-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šios ir panašios lietuviškos patarlės gajos iki šiol. Bet ar iš tikrųjų 2025-ųjų metų globėjos – Žaliosios medinės gyvatės – simbolizuojančios tobulėjimą ir nuolatinį augimą, tikruoju pavidalu reikėtų bijoti?
Panevėžio Gamtos mokyklos gyvūnų priežiūros specialistė Jurgita Fiodorovienė įsitikinusi: gyvačių baimę gimdo nežinojimas.
Išties šie šaltakraujai padarai protingi, agresijos be reikalo nerodo.
Žvynuotoji tikrai nepuls žmogaus vien tam, kad pultų. Bet jei netyčia užlipsi ar kitaip nuskriausi – lauk atsako.
Pačios geriausios ateinančių metų globėjos savybės – intuicija, išmintis, apdairumas ir gyvatiškas gebėjimas prisitaikyti.
To ir žmogus galėtų iš jos pasimokyti.
J. Fiodorovienė mano, jog šių roplių baimė apskritai nėra pagrįsta. Gyvatės nuo senovės netgi laikomos grožio simboliu. O apie karališkąjį pitoną sklando ir legenda: esą jo pavadinimą įkvėpė pati Egipto karalienė gražuolė Kleopatra, kuri nešiojo šias ypatingas gyvates apsiraizgiusi tarsi apyrankes ant riešų.
„Šįmet palyginimą su gyvate jau reikėtų priimti kaip komplimentą, juk jos – ateinančių metų simbolis“, – šypsosi J. Fiodorovienė.
Nors pasaulyje suskaičiuojama per 3,5 tūkst. rūšių gyvačių, Gamtos mokyklos Gyvūnų sodelyje įrengtame terariume lankytojams nuolat matomos dvi: karališkasis pitonas ir kukurūzinis žaltys.
Abu skirtingų spalvų, įmantriausių raštų ir, žinoma, charakterio.
Karališkasis pitonas užsitarnavo inteligento vardą: jis lėtesnio temperamento, viską daro tarsi gerai apgalvodamas. Vos paimtas į prižiūrėtojos rankas ir pajutęs pavojų bando riestis į kamuoliuką ir pasislėpti.
Kukurūzinis žalčiukas aktyvesnis, regis, kur kas drąsesnis. Išimtas iš stiklinio namelio smalsiai tyrinėja aplinką ir užsukusius atvykėlius.
Gyvatės prastai mato ir negirdi, tačiau dauguma jų pasižymi puikia uosle. Pagrindinis gyvatės jutimo organas – vikrus liežuvėlis, kuriuo ji uodžia aplinką.
Nors daugelis įsitikinę, kad gyvatės yra šalti, glitūs, drėgni ir atgrasūs ropliai, tačiau jos išties sausos, šiltos ir labai švelnios – netgi malonios liesti.
Visgi, anot J. Fiodorovienės, Gamtos mokykloje auginamos gyvatės mieliau laiką leidžia ne ant rankų, o savo jaukiame būste.
G. Kartano nuotr.
Gyvatės – savarankiški gyvūnai, kurių ramybės nereikia be reikalo trikdyti.
„Mūsų augintiniams žmogaus nereikia, jis jiems nėra svarbus, bet gali toleruoti. Tačiau kaip ir kiekvienos gyvatės jų verčiau pasisaugoti“, – įspėja J. Fiodorovienė.
Visgi pačiai Jurgitai per metus, kuriuos rūpinasi šiais ropliais, nėra tekę pajusti, ką gi reiškia žvynuotosios rūstybė.
„Nors gyvatės negirdi, prie jų nereikia garsiai rėkti ar gestikuliuoti rankomis, nes tuomet gali įsijungti gynybinė reakcija. Viską reikia daryti atsargiai ir pagarbiai“, – pasakoja gyvūnų priežiūros specialistė.
Išties, anot jos, reikalinga abipusė pagarba: žmogus turi gerbti gyvatės privatumą, o tada žvynuotoji gerbs žmogų.
Gyvatės šilumamėgės, tad terariume, kuriame gyvena, palaikoma joms tinkama temperatūra, įrengtas apšvietimas, paruošta vonelė maudynėms. Gyvatėms svarbus ir substrato paruošimas.
Gamtos mokykloje roplius prižiūrintys darbuotojai rūpinasi, kad gyvatės rangytųsi šviesiuose, šiltuose ir joms tinkamo dydžio terariumuose.
Tad jau visai netrukus šių dviejų gražuolių patinėlių laukia kraustynės – naujakuriai kelsis į didesnius būstus.
Per didelis ar per mažas būstas kai kuriems ropliams gali sukelti stresą.
Abu žvynuoti gyventojai į Gamtos mokyklą atkeliavo iš žinomo Panevėžio krašto gamtininko Antano Slučkos. Jis Raguvos mokykloje, Panevėžio rajone, anuomet įkūrė Gyvąjį kampelį, kuris buvo mėgstamas ne tik mokinių, bet ir turistų.
Nors karališkojo pitono gimtinė Afrika, o kukurūzinio žalčiuko – Šiaurės Amerika, šie Gamtos mokyklos gyventojai išveisti būtent A. Slučkos Gyvajame kampelyje.
Gamtininkas naujiesiems šeimininkams negailėjo patarimų ir pamokė, kaip juos tinkamai auginti, prižiūrėti bei rūpintis.
Anot J. Fiodorovienės, karališkasis pitonas ir kukurūzinis žaltys – idealiausias variantas pradžiamoksliams, mat šių rūšių atstovai žmogui atleidžia daug klaidų.
Pitonas Gamtos mokykloje skaičiuoja jau net dvidešimt šešerius metus, tad yra tikras senbuvis ir mokyklos simbolis.
Visai mažytis žalčiukas čia atkeliavo prieš bemaž šešiolika metų. Anksčiau žaltys turėjo damą, tačiau ši, deja, nugaišo. Taip ir liko vienišius.
Abu žvynuotieji skiriasi nuo savo patelių tuo, jog jų uodegos yra ilgesnės.
Nors Gamtos mokykloje gyvenantis karališkasis pitonas užsitarnavo lėtapėdžio vardą, tačiau, pasirodo, ir jis kartkartėmis mėgsta iškrėsti kokią išdaigą.
Kartą roplys mistiniu būdu iškėlė savo maudymosi indą ir iš terariumo išsirangė savais keliais. Laimė, skelbti pavojaus nereikėjo – darbuotojai ryte jį rado patogiai susirangiusį už radiatoriaus.
Kitą sykį bėglys aptiktas už spintos, mat turėdamas stiprius raumenis naktį sugebėjo išlaužti stiklines savo būsto dureles ir tyliai pasišalinti.
G. Kartano nuotr.
J. Fiodorovienė juokiasi, jog nei elegantiškajam pitonui, nei smalsiajam žalčiukui jokie vardai neprilipo, tad Gamtos mokyklos darbuotojai juos kviečia, kaip išmano ir kaip kam patinka.
„Taip nuo mažų dienų jie abu pas mus ir gyvena. Literatūroje rašoma, kad pitonai nelaisvėje išgyvena labai panašiai – 25–30 metų. O žalčiai gali pasiekti 20 metų. Natūraliomis sąlygomis jie išgyventų kur kas trumpiau, nes gamtoje tyko daug pavojų“, – pasakoja Jurgita.
Gamtos mokyklos pažiba – karališkasis pitonas – sveria apie tris kilogramus ir yra virš pusantro metro. Žaltys nesiekia nė kelių kilogramų, bet ilgesnis – apie 1,70 m.
Karališkasis pitonas iš visų pitoninių rūšių yra pats mažiausias. O ir charakteris jo labai taikus. Jis dažniau ramiai guli, ilsisi.
Visos gyvatės yra plėšrūnės. Laisvėje jos minta paukščiais, jų kiaušiniais ar mažesniais ropliais bei žinduoliais. Gamtos mokykloje gyvenančioms gyvatėms sudarytas specialus racionas. Gyvūnų sodelyje auginami įvairūs graužikai, kurie yra vienas iš svarbiausių gyvačių patiekalų.
Pavyzdžiui, karališkajam pitonui pakanka vieno nediduko degu ar smiltpelės – ir jis jau sotus.
Tiesa, jis tikras gurmanas ir maistą atsirenka – į žiurkių pusę išrankuolis nė nežiūri.
Po vieno maitinimo maždaug dešimt dienų ar dar ilgiau pitonas būna sotus – per šį laiką jis virškina maistą. O tada praneša, jog jau yra alkanas – tampa aktyvesnis, šliaužia medžio šaka į viršų, lipa ir aiškiai rodo ženklus, jog metas vėl jam dengti stalą.
Žalčiukas ėdresnis – maistas jam tiekiamas kartą per savaitę.
„Žiemą nutinka ir taip, jog jie tiesiog neėda net keletą mėnesių, bet tai natūralu. Jų tikrai nereikia šerti kiekvieną dieną“, – sako J. Fiodorovienė.
Svarbus gyvačių augimo etapas – nėrimasis iš odos. Pitonas neriasi per metus maždaug keturis kartus, žalčiukas – kas du mėnesius.
Prieš nėrimąsi gyvatės pabąla, vėliau lieka tik jų išnara. Tai – tarsi gyvačių atsinaujinimo procesas. Paruošta vandens vonelė ir drėgmė padeda šį sudėtingą procesą padaryti šiek tiek paprastesnį.
Gyvatės ne šunys – jei gerai jaučiasi, nepavizgins uodegėlės. O jei sunegaluoja – taip pat neparodys.
Anot J. Fiodorovienės, pastebėsi, kai margieji tikrai prastai jausis. Beje, išnara iš karto signalizuoja apie gyvatės būklę – jei ši ne vientisa, o plyšinėja dalimis – reikėtų sunerimti.
„Prietaringi žmonės tvirtai tiki, kad iš pantinės gyvatės išnarų ir lajaus pagaminus žvakę, tąja žvake visokių burtų galima daryti“, – taip 1930-ųjų žurnale „Kosmos“ viename išsamiausių straipsnių apie gyvatę marguolę, tuomet dažniau vadintą pantine gyvate, rašė pedagogas Jurgis Elisonas.
Jis ilgą laiką stebėjo, kiek plačiai paplitę patys įvairiausi prietarai apie gyvates. Kai kuriais iš jų tikima iki šių dienų.
Senovės lietuviai tikėjo, kad žalčiai į namus atneša laimę ir turtus. Tad ar daug turtų kukurūzinis žalčiukas sukrovė Gamtos mokyklai?
„Oi, mes tikrai turtingi – čia apsilankančių vaikų, edukacijų ir gyvūnų. Turime net 58 rūšių per du šimtus gyvybių“, – šypteli J. Fiodorovienė.
Jurgita Fiodorovienė. G. Kartano nuotr.
Jau ne pirmą kartą Naujųjų metų orakulais tampa Lietuvos zoologijos sodo gyventojai.
Šįsyk išpranašuati 2025-uosius zoologijos sodo gyvūnų prižiūrėtojai patikėjo taivaninio smailiauodegio žalčio patelei Eglei.
Ateinančių metų spėjimui žalčio patelė turėjo tris pasirinkimus, prie kurių ją kvapais viliojo putpelės kiaušinis, kupranugario kailio gniužulėlis ir Viktorijos goura karvelio plunksna.
Stabtelėjusi prie minėtų variantų ji pasirinko gniužulėlį, prie kurio buvo kortelė „įkvepiantys“ ir įstūmė ją į vandenį. Orakulę sugundė kupranugario plaukai. Žinoma, kupranugarių taivaninių smailiauodegių žalčių racione nėra.
Prašliauždama pranašė Eglė uodegos galiuku dar stumtelėjo ir prie Viktorijos goura karvelio plunksnos padėtą kortelę „dosnūs“.
Tiesa, ar pasinaudosime visomis siunčiamomis dovanomis, priklausys tik nuo mūsų. Taivaniniai smailiauodegiai žalčiai tai esą puikiai daro.
Eglė – viena gražiausių zoologijos sodo roplių. Jos kūnas yra žemės spalvos – nuo geltonai rudos iki alyvinės žalios.
Nugara ir šonai su tamsiomis dėmelėmis.
Taigi, ši gražuolė orakulė tikrai nemeluos: jau už durų stovintys 2025-ieji Žaliosios gyvatės metai bus ir įkvepiantys, ir dosnūs.
