-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Suvokus žmogaus gyvenimo prasmę, tikėjimo svarbą, visai kitomis spalvomis gali nušvisti kasdienybė bei suspindėti šventės.
Bet tas suvokimas, regis, atsiveria ne visiems, o tik ieškantiems ir tame paieškų kelyje protingus vedlius sutinkantiems, jais tikintiems.
Prieš šimtmetį gyvenęs kunigas, vienuolis, poetas Jurgis Tilvytis-Žalvarnis (1880–1931) daugeliui ano meto panevėžiečių galėjo būti ir buvo būtent toks vedlys – į kelią pakviečiantis, vartus atveriantis ir labai paprastai, savais ar Šventojo Rašto žodžiais padedantis suvokti tikruosius dalykus.
Paskutinis šio žmogaus ištartas sakinys buvo ypatingai tiksliai įprasminantis vieną iš didžiojo suvokimo tiesų: „Budėkite tad, nes nežinote nei dienos, nei valandos…“
Šiuos Kristaus kadaise tartus žodžius pasakęs dvasininkas čia pat pasitiko ir savąją valandą – mirė laidotuvėse sakydamas pamokslą. Kunigui tuomet tebuvo 51-eri.
„Tais metais, 1931-ųjų gruodžio 23 dieną mirė vienuolis marijonas, marijonų bažnyčios zakristijonas Gabrielius Gylys. Kūčių dieną, gruodžio 24-ąją vyko jo laidotuvės. Jose pamokslą sakė kunigas, vienuolis Jurgis Tilvytis. Tuos prasmingus žodžius tardamas jis ir pats mirė“, – pasakoja gausiai medžiagos apie J. Tilvytį sukaupęs Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Paistrio bažnyčia. Ją pastatė kunigas J. Tilvytis- Žalvarnis. Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų
Panevėžyje miręs J. Tilvytis gruodžio 27 dieną palaidotas Marijampolėje. O kad šis daug nusipelnęs kunigas nebūtų Panevėžyje primirštas, iniciatyvos ėmėsi katalikiškos organizacijos.
Surinkus aukas paminklo statybai, 1936-ųjų rugsėjį Ramygalos gatvės kapinėse, vietoje, kur J. Tilvytis sakydamas pamokslą mirė, pastatytas ir iškilmingai atidengtas dirbtinio balto marmuro paminklas – Nekalto Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Ją pašventino marijonas tėvas T. Senkus.
Renginio metu buvo iškelta idėja kunigo palaikus iš Marijampolės perkelti į Panevėžį ir palaidoti prie šio paminklo. Tik sumanymas taip ir nebuvo įgyvendintas.
Muziejininkas primena, ką turėtų žinoti bent kiek Panevėžio kultūrine, dvasine praeitimi besidomintys panevėžiečiai: J. Tilvytis buvo vienas aktyviausių ir labiausiai vertinamų šio miesto dvasininkų. Ne tik sielų ganytojas, bet ir vargetų, našlaičių globėjas, jų rėmėjas.
Be to, kunigas buvo ir poetas, po mirties palikęs poezijos ir religinės literatūros kūrinių, žinomas ir kaip ateitininkų, blaivininkų bei kitų organizacijų himnų autorius.
Mirus kunigui, jam skirtas eiles sukūrė kitas žinomas Panevėžio poetas, pedagogas Matas Grigonis.
Panevėžio mergaičių amatų – ruošos mokyklos moksleivės ir mokytojai. Antroje eilėje trečias iš dešinės J. Tilvytis. Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų
Sovietmečiu apie kunigą, vienuolį J.Tilvytį-Žalvarnį niekas garsiai stengdavosi neužsiminti. Vis dėlto Tilvyčio pavardė buvo gerai žinoma ir dažnai minima.
Tuomet garsus buvo kunigo brolis Teofilis Tilvytis (1904–1969) – poetas, prozininkas, vertėjas, spaudos darbuotojas. Jųdviejų tėvai gyveno Utenos apskrities Tauragnų valsčiaus Gaidžių kaime, ten augino trylika savo vaikų. Vyriausias iš jų buvo Jurgis, jauniausias –Teofilis.
Vėliau garsiu rašytoju tapęs jaunėlis savo prisiminimuose rašė, kad jo gimimo metais namuose buvusi didelė puota – tą dieną Jurgis šventintas kunigu ir kartu buvo surengtos jo, mažiausiojo, Teofilio krikštynos.
Gaila, kad socialistinio realizmo laikmetis uždėjo antspaudą ant talentingo rašytojo T. Tilvyčio kūrybos ir dabar jis retai prisimenamas.
O į Lietuvos atmintį sugrįžusio kito brolio – J. Tilvyčio – vardas svarbus iki šiol. Panevėžyje yra ir jo vardu pavadinta gatvė. O gal tiksliau – pervadinta. Juk dar 1934 metais čia buvusiai Molainių gatvei buvo skirtas kunigo Jurgio Tilvyčio vardas.
Įdomu, jog šioje gatvėje telkėsi prieglaudų pastatai, o kunigas buvo žinomas vargšų globėjas, tų prieglaudų steigėjas. Iki jam pradėjus rūpintis Panevėžio vargšais, mieste veikė tik viena prieglauda, bet J. Tilvyčio bei kitų gailestingų žmonių rūpesčiu mieste atsirado penkios našlaičių ir senelių prieglaudos.
Sovietmečiu tai gatvei buvo suteiktas kitas vardas, bet dabar jau ji vėl žinoma kaip J. Tilvyčio gatvė.
Verčiant J. Tilvyčio-Žalvarnio biografijos puslapius, daug galima sužinoti apie jo gyvenimą, kūrybą, bet tikrąjį šios asmenybės žavesį, jo stiprybę tegalėsim tik įsivaizduoti.
Kaip pasakoja muziejininkas D. Pilkauskas, 1903 metais baigęs Žemaičių kunigų seminariją, J. Tilvytis buvo įšventintas kunigu. Iš pradžių dirbo Krinčine, Tauragnuose, vėliau Pabiržėje, Pakruojyje. Tose vietose ilgai neužsibuvo.
Nuo 1908 metų prasidėjo jo ilgesnis kunigavimo laikotarpis. Tais metais jis paskirtas Paįstrio klebonu.
Paįstrio istorijoje šio kunigo vardas labai svarbus. Aktyvaus kraštotyrininko Broniaus Mažylio, kitų kraštiečių pastangomis apie žymųjį kunigą surinkta nemažai medžiagos, J. Tilvytis prisimenamas iki šiol, yra ir jo atminimą įamžinanti skulptūra.
O anuomet į Paįstrį atvykęs J. Tilvytis čia rado apleistą parapiją, tad ėmėsi naujos bažnyčios statybos darbų. Ir 1910 metais atidaryta puiki, nors ir medinė, Paįstrio bažnyčia. Jos vidų papuošė kraštiečio, garsiojo Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro darbai – šventųjų skulptūros, bareljefinės Kryžiaus kelio stotys.
Daug gero nuveikė savo pašaukimą įprasminantis kunigas. J. Tilvytis įsteigė ,,Saulės“ draugijos mokyklą, įkūrė biblioteką ir skaityklą, steigė katalikiškas organizacijas.
Taip pat ėmėsi aktyviai propaguoti blaivybės judėjimą ir įkūrė blaivybės draugijos skyrių. Stipriausia blaivybės draugija vienijo apie 200 narių.
Panevėžio mergaičių amatų- ruošos mokyklos tarnautojų sąrašas. Jame ir J. Tilvyčio pavardė. Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų
Gyvendamas Paįstryje, kunigas būdavo dažnai aplankomas mūzų, daug rašė, o savo kūrinius pasirašė A. Žalvarnio slapyvardžiu.
Ne vieną kūrinių jis skyręs kraštiečiams. O 1910 metais net eilėraščių rinkinį, pavadintą ,,Paįstriečiai“, išleido ir jame pasakojo apie Paįstrio gyventojus.
Štai kaip jis aprašė paįstriečių pasirengimą bažnyčios statybai: „Broliuk! Paįstriečiai nei kiek neištežę,/ Bažnyčiai jau medžių jie turi privežę/Tik laukia leidimo statyt kas valandą,/O pypkę užkūrę kirvius jau galanda.“
Kai kurie J. Tilvyčio eilėraščiai tapo liaudies dainomis. Paįstriečiai mėgo dainuoti jo dainas ,,Žiba mano trys sesytės“, „Sunk man gyvent, vien bėdos, nelaimės“, „Švytuoja jau rėsvas Sirvydžių miškelis“.
Savo darbus tame krašte J. Tilvytis aprašė poezijos kūrinyje ,,Palaimintas triūsas“. Ši knyga pasirodė 1912 metais.
Didžiausias kunigo darbas – 1930 metais išleistas ,,Giesmynas“. Jame sudėtos 322 giesmės, iš jų 94 – jo paties sukurtos.
Rasdavo dvasininkas laiko ir lietuviškai spaudai. Jo poezijos, atsiminimų galima rasti ir senuosiuose „Panevėžio balso“ numeriuose, taip pat kituose laikraščiuose bei žurnaluose.
„Save J. Tilvytis skelbė ubagų karaliumi ir sakė, kad jo „jokios svietiškos galybės nuo to sosto nenuversią“.
Po aštuonerių darbo metų Paįstryje 1916 metais J. Tilvytis buvo perkeltas į Šėtą ir paskirtas bažnyčios rektoriumi. Šiame miestelyje įsteigė pradžios mokyklą, vėliau progimnaziją.
Buvo vienas iš valsčiaus steigėjų ir kurį laiką netgi valsčiaus viršaičiu. O juk tuo metu jau pradėjo kurtis nepriklausoma Lietuvos valstybė, tad veiklos buvo daug. Viena iš kunigo veiklų buvo organizuoti savanorius, kurie turėjo ginti besikuriančią valstybę.
O 1922 metais įvyko naujas posūkis dvasininko veikloje. Visą turtą paaukojęs seserims kazimierietėms, pats įstojo į vienuolių marijonų ordiną ir išvyko į Marijampolę.
1927 metais – vėl permainos. Vyskupas K. Paltarokas J. Tilvytį paskyrė marijonų vienuolijos, įkurtos Panevėžyje, viršininku.
Liepos mėnesį Švč. Trejybės bažnyčią perdavus vienuoliams marijonams, J. Tilvytis tapo Švč. Trejybės bažnyčios rektoriumi ir pradėjo rūpintis bažnyčios remonto reikalais.
Kaip rašė Panevėžio spauda 1930 m. rugsėjo mėnesį: „Bažnyčios bokštas taip pataisytas, kad ji nebūtų panaši į cerkvę.“
Panevėžyje kunigas aktyviai bendradarbiavo su miesto savivaldybe, dalyvavo Katalikų veikimo centro veikloje.
Svarbi šio žmogaus veiklos dalis buvo rūpinimasis vargšais. O našlaičių, invalidų, elgetų tais laikais buvo daug – be ištiestos pagalbos rankos daugelio laukė alkana dalia.
Ypač stiprią ranką tuo metu jiems ir tiesė J. Tilvytis. Tapęs misionieriumi, jis rinko iš šventorių ir gatvių elgetas, kvietė juos į prieglaudas ir suteikdavo galimybių dirbti nesudėtingus darbus.
Ilgai dar žmonės prisimindavo kunigo sugalvotą originalų vežimėlį. Juo J. Tilvytis važinėdavo po miestą ir rinkdavo aukas. Visi miestiečiai galėjo mesti į tą vežimėlį jiems nebereikalingus daiktus, drabužius ar buities reikmenis.
Prie J. Tilvyčio paminklo. 20 a. Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų
Kunigas dažnai ir savo eilėraščiuose minėdavo žmonių vargus, jų nelengvą gyvenimą.
Štai 1914 metų leidinyje „Panevėžio kalendorius“ yra tokios vieno jo eilėraščio eilutės: „Laimingas Nevėžis tolyn nukeliavęs,/ Kur gali sau plaukti tarp pievų ramiai,/ Kaimietis gi, kartais, namon parvažiavęs,/ Tik verkti–raudoti privalo karčiai“.
1928 metais J. Tilvytis pradėjo vadovauti Šv. Vincento ir Paulo draugijai, kuri rūpinosi prieglaudų priežiūra. Daug gero tuomet nuveikė ši draugija, kurios valdybai priklausė aktyvūs panevėžiečiai: inžinierius Juozas Barisas, knygyno savininkas Juozas Masiulis ir kiti autoritetingi asmenys.
Vis dėlto aktyvi veikla, įtempto darbo krūvis alino kunigo sveikatą, silpo širdis.
Ir lemtingoji valanda išmušė gerokai per anksti.
O juk tai buvo ypatinga asmenybė – linksmas, humorą mėgstantis, kūrybingas, gailestingos širdies žmogus.
Save J. Tilvytis skelbė ubagų karaliumi ir sakė, kad jo „jokios svietiškos galybės nuo to sosto nenuversią“.
