, ramu ir „faina“. Kaip ir būnant kaime. Kur šilta, tylu ir kur žmonės tavęs „nebado“. Kur esi švarioji savęs pusė ir kur tikroji siela tavęs nesekioja. Nes tu esi su ja kartu.

Gali verkti, gali juoktis, pykti, džiaugtis ir mylėti. Daryti, ką nori… Nes tai kaip namai. Namai ne tie, kuriuose vien smurtas ir neapykanta. O namai, kuriuose daug skirtingų besišypsančių veidų bei nuomonių. Kur vienas didelis židinys palaiko visų širdžių plakimą.

Tai namai, kuriuose aš norėjau augti, kuriuos norėjau rasti ir gyventi. Gyventi iki tol, kol man bus gera kitur. Nors to niekada nebus… Nes čia vieninteliai namai, kurių niekas neištrins iš manosios širdies, kurių aš niekada nepamiršiu ir saugosiu bei mylėsiu, kol pajėgsiu. Kai nebepajėgsiu atsistoti ir gyventi, kai nebepajėgsiu jausti to tikro laimės jausmo, paleisiu…

Juokiesi ir atrodo, kad gyveni iš naujo. Atrandi naujas spalvas ir atspalvius… Kurių niekada negalvojai, kad rasi. Ir kai tai jauti, vėl supranti, kad gyveni. Ir niekada daugiau nebenori nieko kito jausti.

Bėgi ir žinai, kad tu esi tu. Tu ir ne kita tavęs versija. Tikra tu. Namai… Štai ką reiškia tieji namai.

Amelija Kriugiškytė, I klasė

„Stengiuosi kurti tai, kas man suteikia džiaugsmo, ramybės ir pasitikėjimo. Suprantu, kad tik kūryboje randu laisvę savo mintims, savo širdžiai. Eilėraščių temos gimsta iš natūralios aplinkos, patirtų išgyvenimų.“

Jis

Jis man nedovanojo gėlių ar brangių dovanų,

bet dovanojo šypseną ir meilę.

Jis man dovanojo vaikystę ir šiltus prisiminimus.

Nepažinojau jo taip artimai,

kaip pažinojo mano mama ar močiutė.

Bet aš jį prisimenu,

kaip didžiausią meilę skleidžiantį žmogų.

Prisimenu jo akis, jo šypseną, jo gerumą ir dosnumą.

Prisimenu jį geriau, nei savo pirmąjį ištartą žodį.

Dabar jau jo nebėra,

bet jis į mano gyvenimą atnešė supratimą,

ką iš tikrųjų reiškia meilė.

Atnešė supratimą,

kad gamta ir jos grožis yra stebuklinga.

Jis man nedovanojo gėlių ar brangių dovanų,

dabar jis man dovanoja žvaigždes, mėnulį ir norą būti čia.

Mano meilė

Mano meilė pilna

beribių laukų ir bemiegių naktų,

ilgų pokalbių tamsiais vėlyvais vakarais.

Mūsų juoko ir šypsenų kažkiek

didesnių nei visada.

Plakančios širdys laimingos,

ir daug ramių minčių,

nors gal ne visada jos tokios

ramios, kaip galvoju.

Bet mano meilė tik tau,

ji neprilygsta niekam kitam.

Mano meilė pilna

beribių laukų ir bemiegių naktų.

„Viskas bus gerai“

„Viskas bus gerai“, – visi čia sako.

Iš tikrųjų viskas būtų čia gerai,

tik daug ištvermės ir kantrybės reikia,

nors jau pabodo skirti tam tiek laiko,

ir laukti, kol viskas bus čia gerai.

Išseko buvęs noras ir kantrybė mano,

nebeliko net vilčių manų,

kad iš tikrųjų viskas dar gerai čia gali būti.

Norisi tikėti, bet vilties ir pastangų

į tai įdėti nuoširdžiai nebegaliu.

„Viskas bus gerai“, – visi čia sako.

Toje vietoje

Toje vietoje laikas sustoja.

Toje vietoje laikui sustojus, mintys juda pirmyn.

Toje mažoje vaikų aikštelėje,

kur dieną supasi vaikai,

tamsoje sėdžiu viena.

Mano rankoj žiebtuvėlis,

mano lūpas liečia cigaretė,

sėdžiu paskendusi tam

keistai skaniame cigarečių kvape.

Mane supa žibinto šviesa bei muzika ausinukuose,

mane supa vienatvė.

Vis labiau į tamsą grimztantis dangus,

viskas atrodo netikra,

o mano mintys ir toliau juda

lyg tikriausiam kino filme.

Jo viduje jau ilgą laiką kažkas gyvena:

Velnias ar angelas?

Dievas ar mirusi siela?

Kažkas lyg stiklas – dužęs stiklas,

Stiklas… stiklas, kuris braižo jo vidų,

Šukės… smulkios šukės dieną iš dienos,

naktis iš nakties drasko, plėšo mintis,

neduoda ramybės ir palieka viduje gilius randus.

Nors stiklas sudužo lengvai be jokių pastangų,

jis drasko dieną ir naktį.

Bet keista – be jokio širdies skausmo…

Pasakyk tu man,

kam tau reikalingi jausmai?

Kai tu su kitais žaidi?

Sakei, myli ne vieną, o net penkias. Ir kam?

Kai žinai, kad tu net vieno nemyli?

Iš tiesų – keista tiesa.

Bet man ir be tavęs gyvent ne problema.

Andrėja Jankauskaitė-Zakarauskaitė, I klasė

„Kūryba suteikia laisvę reikšti savo mintis ir jausmus eilėraščio pavidalu. Tai procesas, leidžiantis man atrasti naujų idėjų, eksperimentuoti ir kurti kažką prasmingo. Man kūryba – tai ne tik menas, bet ir būdas pasakyti, kaip aš galvoju, mąstau…“

Žodžiai

Kaip gražiai tie skamba žodžiai

Meilė džiaugsmas ir drąsa

Bet taip pat ir girdim tokius kaip

Karas, melas ir paika

O prie ko čia tokie žodžiai?

Argi jie ne per pikti?

Nors ir skamba negražiai

Jie vis vien mums būtini

Žodžiai limpa kaip medus

Ir palieka mus kaltus

Ko tu nori to neduos