Žodis – nebeatskiriamas nuo gyvenimo

Žodis – nebeatskiriamas nuo gyvenimo

Gabiją Kopūstaitę skaitysime ne pirmąkart. Atrodo, literatūrinė kūryba jai – nebe tik laisvalaikio praleidimas. Šiai autorei esė, miniatiūros žanrai jau tapo gyvenimo supratimo, vertinimo raiška. Kitaip galima būtų pasakyti – žodis Gabijai yra nebeatskiriamas nuo gyvenimo. Autorę pastebėjo 5-osios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Beata Viederienė.

Gabija Kopūstaitė (11 kl.)

 

***

Eidamas siaura, bet vis vien pilna gyvasties gatve, senis nežiūrėjo toliau savo nosies. Monotoniška eisena ir pilkšvas veidas išdavė netikėtai į pasąmonę nusileidusius praeities meteorus. Kilstelėjęs akis jis atkreipė dėmesį tik į smulkias nostalgiją keliančias detales žmonių minioje. „Viskas velniškai primena ją“. Jis perkirto gatvę neapsidairęs – juk gyvenimas vis tiek nebeturi prasmės – ir, palindęs po artimiausiu stogeliu, užsidegė cigaretę. Mintyse lyg paklydę šunys bastėsi palaidi žodžiai ir blankūs siluetai, regis, iš kito gyvenimo, versdami jaustis menkesnį už bet kokią gyvybę šiame pasaulyje. O dar pro jį slampinėjančių praeivių pompastiškai besišypsantys veidai kėlė kvailas viltis šioje klaikioje sumaištyje išvysti ją.

Gatvėje neramiai degė žibintai. Jų gelsvai oranžinė šviesa, susimaišiusi su žalia mėnesiena, krito į balas. Bendras vaizdas kažkuo priminė paveikslą – laikas išgaravo, liko tik emocija. Akimis užfiksuota spalvinga graudinanti akimirka, amžiams įsirašiusi į pasąmonės failus. Kūną persmelkė šalto oro banga ir suvokimas, jog niekas nesikartoja ir niekada nebebus taip, kaip yra dabar, jam buvo tarsi ledinio vandens pliūpsnis į veidą. Jis niekada nebestovės toje pačioje vietoje, niekada nebematys tomis pačiomis akimis. Žmonių jau nebebuvo. Gatvėje klegėję vaikai ir griaudėję automobilių motorai, regis, prasmego skradžiai. Jis keliskart apsidairė ir įsitikinęs, jog yra vienas, pajuto nepagrįstą rizikos skonį. Cigarečių pritvinkusiais pirštais pasitrynęs akis pažvelgė į dangų. Galbūt likęs vienas pagaliau sutiks ją.

Nežinomybė

Ar į mane žiūrėtų taip, kaip žiūriu aš pati, jei tapčiau kažkuo kitu? Jei vieną dieną pavirsčiau kibirkštėle krosnyje, siauru šviesos siūleliu palėpėje, vaiskiu rasos lašu, riedančiu nuo avietės vos pasirodžius aušrai, ar mane pastebėtų? Jei būčiau aguonų laukas, skęstantis vaiko akyse, perlamutrinis rūkas virš upės, ilgesy neužgesusi klajūnė ugnelė, pasilikusi Širvio eilėraštyje, jei būčiau gintaro ašara, riedanti Baltijos krantu… ar manęs neužmirštų? Juk iš manęs liktų tik guodžiantis, pasiutusiai artimas, namus primenantis šilčiausias prisiminimas, persismelkęs į svetimą formą, egzistuojančią tam tikro laiko erdvėje, kupinoje ilgesio ir šalto monotoniškumo.

Haliucinacijos

Jis mėgdavo stovėti balkone ir persisvėręs pro atdarą langą žiūrėti žemyn. Tada jis juokdavosi. Žmonės iš viršaus atrodydavo kaip mažytės skruzdės, kažkur visada skubančios ir niekada nestoviniuojančios vienoje vietoje be priežasties. O jei pasisekdavo ir lydavo lietus, skruzdės virsdavo spalvotais rutuliukais – skėčių viršūnėmis, apsaugančiomis nuo stambių krištolinių lašų. Beprasmiška metamorfozė. Nuo oro vis vien nepriklausė, ar būtybės iš apačios pastebės jį. Jos niekada nežiūrėjo į viršų.

Kartais, kai pabosdavo taip kiauras dienas dėbsoti į mažus taškelius apačioje, jis susigalvodavo pramogą. Persisverdavo per langą tiek, kad vėjas pagaudavo jo rusvą plaukų kupetą ir plaikstydavo į visas puses, o tada užsimerkdavo ir imdavo kurti istorijas ar filmų siužetus savo galvoje. Šiandien įsivaizdavo, kad maži žmogeliukai tapo drugiais, gal šešiskart didesniais už skruzdes, ir skraidė po visą erdvę aukštyn žemyn. O nutūpę ir pakėlę akis aukštyn, pamatė jį, kaip ir kasdien stebintį veiksmą iš dvylikto aukšto, pačio aukščiausio psichiatrinėje ligoninėje. Priskridę prie pat lango, drugiai, tarytum erzindami berniuką, plaukiojo oru ir plazdeno nušiurusiais sparnais. Jis juokėsi. Jis irgi norėjo būti toks kaip jie. Drugiai neišleisdami nė garso pasiūlė berniukui paskraidyti. Jis nieko nelaukdamas nubėgo pasiimti kėdės. Atsistojęs ant jos pažiūrėjo sau per petį. Tik dabar pastebėjo savo sparnus. Nusijuokė. Atsargiai perlipęs langą atsisėdo ant palangės ir tabaluodamas kojomis žiūrėjo žemyn. Ten skubėdamos judėjo skruzdės ir, berniuko nuostabai, kažkur dingo drugiai. Svarbiausia jis žinojo – kad turi sparnus. Nereikėjo nė tikrinti. Dabar galės sužinoti, ką reiškia skristi. Jis užsimerkė ir atsispyrė rankomis nuo palangės. Tyla. Sparnų nebuvo. Atsimerkė. Balta.

Mergaitės ašaros

Karštą vasaros dieną per aukštą žalią pievą brenda nusiminusi mergaitė. Švelnus vasarinis vėjelis šnabžda jai į ausį melodiją, prikaišiodamas į plaukus įvairiaspalvių gėlių. Sustojusi ji pažvelgia žemyn. Lyg rasos lašelis skruostu nurieda skaidri ašara. Ji atvėsina išraudusį mergaitės skruostą ir nukrenta ant žolės stiebelio, pjaustomo vidurvasario saulės aštrių spindulių. Ašara įsigeria ir atvėsina stiebelį, kuris, rodos, nenumaldomai prašė pagalbos. Pagalbos išlikti, kurios mergaitei taip pat labai trūko.

Apie persikraustymą ir gyvates

Apytuščiame bute buvo šalta. Iš praviro lango virtuvėje sklido stingdantis vasario vėjas. Netinkamas metas kraustytis. Prie durų stovėjo kelios dėžės. Nukabinti paveikslai ir rėmeliai su nuotraukomis atėmė gyvybę sienoms, padarė jas eilinėmis ir niekuo neišsiskiriančiomis. Atrodė, kad jos jau niekam nebepriklauso, bet kur ne kur buvo galima įžvelgti įrėžimų, dėmių, savo istorijas turinčių randų ir įlinkusių vinių nuo kadaise kabėjusių nuotraukų. Visi jie be garso šaukė neišvažiuoti. Butas nenorėjo atsisveikinti. Vienintelis likęs ant sienos kaboti laikrodis konvulsiškai tiksėjo primindamas laiko nemirtingumą. Jis kėlė egzistencinę neviltį ir nepagrįstą nerimą dėl ateities kitur, toli nuo pro įskilusį langą matomų spalvotų medžių rudenį, nuo užpūstos žvakės kvapo. Toli nuo savų sienų ir pripratimo. Buvo vidurnaktis, todėl spengiančios tylos ir retsykiais per nugarą apkabinančios kvapą gniaužiančios oro srovės apsuptyje šie jausmai skverbėsi iš slapčiausių buto kampelių, komodų stalčių gilumų ir šnypštė lyg gyvatės. Šnypštimas landžiojo iš vienos ausies į kitą ir lyg durklas vėrė mintis, susprogdindamas jas kaip balionus. Butas nenorėjo atsisveikinti.

Kanarėlės sapnas

Įsprausta tarp žalvario gijų kanarėlė jau limpančiomis akimis stebėjo svaiginančiai šokančias raudonai baltų undinėlių lelijų uodegas juodoje gelmėje. Hipnotizuodamos savo monotonišku nardymu jos užšaldė kanarėlės žvilgsnį ir ėmė skandinti į utopišką sapnų vandenyną. Panėrusi kanarėlė išvydo pašvaistę, kuri tarsi rūpestinga motina apgaubė ją žalia šilko skraiste ir smaragdo balsu ėmė šnabždėti eiles. Kuždami ketureiliai ramino, o šilkas priminė namus. Pašvaistė glaudėsi prie kanarėlės plunksnų, lietė jos snapą ir glostė smilkinius taip švelniai ir atsargiai, lyg pati šoktų skliautu.

Kanarėlė nubudo matinėje prieblandoje. Ji dar juto silpną šilko švelnumą ant smilkinių. Prisiminusi puolė prie žalvarinių narvelio siūlų, spurdėdama bandė ištrūkti bei pamatyti undinių šokį, tačiau jis jau garavo virš upės kartu su rūku.

Kanarėlė atsiduso vis dar girdėdama tolstantį šnabždesį. Jos žaižaruojančios akys spinduliavo viltimi bei užtikrintumu kitą naktį vėl pamatyti lelijų šokį. Ji nuleido galvą. Akys užkliuvo už stiklo šukės, besimėtančios narvelyje. Kanarėlė atidžiai pažvelgė į ją. Pilkšvame atspindyje išvydo gilias mėlynas akis, susivėlusius ant veido krintančius plaukus ir rausvas lūpas. Kanarėlė – tai tu ar aš?

Ištrūkti

Tamsoje švysčiojo baltos telefonų žibintuvėlių akys. Tranki muzika skverbėsi į kūną ir bandė išjudinti visą organų sistemą, bet veltui. Šiandien jai norėjosi pabėgti. Buvo tvanku ir trūko oro. Ji pažvelgė į kairę, kur buvo langas. Per juodus jaunuolių šešėlius lango beveik nesimatė, bet atrodė, kad kažkas tolumoje žvarbiu vidurnakčio balsu viliojo pabėgti į lauką. Lauke nebuvo nė vieno žmogaus. Pro langą, tiesa, vos įžiūrimai, buvo galima pastebėti budinčius žibintus ir pirmuosius šilkinius sausio sniego lopinėlius, atrodančius kaip nakties rūbas, išryškėjantis tik tada, kai sutemsta. Mergina apžvelgė salę. Tamsoje ji negalėjo įžiūrėti veidų, matė tik juodas dėmes prieblandoje, besiplaikstančius plaukus ir aukštai iškeltas rankas. Ji pasijuto kaip miške naktį, kuriame juodos dėmės buvo ąžuolų kamienų arba žvėrių siluetai, o rankos – budrios medžių šakos. Bet ji stovėjo salėje trankios muzikos, nepažįstamų įsijautusių šokėjų ir tvankumos apsuptyje. Trūko tik gaivaus vėjo, pritvinkusio pušų sakų kvapo, ir lapų šnaresio po kojomis.

Šachmatai jūrai

Pakrantėje ant smėlio sėdėjo du senukai. Vienas iš jų buvo gerokai jaunesnis ir, nutaisęs susikaupusią miną, buvo kaire ranka atsirėmęs į žemę, o su kita lietė figūrą, žiūrėdamas į languotą lentą. O tuo pat metu kitas žiūrėjo į dangų ir gaudė retkarčiais iš po debesų pasirodančius saulės spindulius. Priešais juos blizgėjo nurimusi jūra, o spinduliams pasislėpus susimaišydavo su dangumi.

Ilgokai svarstęs senukas pagaliau pastatė figūrą. Regis, suklydo, nes po sekundės susiėmė už galvos ir suraukė antakius. Jis atsistojo ir priėjo prie pat kranto. Senų nudėvėtų batų priekius kuteno mažos bangelės, o kulnus – aštrūs akmenėliai. Senukas žiūrėjo į vandenį ir apie nieką negalvojo: sužavėtas ramaus ir lėto bangavimo, sustingo. Jūra jam atrodė paslaptinga, beribė ir priminė žalsvai mėlyną apsiaustą, apgaubiantį ir saugantį pusę dangaus. Atsikvošėjęs jis priėjo prie vietos, kurioje žaidė, tvarkingai sudėjo figūras. Temo. Draugo jau nebebuvo. Senukas paėmė vieną figūrą, atsargiai, lyg laikydamas trapią vaiko ranką, grįžo prie kranto ir, stipriai užsimojęs, švystelėjo ją į sūrų vandenį. Rytoj, kai vėl praloš ir liks vienas, įmes kitą figūrą.

Snaigių likimas

Tingų sekmadienio rytą saulės spinduliai skverbėsi į kambarį, o už lango buvo taip neįprastai balta, kad perštėjo akis ir snaigės kaip užburtos krito ant namų stogų ritmingai, viena po kitos, tačiau stengėsi išsiskirti ir pabrėžti savo rafinuotumą lenktyniaudamos ore. Saulės nutviekstos, jos atrodė kaip maži žėrintys blizgučiai ir visos egzistuojančios būtybės, apsėstos melancholijos bei slogios nuotaikos, stabtelėdavo ir, netekusios žado, įsistebeilydavo į spindintį snaigių šokį. Buvo labai šalta, snaigės tartum sustingdavo erdvėje. Jos žaidė nerūpestingai, tartum nenutuokdamos, kad greit viskas baigsis ir iš jų liks tik bala. Naiviai tikėdamos amžinybe jos mirs taip ir nepajutusios vidurvasario saulės kaitros. Agoniškai kęsdamos paskutines sekundes, snaigės išvys tik pirmą atitirpusį baltą žiedą, atnešantį pasauliui naują priežastį stabtelėti.

Žlugimas

Berniukas bėgo gatve nesidairydamas ir visai nepaisydamas praeivių žvilgsnių, jo veidas spindėjo saulėlydžio šviesoje, ore tvyrantis vandens ir nupjautos žolės kvapas maišėsi su dar neišsisklaidžiusia vidurdienio kaitra. Jam prieš akis besitęsiantis ilgas kelias atrodė be pabaigos. Jis vėlavo: žaisdamas javų lauke nepastebėjo, kaip greit prabėgo laikas. Negalėjo nuvilti mamos, kuri pirmąsyk jį išleido vieną, turėjo grįžti namo dar nesutemus. Berniukui buvo silpna, per ašaras vargiai galėjo įžiūrėti savo kojas, kurios vos vilkosi žeme, bet jis nepasidavė ir toliau stengėsi bėgti. Staiga pajutęs ranką ant savo peties berniukas krūptelėjo ir atsikvošėjo. Sustojęs pažvelgė aukštyn. Žilstelėjusi senutė švelniai papurtė jam petį ir nusišypsojo. Ji nieko nepasakė, tik nuėjo sau, bet šypsena atvėrė berniukui akis. Juk vienas netinkamas poelgis dar nėra pabaiga. Dar gali suspėti. Pasitrynęs akis jis pažvelgė tolyn, tikėdamasis pamatyti ilgą ir nesibaigiantį kelią, tačiau, savo nuostabai, stovėjo prie vartelių, o pro langą žiūrėjo besišypsanti mama.

Vaikystė

Su sąsiuvinio paraštėse pripieštų gėlyčių aromatu, su margom nuo rašalo dėmių knygom, su stovėjimu ant galvos, su numylėtais pliušiniais žaislais, su stora žiemine kepure, dengiančia akis, su kaitrios saulės nudegintais žandais, su limpančiais pirštais nuo varvančių ledų, su per didele mamos skrybėle, su kasdieniu džiaugsmu ir tyrumu vieną dieną reikės atsisveikinti.

Vieta, kur dangus liejasi su žeme, kur nesibaigianti, akimis neišmatuojama vandens begalybė, kur klykia alkana žuvėdra, kur sūri banga išgydo širdies randus, kur kas vakarą leidžiasi saulė, nutapydama dangų auksiniais saulėlydžio dažais… Tai vieta, kur visada gera sugrįžti. Ar dėl to taip greit bėgame nuo įgrisusios rutinos? Aš sustoju, užsimerkiu. Kažkur pradingsta laikas, valandos virsta sekundėmis, nebesigirdi žuvėdros klykavimų… grimztu į amžinybę – bet ar ilgam?

Anachoretas

Aš – krovininis traukinys, nekeičiantis krypčių ir niekada nestojantis. Paklusniai laikausi savo grafiko ir važiuodamas tiltu baikščiai žiūriu į savo atspindį upėje, bijodamas tiesos, išsigąsdamas nuodėmes atspindinčio atvaizdo vandenyje. Aš traukinys, pavargęs tempti sunkius minčių vagonus su nutrupėjusiais rudais dažais, prikrautus klausimų ir sakinių. Niekada nežiūrintis atgal, kur man moja žolėje lakstantys nutrūktgalviai vaikai ar pavargę nuo gyvenimo seneliai. Aš greit juos pamirštu, todėl niekada nestoju. Nenoriu pripažinti savo nuodėmės ar priversti gailėtis. Todėl tik susigūžęs pravažiuoju jiems nespėjus prie manęs prisirišti, po savimi palieku tik paslaptingą rudą dulkių kamuolį, padedantį kuo greičiau dingti jiems iš atminties.

Vidinis demonas

Priėjęs perėją esi priverstas sustoti ir pakelti akis tam, kad pamatytum šviesoforą, tačiau akys užkliūva už baloje atsispindinčio veido. Akimirką trukusi akistata su atspindžiu visai išmuša iš vėžių. Atsipeikėjęs pajunti, jog tebespoksai į žemę, ir ištiesini nugarą. Žengęs pirmą žingsnį įbrendi į tą pačią balą ir susierzinęs nueini sparčiau nei įprastai. Kur skubi? Palauk, neignoruok to, ką matei prieš minutę. Save? Kažkokį kitą padarą? Pasitrynęs akis prieini prie artimiausio automobilio ir su nerimu žvilgteli į atspindį užtamsintame lange. Nieko. Viskas taip pat, kaip visada. Susimąstai, ką matei ten, baloje. Gal tai buvo giliausiuose pasąmonės kampeliuose tūnantis visus netinkamus poelgius saugantis žvėris, pirmą kartą išniręs į paviršių įkvėpti oro? O gal tik pasivaideno? Kur tu, naivus tikėjime, kai tavęs reikia labiausiai? Kuo ilgiau mąstai, tuo labiau jautiesi skandinamas į pražūties gelmę. Persmelkdama baimė sukausto iki pat smegenų ląstelių ir neleidžia pajudėti, bet greitai atslūgsta. Ar pagaliau pastebėtas demonas dingo?

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų