-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Iš Panevėžio kilusi bioenergetikė Irena Rainčė teigia, kad ateinantys metai, kaip ir jų simbolis Gyvatė, gali būti klastingi, bet būtent tai padės atskirti pelus nuo grūdų.
2025-ieji – numerologiškai skaičiaus devyni metai, o tai reiškia, kad jie bus skirti mokytis gyventi.
Ar tikėti, ką sako ateities spėjikai, kiekvienas sprendžia pats. Visgi viena pranašystė visada pasiteisina – ir geri, ir blogi darbai sugrįžta bumerangu.
Metų talismanas Gyvatė simbolizuoja transformaciją ir atgimimą, dvasines keliones, atsigavimą, gyvenimo jėgą.
Tai, sako I. Rainčė, žmones paskatins semtis naujų žinių, gilintis į tikruosius, svarbiausius gyvenimo prasmės klausimus.
Kitaip bus vertinama švietėjiška veikla. Gyvatės metais atsiras tų, kurie mokys, kaip reikia gyventi. Vieni tai vadina Dievu, kiti – aukštesnėmis jėgomis, dar treti – visata. Žmonės jau dabar, anot Irenos, pradeda suprasti, jog neverta aklai viskuo tikėti, reikia atsimerkti ir žvelgti kritiškiau.
„Gyvatės metai šiek tiek klastingi – atsiras žmonių, kurie bus tikrieji mokytojai, tai bus psichologai, dvasininkai ar tiesiog turintieji stiprią intuiciją. Bet bus ir daug apsimetėlių, kalbančių bet ką, kas ant liežuvio. Gyvatės metais bus svarbu atskirti pelus nuo grūdų. Tai pamokos, kurias turime išmokti, rasti priežastinius ryšius, kodėl gyvenime vyksta vieni ar kiti dalykai ir ko aš pats noriu iš gyvenimo“, – savo matymu dalijosi I. Rainčė.
Anot jos, gyvatė nėra baisus, bet nuodingas padaras. Jau dabar galima stebėti, jog žmonės vis dažniau susiduria su virškinamojo trakto problemomis: skrandžio rūgštingumu, nevirškinimu, refliuksu. Šie sveikatos negalavimai, aiškina I. Rainčė, gamtos kūnų judėjimo pasekmė, kai į paviršių iškeliami visi žmogaus skysčiai, dėl to daugėja refliukso atvejų, dusulių, kosulių, peršalimo ligų.
Negalavimų iškankinti žmonės išsilieja nepasitenkinimu, pykčiu.
Šiltėjant klimatui ypatingą dėmesį reikėtų skirti ir higienai – ne tik dažniau plauti rankas, tai apsaugos nuo virusų ir bakterijų, bet ir atidžiau rinktis, ką dedame į burną.
„Gyvatės metais bus daug mirčių dėl apsinuodijimų, bakterinių ir virusinių ligų, žaibinių ligos formų. Ir ta susirgimų banga per žemę plis kaip sūkurys, keliaujantis iš vienos šalies į kitą.
Sunkiausias periodas, kai bus palankiausios sąlygos plisti peršalimo ir virškinimo trakto ligoms – vasaros mėnesiai“, – atidžiau rūpintis sveikata perspėjo I. Rainčė.
Pasak I. Rainčės, angelas sargas kartais įspėja ir per sapnus. Ji pasakoja kadaise susapnavusi turinti dvarą, o po poros metų apstulbo tokį išvydusi parduodamą ir jį nusipirko. G. Kartano nuotr.
Irena sako matanti, kad 2025-ieji Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse bus sproginėjimo metai.
Daugelis įsibaiminę, kad karas Ukrainoje nepersikeltų ir į Lietuvą, bet I. Rainčė ramina, jog bombos ant mūsų šalies nekris.
Tiesa, pasak jos, diversijų gali būti, bet didelės žalos jos nepadarys.
„Tai bus netiesioginiai sprogimai, kylančios kibirkštys ir nesutarimai tarp žmonių, riaušės, aršios diskusijos ginant savo tiesą, grupuočių aiškinimasis. Tai ir apgaulės metai, kai pasimatys tikrieji žmonių veidai, į dienos šviesą išlįs jų nešvarūs darbai“, – pasakoja bioenergetikė.
Bent jau gamtos stichijos, tikina Irena, Lietuvos gyventojų neskriaus.
Anot pašnekovės, gamtiškai 2025-ieji bus ramūs metai – nei per karšta, nei per šlapia. Didelių kataklizmų ji nežada, tik per vasaros lygiadienį, Jonines, ir žiemą galima sulaukti kiek didesnio gamtos stichijų šėlsmo.
Gamta savo galią daugiau demonstruos Pietų pusrutulyje, šilto klimato šalyse. Aiškiaregė sako matanti, kad link Sibiro, šalia Kinijos ir Japonijos po žeme juda tektoninės plokštės, tai lems nemažą žemės įgriuvą. Pietų Amerikoje taip pat galimi didesni gamtos kataklizmai.
„Kitais metais į dangų pakils ir daugiau žvalgybinių palydovų, stebinčių priešiškų jėgų judėjimą. Tai suteiks saugumo, bet šie palydovai vibruodami kelia tam tikras bangas, kurios gali lemti tam tikrus sveikatos negalavimus – vestibulinio aparato sutrikimus, galvos skausmą“, – savo matymu dalijosi I. Rainčė.
Panevėžyje, aiškiaregės akimis, gyvenimas tekės panašia vaga kaip iki šiol.
Nors 2024-aisiais keitėsi valdžia, dėl šito miesto kryptis nesikeis – ir toliau bus vykdomi visi projektai, kurie buvo numatyti. Bus daugiau atsinaujinančios jėgos, gerų idėjų. Miestas, įsitikinusi Irena, toliau gražės, atsiras naujų, gal net privačių, kultūros įstaigų,. Ji sako matanti ir tranzitinio kelio – svarbios transporto arterijos pradžią. Plėsis žaliosios energetikos parkai aplink Panevėžį.
Nors verslas ir pramonė dideliu augimo šuoliu ir nepasižymės, žmonės patys sau kurs darbo vietas. Pozityvūs miesto pokyčiai pritrauks ir daugiau jaunų šeimų.
Aiškiaregės teigimu, kaip Gyvatės metais klostysis kiekvieno iš mūsų gyvenimas, priklausys tik nuo pačių.
Neigiamos vibracijos kaip pjūklas pjauna žmonės, todėl svarbi ir gyvenamoji aplinka, ir santykiai šeimoje, ir darbo ar mokymosi vieta.
„Kokias bangas mes skleidžiame aplink save, tą ir turime. Mes esame kaip magnetai – pritraukiame tai, ką patys pasiunčiame į aplinką. Jei niurzgame, patys užsikrečiame bloga nuotaika. Yra tokia patarlė – ką pasėsi, tą ir pjausi. Tad linkiu daugiau noro pažinti, patirti, negyventi stagnacijoje, kai viskas blogai, niekas neįdomu“, – linkėjo I. Rainčė.
Anot jos, nors dažnai žmonės skundžiasi, kad viskas tik blogėja ir nieko gražaus nebėra, ji siūlo pozityvios energijos pasisemti iš gamtos, kuri visuomet nuostabi: tiesiog grožėtis nuo vėjo siūbuojančiais medžiais, tekančia upe ar dangumi plaukiančiais debesimis.
Taip pat išmokti savyje matyti ne trūkumus, vis gilėjančias raukšles ar pūpsantį pilvą, o tai, kas gražu. Reikia gebėti ne tik kitiems, bet ir sau pasakyti komplimentą. Dažnam to reikia mokytis, bet praktika duoda puikių rezultatų.
„Įvažiuojant į Panevėžį yra puikus užrašas „Įjunk šypseną“. Kai žmogus šypsosi, atsipalaiduoja jo smilkiniai, trišakis nervas, dingsta įtampa. Juk jei kūnas sukaustytas, apimtas įtampos, prasideda įvairūs skausmai, kurių priežasties gydytojai neranda“, – pažymi I. Rainčė.
Pasak aiškiaregės, daugeliui vis dar trūksta pasitikėjimo savimi, savivertės, jie nebemato, kuo galėtų pasidžiaugti ar didžiuotis.
Irenos teigimu, žemos savivertės žmonių net kvapas rūgštus. O toje rūgštinėje terpėje gaminasi nuodai, sukeliantys sveikatos negalavimus. Meilė sau, anot pašnekovės, tai pirmiausia nedaryti to, kas mums nepriimtina ar mus skaudina.
„Darbas su savimi iš esmės sunkus, bet dažnai nieko nekainuoja, tik reikalauja pačių noro ir pastangų keistis. Gėrio energetika turi savybę daugintis. Kuo daugiau ja dalinsimės, tuo daugiau gausime atgal: turėsime daugiau draugų, mažiau sveikatos bėdų, geresnę savijautą, energijos“, – kalbėjo bioenergetikė.
I. Rainčė atvirauja, kad ir jai nuolat kildavo klausimas, o kokia žmogaus gyvenimo prasmė, kokia jo misija šioje žemėje, kol kartą Barselonoje, laukiant skrydžio, išvydo keistą reginį. Jos akys nebematė žmonių, o ore supleveno siluetas, labai panašus į Mergelę Mariją.
„Aš jai uždaviau klausimą, kokia žmogaus misija gyvenime, dėl ko mes gyvename šiame pasaulyje. Man atėjo atsakymas, kad žemė – tai skaistykla. Sielos ateina į pasaulį mokytis, įgyti patirčių ir tik nuo paties žmogaus pasirinkimo priklausys, ar jis toliau pateks į rojų, ar į pragarą. Visa informacija, kaip gyventi, duodama, tik tereikia ją pasiimti“, – apie protu sunkiai paaiškinamą viziją pasakojo I. Rainčė.
Aiškiaregės teigimu, ir Biblijoje rašoma, jog reikia gyventi taip, kad viskas neštų dvasinę naudą. Deja, žmonės dažniausiai mato tik materialią – tai, ką gali apčiuopti.
Iš Panevėžio kilusi bioenergetikė pasakoja, kad gebėjimą jausti žmones, jų vibracijas patyrė nuo gimimo. Tačiau vaikystėje nesuprato, kokią dovaną turi, manė, kad tai mato ir kiti.
„Sakoma, kad prisiminti savo kūdikystės metų neįmanoma, bet aš puikiai pamenu. Buvau apvalutis kūdikėlis, matau net tas rieves ant rankyčių ir kojyčių, kaip atrodo mano lovytė. O virš manęs – baltas aukštas rūko pavidalo žmogus, aš jį vadinu savo angelu sargu. Kartais tenka jo prašyti pagalbos“, – pasakoja moteris.
I. Rainčė pasakoja, kad jos mama buvo labai tikinti, nors į bažnyčią vaikščiodavo retai. Mama tikėjo, kad turi savo angelą sargą. Irena įsitikinusi, kad angelas sargas lygiai taip pat saugo ir ją – ne kartą gyvenime lydėję keisti sutapimai, patvirtinantys šią intuiciją.
„Karo metais, būdama šešiolikos, mama viena pabėgo į Kauną pas gimines nuo tremties. Taip pat buvo uždaryta į devintąjį fortą, bet stebuklingu būdu kareivis, saugojęs suimtuosius, ją vieną paleido ir liepė dingti iš akių. Gal ir mane saugo tas angelas sargas“, – svarsto I. Rainčė.
Pašnekovė sako angelo sargo globą jaučianti kiekviename žingsnyje, ypač kai tai susiję su svarbiais jos gyvenimo sprendimais. Tai pasireiškia ne tik per įvairias tinkamai besiklostančias situacijas, bet ir sapnus. Kartą ji susapnavusi, kaip basomis kojomis tarsi našlaitė nedrąsiai įeina į seną dvarą, jo menėje stovi didelis pailgas stalas su kėdėmis, ant stalo pridėta senų indų, maisto.
Tik prisėdus prie stalo iš užuolaidų išlindo juodai apsirengęs vyriškis, lyg liokajaus vėlė. Nors toks pasirodymas išgąsdino, vėlė nuramino ir liepė sėdėti, nes viskas yra jos.
Ir tik po poros metų I. Rainčė supratusi šio sapno reikšmę – bičiulė jai pasiūlė pirkti seną Radvilonių dvarą Radviliškio rajone.
„Tokiam pirkiniui pinigų neturėjau, juk namuose buvo net trys studentės, kurias auginau viena. Bet smalsumo vedama nuvažiavau pasižiūrėti. O Dieve, tai juk dvaras iš mano sapnų! Tad be ilgų dvejonių pardaviau butą Panevėžyje ir įsigijau šį dvarą“, – pasakoja pašnekovė.
Senutėlį begriūvantį dvarą jai pavyko ir atgaivinti. Tiesa, metams bėgant supratusi, kad nebe jos jėgoms tokį dvarą prižiūrėti, prieš pusmetį jį pardavė ir šiuo metu gyvenimą kuria Vilniuje, arčiau savo trijų dukterų.
I. Rainčė sako, kad vienai auginti tris dukras nebuvo lengva, tad teko imtis įvairių darbų: nuo pedagogikos iki prekybos. Tačiau visuomet domėjosi ir parapsichologija. Jau dirbdama darželio auklėtoja pradėjo dalytis matymais su kolegėmis ir draugėmis.
„Aš matau žmogaus apvalkalą, kaulų struktūrą, galiu skaityti mintis. Jau daugiau kaip trisdešimt metų matau ligas ir negalavimus – ir tai patvirtina oficiali medicina“, – pasakoja buvusi panevėžietė.
Iš savo praktikos ji pastebi, kad daugelio ligų priežastys – smegenyse. Jei jos geba išmesti kas nereikalinga ir perdėlioti kai kuriuos stalčiukus, pakeisti tam tikras programas, tuomet keičiasi ir gyvenimas. Visos negatyvios mintys, pavydas, apkalbos, pyktis lyg surūdijusios vinys – graužia iš vidaus, ilgainiui tai virsta įvairiais skausmais.
„Kol žmogus gyvas, daug ką gali pakeisti. Turime bent jau išmokti į gyvenimą žvelgti kiek įmanoma pozityviau. Bet reikia išsivalyti ir savo praeities karmą, juk jei į sugedusį dantį, jo neišvalę, įdėsime baltą plombą, po kiek laiko ir ji pajuoduos. O tai yra darbas su savimi, juk ir religija moko atleisti, atsiprašyti, pasimelsti“, – sako I. Rainčė.
