Panevėžietis G. Kunskas šypsosi, kad po gyvenimą pakeitusios traumos jis tapo tik mobilesnis.

Žmogaus ribos – tik jo galvoje

Žmogaus ribos – tik jo galvoje

Sakoma, kad kiekvienas likimo ar Dievo siunčiamas išbandymas praturtina žmogų. Prieš beveik aštuoniolika metų patirta trauma panevėžietį Gintarą Kunską pasodino į neįgaliojo vežimėlį, tačiau gyvenimo nesustabdė.

Nors nevaldo dalies kūno, jis įgyvendino savo svajonę – išmoko nardyti, daug keliauja ir stengiasi išnaudoti visas pasitaikiusias galimybes. G. Kunskas įsitikinęs, kad visos ribos ir rėmai, į kuriuos save įspraudžia žmogus, – tik jo galvoje.

„Kaip pasakė garsus ispanų poetas Federikas Garsija Lorka, vežimukas skirtas užpakaliui, o ne galvai“, – juokiasi G. Kunskas, paklaustas, kaip trauma pakeitė jo gyvenimą.

Prieš penkerius metus iš sostinės grįžęs gyventi į Panevėžį, į dar senelių statytus namus Berčiūnų kurorte, kuris dabar vadinamas miesto parku, vyras džiaugiasi nuostabiu gamtos prieglobsčiu. Nuo jo namų iki Panevėžio, kaip pats sako, vos pusvalandis kelio, kurį jis įveikia sėdėdamas ratukuose. Gintaro tvirtinimu, per dieną nuvažiuoti 30–40 kilometrų jam yra pats tas palaikyti gerai savijautai ir atsipalaiduoti po darbų. Jau penkerius metus jo pareigos – telerinkodaros su verslo klientais specialistas. Panevėžiečiui sudarytos galimybės dirbti iš namų, tad pasibaigus darbo dienai stengiasi pravėdinti galvą.

„Man būtinas judesys, labai bijau užsisėdėti namuose. Judėjimas gryname ore – ir sportas, ir atitrūkimas nuo darbo reikalų. Daug geriau, nei su alaus bokalu sėdėti prie televizoriaus“, – šypsosi G. Kunskas.

Nors jo vežimėlis paprastas, stumiamas tik rankomis ar užsidėjus specialų sukamą priekinį ratą, net dideli atstumai vyrui nėra neįveikiami. Prieš dvejus metus, minint Baltijos kelio sukaktį, jis iš Vilniaus vežimėliu parvažiavo į Panevėžį. O praėjusiais metais per tris dienas su bendraminčiais įveikė atstumą nuo Vilniaus iki Talino – su trumpomis poilsio pertraukėlėmis per 200 kilometrų.

Kai labai nori, viskas įmanoma: prieš dešimtmetį G. Kunskui pavyko įgyvendinti didžiausią savo troškimą – išmokti nardyti.

„Negalia man stabdžių neįdėjo. Atvirkščiai, su ratukais daug greičiau dabar galiu lakstyti. Kartą susiginčijau su dukra, kad iš Panevėžio į namus grįšiu per pusvalandį. Ir buvau teisus – parvažiavau per 34 minutes, nes man nereikia stoti kiekvienoje sankryžoje kaip jai, važiuojančiai automobiliu“, – sako panevėžietis.

Įgyvendino svajonę

G. Kunskas įsitikinęs, kad kai labai nori, niekas negali sustabdyti. Ilgą laiką jo svajonė buvo išmokti nardyti, bet vis pritrūkdavo laiko arba pinigų. Bet net atsisėdęs į vežimėlį jis nenustojo svajot ir prieš dešimtmetį pagaliau ryžosi šią svajonę įgyvendinti. Tiesa, pasirodo, nebuvo taip paprasta, kaip tikėjosi. Lietuvoje neatsirado instruktoriaus, kuris ryžtųsi mokyti judėjimo negalią turintį vyrą – niekas neturėjo tokios praktikos. Be to, mūsų šalyje nardyti kiek per šalta. Pasak Gintaro, po traumos suprastėjo viso kūno kraujotaka, tad jeigu vanduo vėsesnis nei 18 laipsnių, kyla didelė rizika persišaldyti.

„Vandenį labai mėgstu, kiekvieną vasarą stengiuosi nuvažiuoti prie jūros, tik gaila, kad mūsų šalyje man būna per šalta. Tad pradėjau ieškoti, kas imtųsi tokios avantiūros ten, kur šilčiau“, – pasakojo vyras.

Ir rado. Po mokymų Egipte, Raudonojoje jūroje dabar jis turi pažymėjimą, kad gali leistis į 40 metrų gylį. Anot Gintaro, ši jūra – idealus pasirinkimas ne tik dėl šilto, bet ir nuostabiai skaidraus vandens, kai net giliausioje vietoje viskas puikiai matosi – lyg per stiklą.

G. Kunskas pripažįsta, kad nardymas buvo savotiškas iššūkis: pirmiausia reikėjo išmokti valdyti techniką – kaip kvėpuoti po vandeniu, kaip per anksti neiškilti, kad plaučiai neplyštų, stebėti slėgį.

„Kol pripranti nardyti, apie savo kūną net negalvoji. Aš visiškai nejaučiu apatinės savo kūno dalies, tad nardymo metu kojas surišdavo ir dar pakabindavo švino. Instruktorius buvo toks pat beprotis kaip ir aš“, – juokiasi G. Kunskas.

Nors giluminis nardymas dabar prabanga, vandens procedūromis panevėžietis mėgaujasi baseine. Visai neseniai ir Panevėžyje atsirado specialus keltuvas, dėl kurio ir negalią turintis žmogus gali lankyti baseiną. Anksčiau tokia galimybė buvo tik Pasvalio baseine.

Anot G. Kunsko, didžiausios gyvenime kliūtys paprastai yra žmogaus galvoje.

Turi galimybę rinktis

Jo teigimu, kuo aplinka bus labiau pritaikyta negalią turintiems žmonėms, tuo jų daugiau išdrįs išeiti iš savo namų. Vis dėlto ir patys neįgalieji kartais save varžo, baimindamiesi – o ką kiti pasakys.

„Visada sakau, kad jeigu tau nepatinku, tai jau tavo bėdos. Esu lygiai toks pat žmogus, tik šiek tiek „paturbintas“, – optimizmu trykšta panevėžietis.

Jo teigimu, sėdint vežimėlyje gal kiek sunkiau yra grybauti, nes miške ratai gali įklimpti, taip pat sudėtinga vienam išsiruošti žvejoti, nes ne prie visų telkinių galima privažiuoti. Didelis iššūkis jam buvo ir kelionė į dykumą. Daugiau – tik noro ir iniciatyvos reikalas. Žmogus visada turi galimybę rinktis – dejuoti ar veikti. Tik pirmasis variantas visuomet kažkodėl lengvesnis.

„Kaip save motyvuoji, taip ir yra. Žmonės neįgaliuosius pripratę matyti prie bažnyčios su kepure sėdinčius arba nuolat per televizorių zyziančius, kaip viskas blogai. Kita, didesnioji dalis, tiesiog savanoriškai nuo visuomenės užsidaro namuose“, – pastebi Gintaras.

Jam pačiam tenka nemažai bendrauti su jaunuoliais, kurie po nesėkmingų šuolių į vandenį sėda į vežimėlį ir užsisklendžia namuose. G. Kunskas sako pastebintis, kad didelė dalis jų tampa psichologiniais teroristais – visus artimuosius stato ant ausų. Tačiau reikėtų daryti atvirkščiai – būti kuo savarankiškesniems. Tiesa, kartais ir artimieji padaro meškos paslaugą – patys stabdo tą savarankiškumą.

„Po traumos reikia kuo greičiau lįsti iš namų, kuo ilgiau ten būsi, tuo bus blogiau. Susidaro iliuzinė komforto zona, iš kurios ištrūkti darosi beveiki neįmanoma. Žinoma, kai mama ar tėvas pritaria tokiam sėdėjimui, neva kur tu eisi, prapulsi, būna dar sunkiau“, – kalbėjo G. Kunskas.

Nenumuštas optimistas

Šį pavasarį bus jau aštuoniolika metų, kai Gintaras, gyvendamas Ispanijoje, patyrė traumą, pakeitusią jo gyvenimą.

Šį pavasarį bus jau aštuoniolika metų, kai jis, gyvendamas Ispanijoje, patyrė traumą, pakeitusią jo gyvenimą. Kaip jis pats sako, prisilaipiojo stogais – pro praūžusio vėjo nusprendė pataisyti televizijos anteną. Nors aukščio beveik nebuvo, tačiau ir tiek užteko, kad virsdamas susilaužytų stuburą. Du mėnesiai ligoninėje, penki reabilitacijoje, o vėliau – vežimėlis ir grįžimas gyventi į Lietuvą.

Panevėžietis atvirauja, kad jis visada buvo optimistas, gal todėl ir po traumos nesusirgo depresija, kaip kad dažnai būna. Ne veltui sakoma, kad kai užsidaro durys, atsiveria langas. Tik dažna žmonių bėda, kad per ilgai trypčioja prie tų uždarytų durų, todėl nepamato atsivėrusių galimybių.

„Tik nuo tavęs paties priklauso, kaip tu gyvensi. Kai manęs po traumos klausdavo, kaip jaučiuosi, visada sakydavau – nenumuštas optimistas. Mano gyvenimas tik tuo pasikeitė, kad tapau mobilesnis“, – šypsosi 48-erių vyras.

Nors dabar tenka daug investuoti į namus, tačiau panevėžietis stengiasi ir pakeliauti po pasaulį. Nauji potyriai ir pažinimo džiaugsmas visuomet suteikia naujų impulsų gyvenimui. Gintaro teigimu, Vakaruose visa aplinka pritaikyta taip, kad net ir judėjimo negalią turintys žmonės galėtų laisvai keliauti. Lietuvai iki to dar labai toli, nors po truputį ir į mūsų šalį ateina progresas.

„Džiaugiuosi, kad keičiasi ne tik infrastruktūra, bet ir žmonių mentalitetas. Juk anksčiau vakarais Panevėžyje iš namų net nosį iškišti buvo baisu. O dabar parke žmonės vaikšto su kavos puodeliais, o ne alaus bambaliais“, – šypsosi G. Kunskas.

Jis prasitaria, kad kita jo svajonė – šuolis parašiutu, nors turi ir labai didelę aukščio baimę.

Komentarai

  • Na, nežinau, yra tikrai daug aktyvesnių žmonių, kurie taip pat juda neįgaliojo vežimeliu. Deja, daugumai finansai neleidžia skraidyti po užsienį. Tad tenka mėgautis mažesniais dalykais Lietuvoje. O taip prabangiaigyvena tik vienetai neįgaliųjų. Dauguma vargsta, deja. Nors motyvacijos daugiau nei straipsnio herojaus.

    • Atsakyti
    • Atsakysiu posakiu kurį aš labai mėgstu ir dažnai vadovaujuosi,kas nori tas ieško būdų,kas neori tas ieško priežasčių

      • Atsakyti
  • Įkvepiantis straipsnis! Skaitau ir negaliu atsižavėti tuo žmogumi. Ir tuo pačiu darosi gėda, kad pati būdama sveika esu kur kas labiau apkiautusi nei šitas žmogutis. Sėkmės Jums, Gintarai!

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų