-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžietė Ieva Repečkaitė juokiasi, kad nors ir kaip nuobodžiai tai gali skambėti, bet dabar jai didžiausią džiaugsmą teikia studijos. Mergina studijuoja Vilniaus dailės akademijoje grafinį dizainą.
Veiklos Ieva apsčiai randa ir už akademijos ribų. Ši vasara buvo skirta „Knyginiams pokalbiams“ – tai Ievos ir jos draugės panevėžietės Otilijos Tolušytės projektas, kuriame merginos kalbina žmones apie jų meilę knygoms. Neseniai Ieva pradėjo kurti mini animacijas įvairiems projektams, aktyviai pildo savo socialines medijas iliustracijomis ir tapybos darbais.
Menas į I. Repečkaitės gyvenimą pirmiausia atėjo iliustracijų pavidalu. Kai dar buvo penktoje klasėje, į namus užsukusi kaimynė atsinešė savo piešinius. Pasak Ievos, tie piešiniai nebuvo kuo nors ypatingi, tik populiarių animacinių veikėjų kopijos. Tačiau tuomet vienuolikametę jie labai sužavėjo. Tą pačią dieną pati pradėjo piešti ir iki šiol tebepiešia.
„Po šio įvykio išprašiau tėvų leisti mokytis Panevėžio dailės mokykloje. Iš pradžių labai nemėgau tapybos, reikėjo laiko, kol supratau, kad taškytis dažais ir derinti spalvas yra išties labai linksma“, – šypsosi I. Repečkaitė.
O grafinis dizainas jos kelyje irgi atsirado neplanuotai. Dvyliktoje klasėje jau žinojo, kad nori kurti vizualųjį meną ir dirbti su kompiuteriu. Šiuos du kriterijus labiausiai atitiko grafinio dizaino studijos.
„Gėda prisipažinti, bet tik po pusmečio studijų supratau, kur išties įstojau. Ir man pasisekė, kad taip netikėtai radau sau vietą“, – juokiasi pašnekovė.
I. Repečkaitei kūryba – galimybė atskleisti savo vidinį pasaulį.
Grafinis dizainas sujungia meninį ir loginį mąstymą. Ši sritis labai plati, apima viską, ką galima atspausdinti, ir daugumą vizualų virtualioje erdvėje.
„Mane domina naujoji medija: UX/UI, tinklapių dizainas, vektorinės iliustracijos ir animacijos. Dar labai žaviuosi socialiniu dizainu. Jis kelia klausimą, kaip per vizualią komunikaciją galima padėti žmonėms, skatinti socialinius pokyčius, atkreipti dėmesį į visuomenės problemas“, – pasakoja Ieva.
Anot jos, grafinis dizainas reikalauja jautrumo ir supratingumo, o grafikos dizaineris – ir menininkas, ir psichologas, ir redaktorius, ir derybininkas.
I. Repečkaitė neslepia, jog mokyklos suole blaškymosi būta labai daug. Iš prigimties ji labai smalsi, tad rinkdamasi universitetą, dvejojo iki paskutinės minutės.
„Apmąsčiau net tokius studijų variantus kaip matematika, kriminalistika, anglų kalba, kurie neturi nieko bendro su tuo, ką dabar studijuoju“, – pasakoja Ieva.
Studijas VDA ji pasirinko paskutinę minutę, paklaususi savęs, kur save matanti po gerų penkerių metų. Ir negalėjo įsivaizduoti niekaip kitaip, tik kaip kūrėją.
Pirmame kurse I. Repečkaitei teko kurti instaliaciją, reikėjo apskaičiuoti matmenis ir sukurti brėžinius. Panevėžietė su malonumu savanoriškai sutiko atlikti šį darbą, mat labai pasiilgo tiksliųjų mokslų.
„Visada mėgau matematiką, tad tikrai pasiilgau spręsti uždavinius ir judinti kairįjį smegenų pusrutulį. Labai džiaugiuosi studijų pasirinkimu, kai tenka ne tik iliustruoti, bet ir programuoti, ieškoti įvairios informacijos ir ją analizuoti“, – sako Ieva.
I. Repečkaitei kūryba – galimybė atskleisti savo vidinį pasaulį. Pasak jos, tarp žmonių dažnai užsimezga ryšys dalijantis mintimis, jausmais ir išgyvenimais, todėl jie rašo, šoka, dainuoja, kuria, taip atskleisdami savo painų vidinį pasaulį. Nei rašyti, nei dainuoti, nei šokti Ieva juokauja nemokanti, tad naudojasi vizualiomis priemonėmis parodyti, kaip mato pasaulį.
Pastaruoju metu jaunąją menininkę jaudina lietuvių mitologija, tautosaka, ypač žalčių kultas. Nors netiki prietarais, tačiau naratyvo ir mistiškumo sukūrimas apie kokį nors objektą jai labai gražus.
„Senovės mitai – tarsi ankstyva placebo tablečių forma. Pavyzdžiui, seniau buvo tikima, kad žaltys į namus atneša laimę ir džiaugsmą. Nors tai faktiškai nėra tiesa, vien todėl, kad žmonės tuo tikėdavo, jų lūkesčiai išsipildydavo. Žaltys kaip simbolis man kelia asociacijas su namais, saugumu ir šiluma“, – kalba I. Repečkaitė.
Labiausiai Ieva džiaugiasi, kai mūza į namus ateina nekviesta, tačiau kuo toliau, tuo dažniau jos ieškoti tenka pačiai. Kartais užtenka į ką nors pažįstamo pasižiūrėti kitu kampu, kartais prireikia ramiai atsisėsti prie balto lapo ir puodelio kavos, maišyti idėjas, kol pagaliau išeina kažkas originalaus.
„Taip pat įkvėpimo semiuosi iš klasikinių filmų, talentingų menininkų, gamtos, muzikos ar tiesiog draugų“, – teigia ji.
Anot Ievos, smegenys gali sukurti naujas idėjas tik iš jau turimos informacijos. Todėl, nors mano, kad be vaizduotės išvis nebūtų kūrybos, vien jos galia menininkė per daug nepasitiki.
„Remiantis tik vaizduote, kyla banalumo ir galiausiai perdegimo grėsmė“, – mano I. Repečkaitė.
Ieva jau įsitikino, kad menininko darbas – maratonas, o ne sprintas. Šiame neišsenkančios kūrybos procese būtinas užsispyrimas, kantrybė ir atsidavimas. Norint pasiekti tam tikrą lygį, tenka ilgai ir nuobodžiai dirbti, tobulinti įgūdžius.
„Tenka dažnai girdėti, kaip dailininkai giriami už talentą. Tai kuria įspūdį, kad jie jau gimė viską mokėdami. Bet užkulisiuose pilna sunkaus darbo, nesėkmių, streso. Man pačiai dar nedrąsu vadinti save menininke, bet žingsnis po žingsnio keliauju link to“, – šypsosi Ieva.
Ieva sako, jog jos ankstyvą ir savitą požiūrį į meną suformavo Panevėžio dailės mokykla bei jos puikūs mokytojai. Jie išmokė merginą vertinti meną iš estetinės ir konceptualiosios pusės, ten pirmą sykį susipažino su dailės istorija, buvo įpratinta nelipdyti reikšmių savo darbams, palikti vietos interpretacijai. Tačiau požiūris pasikeitė įstojus į Vilniaus dailės akademiją. Pasirodė, jog požiūrių į meną yra labai daug ir labai skirtingų.
„Grafikos dizaineriams labai svarbus kontekstas. Jie ne tik kelia klausimus, kaip sukurti estetišką darbą, bet ir kodėl jis turi būti estetiškas. Kiekvienas grafikos dizaineris turi savo asmeninį požiūrį į meną. Manajam įtakos turėjo tiek Panevėžio dailės mokykla, tiek Vilniaus dailės akademija“, – tvirtina I. Repečkaitė.
Prieš sukdama menininkės keliu, Ieva būtų norėjusi žinoti, kad neužtenka kurti savo kambary ir tikėtis, kad liksi pastebėtas. Menininko kelyje, anot jos, pilna veiklos, visiškai nesusijusios su menu. Pavyzdžiui, savęs pateikimas.
„Save reklamuoti ir pateikti didelei auditorijai man labai sunku. Esu kukli ir nemėgstu apie save per daug kalbėti. Gal jeigu būčiau anksčiau pradėjusi domėtis savireklama, dabar man būtų buvę daug lengviau“, – svarsto jaunoji kūrėja.
Neseniai I. Repečkaitė pradėjo šokti lindihopą. Ji nusprendė, kad reikia tokios veiklos, apie kurią visiškai nieko nenumanytų ir kurioje jai labai nesisektų.
„Niekada net nemėginau šokti, nes turiu dvi kaires kojas, bet myliu džiazą ir svingą, dirbdama visada klausausi šios muzikos. Šokiai tapo nuostabiu atradimu. Taip pat mėgstu skaityti. Šiuo metu esu didelė Stiveno Kingo gerbėja“, – pasakoja Ieva.
Anot Ievos, grafinis dizainas reikalauja jautrumo ir supratingumo, o grafikos dizaineris – ir menininkas, ir psichologas, ir redaktorius, ir derybininkas.
I. Repečkaitė vaikystę praleido su broliu ir trimis pusbroliais, tad teko prisitaikyti prie berniukiškos patrakėlių kompanijos.
„Keliai visada nubalnoti, rankos ir drabužiai purvini, kiekvienas medis, į kurį buvo įmanoma įlipti, buvo įliptas, kiekviena erdvė, į kurią buvo įmanoma tilpti, buvo išlandžiota“, – juokiasi pašnekovė.
Taip pat ji mėgo įvairius rankdarbius ar mokslinius rinkinius.
„Mylėjau tiek savo mikroskopą, tiek karoliukų vėrimo rinkinuką. Gal taip ir pasireiškė kūrybiškumo gyslelė – per smalsumą ir rankdarbius“, – svarsto Ieva.
Nors augdama nematė šeimoje žmogaus, kuris pieštų, tačiau Ievai yra sakę, kad abu jos seneliai iš mamos pusės labai gražiai piešė ir mėgo tą daryti. Brolis taip pat baigęs Panevėžio dailės mokyklą, o mama, nors piešti nemėgsta, turi meninę gyslelę.
„Ji mėgsta interjero dizainą ir turi gerą skonį. Nuo genetikos turbūt nepabėgsi“, – šypteli jaunoji menininkė.
I. Repečkaitė jau gali pasidžiaugti pirmąja savo paroda gimtajame Panevėžyje.
„Esu labai dėkinga už patirtį ir suteiktą galimybę. Niekada gyvenime nepamiršiu savo pirmosios parodos. „Panevėžys Collective“. Festivalis „Devil Stone“ taip pat suteikė man garbę dalyvauti bendrose iliustracijų parodose. Šiuo metu svajoju apie dar vieną parodą“, – pasakoja Ieva.
Dabar jos galvoje sukasi daug svajonių bei planų ir jie dažnai keičia vienas kitą. Todėl Ievai labai svarbu išmokti susikaupti ties vienu dalyku.
„Šiuo metu turiu du tikslus – paruošti plakatų seriją ir pagaliau surasti pliką sieną, kurią galėčiau ištapyti“, – šypteli menininkė.
