-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš metus Aurelija Verkelytė leidosi į netikėtumų kupiną kelionę su kilniu tikslu – padėti skurdžiai gyvenantiems vaikams Afrikoje. Vos mėnesio planuota viešnagė ir savanorystė vietinėje Tanzanijos kaimelio mokykloje netikėtai išaugo į metus, praleistus svetur, o Aurelija pripažįsta namo dar tikrai nesiruošianti. Sako, jog savo misijos neįvykdė ir yra laiminga, padėdama tiems, kurie šiuo metu šalia.
„Mano namai ten, kur aš galiu jaustis laiminga. Kaip tik taip ir jaučiuosi čia, Afrikoje“, – sako 29-erių panevėžietė savanorė.
Mintys apie savanorystę senokai sukosi A. Verkelytės galvoje. Anot jos, kiekvienam ateina laikas, kai pradeda galvoti, ką gero nuveikęs. Kai tokios mintys ėmė suktis Aurelijos galvoje, ji išvyko į Afriką su bilietu į vieną pusę. Panevėžietė grįš į Lietuvą, kai pajaus padariusi viską, ką norėjusi, ir išmokusi tenykštes pamokas.
„Visi baigiame mokslus, darome karjerą, einame į vakarėlius, bet ar tikrai to iš tiesų norime? Po tam tikrų gyvenimo įvykių atsisėdau ir pagalvojau, ką darau dėl kitų? Visada viską dariau dėl savęs. Tada supratau, kad noriu ne imti, o duoti“, – sako Aurelija.
„Mano namai ten, kur aš galiu jaustis laiminga. Kaip tik taip ir jaučiuosi čia, Afrikoje.“
A. Verkelytė
Prieš didžiąją kelionę ji išėjo iš darbo. Turėjo šiek tiek santaupų.
„Susipažinau su mergina, kuri ištekėjusi už masajo. Tanzanijoje jie įkūrė nevyriausybinę organizaciją, teikiančią pagalbą masajų genties žmonėms. Ypatingą dėmesį jie skiria našlėms ir vaikams. Tai nuostabus projektas, todėl paklausiau jos, ar galėčiau vykti ten jiems padėti. Taip viskas ir prasidėjo“, – pasakoja A. Verkelytė.
Gyvenimas Afrikoje Aurelijai iš pradžių pasirodė labai sudėtingas.
„Nė vienas, kuris nėra lankęsis Afrikoje, negali įsivaizduoti, kaip stipriai jų gyvenimas skiriasi nuo mūsiškio. Tai visiškai kitas pasaulis. Galima apie tai susidaryti įspūdį iš dokumentinių filmų ir televizijos, tačiau tą pamačius pirmą kartą ištinka šokas“, – atvira savanorė.
A. Verkelytė sako visuomet save laikiusi pasaulietišku žmogumi. Nepaisant to, atvykusi į Afriką sužinojusi labai daug naujo ir netikėto.
„Svarbiausia išmokta pamoka, kad laimė ne piniguose ir mes turime mėgautis gyvenimu. Šame pasaulyje negyvensime amžinai. Turime elgtis vieni su kitais pagarbiai, dalintis gera energija ir vertinti, ką turime“, – Afrikos pamokas išmoko panevėžietė.
Pasak A. Verkelytės, būtent tai, kad nepaisant skurdo, afrikiečiai dalijasi viskuo, ką turi, ją labiausiai nustebino ir sužavėjo.
„Vis dar galvojame, kad Afrika – tik skurdas, badas, ligos. Bet man ta pati Afrika buvo gera proga paklausti savęs – o ką žinau apie paprastą žmogišką laimę? Afrika man pasirodė tiesiog laiminga“, – sako Aurelija.
A. Verkelytė gyvena masajų genties kaimelyje ir dirba mokykloje toli nuo civilizacijos. Kiekvieną rytą ji keliasi kartu su saule ir jau šeštą valandą keturis kilometrus pėsčiomis kulniuoja į mokyklą. Joje savanorė praleidžia visą dieną dirbdama, mokydama bei organizuodama žaidimus mažiesiems.
Mažuosius afrikiečius Aurelija moko geografijos pradmenų. Nors mergina pagal išsilavinimą nėra pedagogė, tačiau baigęs dvylika klasių žmogus Afrikoje, pasak savanorės, laikomas kone profesoriumi, o jeigu turi dar ir aukštąjį išsilavinimą – jau pačiu Saliamonu.
„Kai vaikams pasakau, kad pamoka baigta, jie net nuliūsta. Jie labai nori mokytis. Afrikoje mokslas yra vienintelis kelias į geresnį gyvenimą. Jie mokslą supranta kaip gyvenimo dovaną, nes yra daug neraštingų žmonių. Jei išmoksi parašyti raidę, tavo gyvenimas gali būti iš tiesų geresnis“, – pasakoja Aurelija.
Savanorė Afrikoje su vaikais susišneka anglų kalba – jie puikiai šią kalbą moka.
Masajų genties vaikai į pažinimo ir žinių kelionę su lietuve mokytoja kasdien leidžiasi labai noriai. Mokyklos laikosi oficialios mokymo programos, kurią nustato vyriausybė.
„Vaikų, su kuriais dirbu, mokymosi lygis labai aukštas, palyginti su kitomis mokyklomis. Šie vaikai yra iš neturtingiausių šeimų ir pagrindinis mano tikslas buvo sukurti vietą, kur jie galėtų jaustis laimingi. Tokie ir jaučiasi“, – tvirtina A. Verkelytė.
Aurelija dar ir dabar pamena, kokie mažieji buvo nedrąsūs, kai ji atvyko į jų kaimelį.
„Kai kurie vaikai tiesiog stebėdavo mane iš už kampo, kai kurie bijojo žodį pasakyti. Atrodydavo, kad vandens prisisėmė į burną, kai tik bandydavau kalbinti. Dar kiti apeidavo ratu arba nulydėdavo žvilgsniu“, – sunkią savanorystės pradžią mena panevėžietė.
Tam, kad mažųjų baimė išgaruotų ir Aurelija įgytų jų pasitikėjimą, prireikė kelių mėnesių.
„Vaikai, kaip ir suaugusieji, atrodo, negalėjo patikėti, jog kažkas susiruošė pagyventi jų kaime. Dabar jie ne tik geriausi draugai, bet ir didžiausi mano pagalbininkai“, – šypsosi savanorė.
A. Verkelytė kasdien su mažaisiais kalba apie mokslo svarbą, renka šiukšles, spardo futbolo kamuolį ar dalyvauja lenktynėse plastikiniais dubenimis.
„Žaidžiame „Bulvę“ su plastikiniais buteliais, statome pilis iš akmenų. Dažnai gaunu pasiūlymą žaisti lenktynes. Sėdi į dubenį ir varai. Kas pirmas, tas laimi, o paskutinis apipilamas vandeniu. Spėkit, kas dažniausiai būna šlapias nuo galvos iki kojų?“ – juokiasi savanorė.
Aurelija Afrikoje gyvena visiškai tokiomis pat sąlygomis kaip ir jos mokiniai. Ji keliasi ir prausiasi su jais, valgo su jais – savanoriai neturi jokių išimčių ar patogumų. Vaikams reikia padėti atlikti visus ryto bei dienos ritualus. Maistas, higiena, medikamentų dozavimas – taip pat savanorių darbas.
„Po darbo dienos sėdžiu po žvaigždėtu dangumi, žiūriu į jį ir suprantu – taip žmonės ir gyvena, ir jie yra laimingi. Jie neturi nieko, bet jie turbūt yra labiausiai besišypsantys žmonės, kokius esu mačiusi“, – tikina Aurelija.
Aurelija tikina, kad Afrikoje nėra vien tik skurdas ir vargas – čia ir nuostabi gamta, kvapą gniaužianti augmenija.
„Lietuvoje ganosi karvės, čia laksto zebrai. Pas mus medyje tupi varna, čia – beždžionė. Išlindęs iš džiunglių žirafiukas, prašantis duoti atsikąsti banano, irgi kasdienybė“, – pasakoja savanorė.
Maistas čia paprastas ir kuklus, bet to mergina ir tikėjosi prieš išvykdama savanoriauti.
„Atsikėlusi ryte nusiskinu bananą. Be bananų ir kitų gamtos dovanų, taip pat valgomos kukurūzų burbuolės, keptos ant laužo, juodosios pupelės, iš kurių gaminamos košės, įvairios žolės. Čia valgau ir labai daug moringos augalo lapų, kurie duoda visų reikiamų mineralų, kokių tik reikia žmogui. Tenkinuosi tuo, kas yra, ir tai irgi savotiškas spyris į užpakalį džiaugtis tuo, ką turi“, – pabrėžia A. Verkelytė.
Nors Afrikoje ji gerokai sulyso, tačiau energijos sako turinti kaip niekada daug.
Savanoriauti norintiems žmonėms Aurelija pirmiausia patartų pasidomėti, ką iš tikrųjų reiškia savanorystė ir kokia yra jos prasmė.
„Tai ne mados dalykas ar atostogos bei pasifotografavimai su juodaodžiais. Tai sudėtinga ir reikalauja daug darbo. Tam turi norėti atiduoti visą save“, – pabrėžia mergina.
Anot jos, visų pirma, reikia išmokti padėti kitiems, o dėl to tikrai nebūtina vykti į kitą pasaulio kraštą. Geri darbai gali būti daromi ir namuose.
„Bet jei vis dėlto turite galimybę – rekomenduoju išvykti savanoriauti. Tai bus labai ypatinga gyvenimo patirtis, jei mokėsite ją įvertinti“, – sako pašnekovė.
