-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gruodžio 13-oji – neeilinė diena miežiškėnams.
Prieš dešimtį metų tądien miestelyje duris atvėrė vienintelis Lietuvoje ir net Baltijos šalyse Eglutės žaisliukų muziejus.
Jo idėjos autorė ir įkūrėja Violeta Karklytė sako, kad data pasirinkta neatsitiktinai – norėta, kad atidarymas įvyktų Šv. Liucijos dieną, kuri siejama su šviesa ir jaukumu.
Iš pradžių ekspoziciją sudarė pačių miežiškėnų sunešti žaisliukai ir šventiniai eksponatai.
V. Karklytė dar 2010-aisiais vietinius pakvietė atnešti senovinių žaislų ir šventinės atributikos parodai apie vaikystės eglutę. Tąkart sulaukta apie 200 eksponatų.
Po parodos žmonės dekoracijas padovanojo. Nuo parodos iki muziejaus atidarymo praėjo keleri metai. Per tą laiką V. Karklytės kolekcija vis pildėsi tokiomis dovanomis.
„Būdavo, einu per Miežiškius, o žmonės sustabdę prašydavo užsukti ir pasirinkti dar žaisliukų. Arba jų rasdavau prie durų maišuose“, – juokiasi V. Karklytė.
Šiuo metu muziejuje – jau apie 4000 eksponatų. Tai ne tik eglutės žaisliukai, bet ir įvairi šventinė atributika, karnavalinės kaukės, įvairūs konfeti, bengališkos ugnelės, įvairūs prisegtukai ir kt.
Mintis įkurti tokį Kalėdomis kvepiantį muziejų Miežiškiuose, pasak V. Karklytės, kilo neatsitiktinai. Jos teigimu, tuo metu buvo užėjusi mada mesti lauk visus senus žaisliukus.
„Pirko kinišką, pigų, paprastą plastmasę – burbulą. Vienais metais eglutė raudonais burbulais, kitais – geltonais, trečiais – mėlynais. Tokia masinė psichozė buvo Lietuvoje. Man pagailo senų stiklinių sovietinių žaislų, su kokiais užaugau. Pagalvojau, reikia priminti, jog buvo ir tokie“, – pasakoja įkūrėja.
Pradėjus veikti muziejui, V. Karklytei ne kartą teko išgirsti: kur buvai anksčiau, visus senus žaislus išmetėme, sudaužėme.
P. Židonio nuotr.
Dabar šį unikalų muziejų lanko ne vien lietuviai ar kaimynai latviai. Miežiškiai sulaukia turistų iš įvairiausių pasaulio kampelių: tolimosios Pietų Korėjos, Japonijos, JAV, Ispanijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos bei daugelio kitų.
Nors muziejus noriai lankomas ir vasarą, tačiau artėjant Kalėdoms prasideda didysis darbymetis – susidomėjimas, palyginti su kitu metų laiku, gerokai išauga.
Pirmieji muziejaus eksponatai buvo sovietiniai žaisliukai. Dabar ekspozicija išsiplėtusi.
Žaisliukai muziejui ir dovanojami, ir įsigyjami aukcionuose. Kai kuriuos eksponatus atveža lankytojai, atsiunčia siuntiniais ir pan.
Žaisliukų įsigyjama ir bendruomenės lėšomis, tačiau didžiausias finansinis indėlis – pačios V. Karklytės lėšos.
„Kai dirbi, domiesi šia tema, norisi žmonėms parodyti kuo senesnius žaisliukus“, – sako entuziastė.
Muziejuje yra žaislų, skaičiuojančių daugiau nei šimtmetį, pagamintų iki 1917-ųjų.
Manoma, kad keletas žaisliukų galėtų būti iš Anglijos karalienės Viktorijos, valdžiusios šalį nuo 1837 iki 1901 metų, laikotarpio.
„Plečiamės, daugėja žaisliukų. Džiaugiamės, kad atsirado mūsų entuziastų ir užsienio šalyse“, – teigia V. Karklytė.
Viena Vokietijoje gyvenanti lietuvė muziejui kasmet pasiūlo ką nors įspūdingo. Jau antrus metus muziejus yra užmezgęs ryšius ir su Ukrainos kolekcininke – kaip tik šiomis dienomis laukiama iš jos senų, retų žaisliukų siuntinio.
Seni eglės žaislai – nepigūs. Aukcionuose jų kaina gali aukštai pakilti.
„Esu mačiusi, kad aukcionuose vienas žaisliukas kainuoja ir iki 500 eurų“, – sako V. Karklytė.
Jos svajonė – įsigyti vieną pirmųjų Vokietijoje pagamintų žaisliukų „Kugel“. Tai – vokiški storo stiklo labai įdomūs, neįprasti eglutės žaislai. Nors yra ir jų replikų, tačiau norėtų Miežiškiuose turėti bent vieną tokį originalą.
P. Židonio nuotr.
Gavusi naują eksponatą, V. Karklytė bando atkapstyti jo saugomas paslaptis.
„Gaunu žaislą ir netikėtai atrandu, kad jis turi savo legendą“, – juokiasi unikalaus muziejaus šeimininkė.
Viena tokių legendų yra apie vadinamąjį auksinį Niurnbergo angelą, kurių turima ir Miežiškiuose. Pasakojama, kad kadaise į Niurnbergą atėjo meistras su dukryte. Turtingos šeimos paprašė, kad jį priimtų. Ši šeima labai pamilo mergaitę, ją puošė, vesdavosi į bažnyčią, bet mergaitė buvo ligota ir mirė. Pasak V. Karklytės, sielvarto apimtas meistras užsiskledė savyje ir nebedirbo. Šeima nusprendė jam pagelbėti ir nupirko aukso lakštų bei įrankių. Viską paliko meistro kambaryje. Po kurio laiko meistras paliko miestą.
„Šeima atidarė kambario duris ir pamatė nuostabaus grožio auksinį angelą, o jo veidas buvo iš vaško ir priminė meistro dukrytę“, – pasakoja V. Karklytė.
Nuo tada niurnbergiečiai kalėdiniu laikotarpiu švenčia auksinio angelo šventę ir užsideda auksinius sparnus, aukso karūnas, vyksta įvairūs konkursai, paradai ir pan.
Tokių turinčių istoriją žaislų Miežiškių muziejuje – ne vienas.
V. Karklytė juokauja, kad muziejų gaubia mistinė aura. Mat čia saugomas vienas net iš po žemių iškastas žaislas.
„Buvo labai prastas, darganotas oras. Tuomet tebuvo dar tik ruošiamas muziejaus projektas, tačiau visas miestelis jau šurmuliavo. Ėjau pasiimti korespondencijos, o prie mano namų keitė vamzdyną. Maniau, kad statybininkai iškasė ir padėjo akmenį, o priėjusi arčiau pamačiau, kad tai – plastmasinis Senis Šaltis. Tai kaip tokiam muziejui pas mus nebūti“, – juokiasi V. Karklytė.
Yra buvę ir daugiau sutapimų. Pasak jos, kartą viena moteris paklausė, kodėl nėra gintarinio žaislo, tačiau istoriniuose šaltiniuose neminima, kad tokie buvo gaminami.
Taip sutapo, kad po poros mėnesių muziejus gavo dovanų šiuolaikinį žaislą, papuoštą smulkiais gintarėliais.
P. Židonio nuotr.
Kada pirmieji eglutės žaisliukai pradėti gaminti Lietuvoje, pasak V. Karklytės, informacijos labai nedaug.
„Žinių, kad Lietuvoje būtų gaminti stikliniai žaislai, niekur neradau. Sovietiniu laikotarpiu jie taip pat nebuvo gaminami“, – pasakoja ji.
Tačiau Panevėžys gali pasigirti šventine atributika. V. Karklytės teigimu, miesto įmonė „Merkurijus“ gamino plastikinius eglutės žaisliukus. Jų komplektas irgi saugomas muziejuje.
„Manyčiau, kad jie gaminti, kai Lietuvoje buvo kooperatyvų era ir buvo daug plastmasinių gaminių, bet čia tik – prielaida“, – sako muziejininkė.
O dabartinėje „Lietkabelio“ gamykloje buvo gaminamas vadinamasis auksinis lietutis.
Pasak V. Karklytės, Lietuvoje buvo gaminamos karnavalinės kaukės, žvakučių prisegtukai, pačios žvakutės eglutei, taip pat bengališkos ugnelės. Bet stikliniai žaislai gaminti pas kaimynus latvius – Rygoje, taip pat Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje.
Įdomu tai, kad viena moteris muziejaus įkūrėjai papasakojo apie šventinius saldainius – „Dul-dul-Dūdelė“, gamintus Šiauliuose, „Birutės“ artelėje. Tai buvo pieštuko dydžio į blizgančius popierėlius suvynioti šventiniai saldainiai.
„Pradėjus domėtis pasirodė, kad tai pirmieji Lietuvoje gaminti saldainiai“, – pasakoja V. Karklytė.
Lankytojus muziejuje bene labiausiai nustebina Antrojo pasaulinio karo laikų eglutės žaislai su politiniais atributais.
„Daugelis nematę, kad ant žaislų būtų pavaizduota svastika, erelis. Atrodo, kad pjautuvas ir kūjis, penkiakampė žvaigždė buvo normalu, o pamatę tokį labai nustemba“, – dėmesį atkreipė muziejaus šeimininkė.
P. Židonio nuotr.
Muziejuje yra ir įspūdinga apie 150 prieškarinių lietuviškų kalėdinių ir naujametinių atvirukų kolekcija. Jie spausdinti Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekoslovakijoje, bet visi – su lietuviškais rašmenimis. Du seniausi siekia 1907-uosius.
Dar vienas vertingas dėl istorinio konteksto. Pats atvirukas kuklus, tačiau jo vertę atskleidžia tekstas ir data: 26 12 20. Muziejaus įkūrėjos teigimu, politiniai neramumai Lietuvoje buvo tiek 1920-aisiais, tiek 1926-aisiais. Visgi vienas istorikas pastudijavęs atviruką mano, kad jis – 1926-ųjų, kai gruodį įvyko perversmas.
Atviruko tekstas tikrai įspūdingas. Vienas žmogus sveikina artimuosius su artėjančiomis šventėmis, pabara, kad nerašo laiškų, ir pabaigoje džiaugiasi nuversta bolševikuojančia valdžia.
O prieš šiųmetes šventes tikimasi paruošti dar vieną parodą. Pasak V. Karklytės, tai būtų Miežiškių karnavalų nuotraukos. Mat senuosiuose Miežiškių kultūros rūmuose vykdavo įspūdingi karnavalai. Vietiniai ne tik išsaugojo jų nuotraukas, bet ir prisiminė dalyvių vardus bei pavardes. Nuotraukose užfiksuoti ir įspūdingi kostiumai. Pavyzdžiui, Pupos kostiumas, visas apsiūtas, apklijuotas baltomis pupelėmis.
„Gražu, kad tokios nuotraukos išsaugotos, neišmestos. Juk dažnai žmogus išeina anapilin, o artimieji sukūrena laiškus, nuotraukas“, – sako V. Karklytė.
