-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šią savaitę jis atgabentas į muziejų, kur bus nuodugniai apžiūrimas, tyrinėjamas ir restauruojamas.
Tai – vienas ankstyvesnių žymiojo dievdirbio darbų. Koplytstulpis daugelį metų stovėjo tarp Ramygalos ir Krekenavos esančio Pašilių kaimo sodyboje.
Muziejaus Etninės kultūros skyriaus muziejininkės Vitalijos Vasiliauskaitės teigimu, šis V. Svirskio koplytstulpis įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir jau seniai žinomas. Visgi muziejininkams teks atskleisti daug jo paslapčių. Kol kas mįslė ir pirminė jo stovėjimo vieta: galbūt perkeltas iš kitos sodybos, o gal tai buvęs ir viso kaimo koplytstulpis – V. Svirskis yra drožęs ir tokių.
„Jo kryžių buvo ne tik pas ūkininkus, bet ir laukuose – buvo bendrų kaimo kryžių“, – sako V. Vasiliauskaitė.
Šis kryždirbio kūrinys saugomas valstybės, o ypač, pasak muziejininkės, buvo saugomas sodybos šeimininkų, kurie be galo didžiavosi šituo paminklu.
Priglausti koplytstulpį muziejus norėjo jau seniai, tačiau sodybos šeimininkai net ir įkalbinėjami nesutiko atsisveikinti su tokia vertybe.
Pasikeitus sodybos savininkams, tarpininkaujant paveldo specialistams, koplytstulpiu toliau rūpintis patikėta Panevėžio kraštotyros muziejui.
Jį dovanojusi Zita Grigaitė „Sekundei“ pasakojo, jog kartu su pussesere paveldėjusios pusbrolio sodybą svarstė, ką daryti su meno kūriniu. Šiuo metu sodyboje niekas negyvena, todėl neramu buvo ir dėl koplystulpio priežiūros. Pasak Z. Grigaitės, nors Pašilių kaimo gyventojai labai kaimyniški, tačiau ir buvęs jo šeimininkas yra nuogąstavęs dėl koplystulpio saugumo – susidomėjimo juo ir prašymų atiduoti netrūko.
„Kaimynai čia labai geri, prižiūri, bet nežinosi, kas vaikšto, kai nieko nėra. Po nakties gali rasti nupjautą, kai sodyboje tuščia“, – kalbėjo Z. Grigaitė.
Pasitarusios pusseserės nusprendė vertingą kūrinį dovanoti valstybei.
„Ankstesni savininkai koplytstulpį labai vertino, saugojo kaip šeimos relikviją. Labai jį gerbė“, –prisimena sodybos paveldėtoja.
Ji neabejoja, kad muziejus pasirūpins vertingu palikimu.
Be to, anot Z. Grigaitės, restauruotą kryžių muziejuje išvys daugiau žmonių, o ir joms pačioms bei kaimo gyventojams bus malonu užsukti pažiūrėti.
Daug žinių apie koplytstulpio istoriją Z. Grigaitė sako neturinti. Į pusbrolio sodybą Pašiliuose iš kitos sodybos Drulupio kaime, Panevėžio rajone, jis atgabentas praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Kaimynas pasakojęs, kad tąkart koplytstulpį atvežė traktoriumi ant lakšto.
„Dabar, kai muziejus išsivežė, kaip kūdikėlį vystė, žiūrėjo, kad niekas nesubyrėtų. Restauratoriai labai gražiai įkėlė ir sutvarkė“, – muziejininkų rūpesčiu gėrėjosi Z. Grigaitė.
Iš giminaičio ji girdėjusi istoriją, pastarojo girdėtą iš anksčiau gyvenusių protėvių, apie koplytstulpio drožimą.
„Kol su V. Svirskiu alaus „bačką“ išgėrė, tai tas skulptūrą ir padarė“, – juokiasi Z. Grigaitė.
Pasak V. Vasiliauskaitės, koplytstulpis labai puošnus. Jo koplytėlėje, kaip būdinga V. Svirskiui, iš vientiso medžio visose keturiose pusėse išdrožti šventieji: šv. Kazimieras, Pieta, šv. Jurgis, nežinomas šventasis.
„Labai unikalus koplytstulpis“, – įvertino muziejininkė.
Tiesa, jo būklė nėra pati geriausia – koplytstulpis stovėjo tarp labai tankiai augusių tujų. Laimė, jis turi metalinį stogelį, šiek tiek apsaugojusį medieną nuo lietaus ir sniego.
Kol kas apie jį žinoma tiek, V. Svirskio statytas XIX amžiaus antroje pusėje.
„Šis labai vertingas meno ir istorijos kūrinys laukia dar tyrinėjimų“, – sako V. Vasiliauskaitė.
Panevėžio kraštotyros muziejaus polichromuoto medžio restauratoriaus Žygimanto Milerio manymu, daugiau nei šimtą metų kieme išstovėjusį koplytstulpį būtinai reikia konservuoti ir restauruoti.
Kryžius labai sunkus, pagamintas iš vientiso ąžuolo, net 4 metrų aukščio, tad muziejininkams teko gerokai pavargti įkeliant jį į sunkvežimį ir atsivežant į miestą.
Pargabenta į muziejaus saugyklą istorinė vertybė bus nuodugniai tyrinėjama. Pasak Ž. Milerio, kai paminklas toks aukštas, nesimato visi fragmentai, dalys, sunku nustatyti ir tikrąją jo būklę.
Ž. Mileris jau yra restauravęs ne vieną V. Svirskio kryžių. Vienas jų 2019 metais restauruoti buvo atvežtas iš Kėdainių ir priklauso šio krašto muziejui. Tas 1888 metais sodybos šeimininko sūnaus gimimo proga statytas kryžius irgi buvo daugiau nei 4 metrų ilgio ir labai prastos būklės.
Iš pirmo žvilgsnio įvertinęs panevėžiečių muziejininkų dovanų gautą koplytstulpį, Ž. Mileris mano, kad pastarojo būklė geresnė nei kėdainiškių kryžiaus.
Be to, kiek žinoma, Pašilių kaime stovėjęs koplytstulpis 1982 metais jau buvo restauruotas. Kultūros vertybių registre minima, kad tuomet kryžius buvo konservuotas, įbetonuotas jo pagrindas, uždėtas žalvarinės skardos stogelis.
Vincas Svirskis sukūrė daugiau nei 200 ąžuolinių koplytstulpių, kryžių, keletą kitų kūrinių. Išlikusių vieno žymiausių XIX amžiaus kryžių skaptuotojų darbų originaliose jų pastatymo vietose nėra likę daug. Daugiau jų yra Kėdainių rajone, taip pat yra Ukmergės, Radviliškio rajonuose. Panevėžio rajone taip pat yra keletas. Be to, V. Vasiliauskaitės manymu, likusių V. Svirskio koplytstulpių yra gal mažiau nei kryžių. Šiuo metu Panevėžio rajone žymiojo menininko koplytstulpis originalioje vietoje stovi Ibutonių kaime, Krekenavos seniūnijoje, jau netoli Paberžės. Šis kaimas gali didžiuotis ir V. Svirskio kryžiumi. Po kryžių Panevėžio rajone dar stovi Ėriškiuose, Iciūnų kaime Krekenavos seniūnijoje, Šilų bažnyčios šventoriuje.
Pačiame muziejuje yra trys V. Svirskio kryžiai, atkeliavę iš Krekenavos ir Ramygalos apylinkių. Vienas jų, pasak V. Vasiliauskaitės, į muziejų pateko prieš keletą metų, o likusieji parvežti iš ekspedicijų XX amžiaus septintajame dešimtmetyje, gavus sodybų šeimininkų sutikimus.
Šiuo metu didžiausias V. Svirskio kryžių kolekcijas turi Kėdainių krašto ir Lietuvos dailės muziejai. V. Svirskio kūriniai laikomi vienais vertingiausių Lietuvoje esančių muziejų eksponatų. Be to, kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje įtraukta į UNESCO paveldą.
