Virėja, užkonservavusi laiką

Virėja, užkonservavusi laiką

Visoje šalyje savo patiekalais garsėjusi, sovietmečiu geriausia virėja mieste tapusi panevėžietė Zita Tolvaišienė galėjo sau leisti dirbti prabangiausiuose restoranuose.

Tačiau moteris pasirinko tik kuklias pareigas tuomečio Panevėžio mėsos kombinato valgykloje.

Permainos aplenkė

Milžiniškos gamyklos neliko, bet per beveik pusę amžiaus nepasikeitusi valgykla ir Zitos patiekalai iki šiol tebevilioja būrius pietautojų.

Kadaise šimtus panevėžiečių po savo stogu glaudęs buvęs Panevėžio mėsos kombinatas S. Kerbedžio ir Smėlynės gatvių sankirtoje jau daug metų stovi lyg liūdnas praeities paminklas. Dalis jo buvusių statinių 6 ektarų sklype prieš penkmetį nušluoti nuo paviršiaus, jų vietoje iškilo nauji verslo objektai.

O likęs trijų aukštų paradinis pastatas dažnai linksniuojamas kaip prasta Panevėžio vizitinė kortelė.

Iš mėsos pramonės giganto likusios nupilkėjusios sienos, aptrūniję langai, trupantys laiptai. Ant stogo nuo laiko ėmė želti krūmai, jie lenda net ir iš pamatų.

Tačiau vienas kampelis šiame mirusiame pastate visgi gyvas, ir net labai. Lyg našlaitė čia nuo pat 1974 m. liko ir tebedirba paprastutė valgykla. Artėjant pietų metui net ir per karantiną į ją plaukia darbininkai. Į valgyklą nėra net kelio ar tako, tad automobilius S. Kerbedžio gatvėje palikę pietautojai lipa per geležinkelio bėgius ir per veją kulniuoja į modernėjančiame mieste užsilikusį sovietinį kampelį.

„Iki šiol maitinu paprastus Panevėžio darbininkus, čia užsuka statybininkai, kelininkai ir kiti sunkiai dirbantys žmonės. Man niekada nepatiko aukštuomenė ir nenorėjau tokios garbės jai patarnauti“, – sako valgyklos savininkė Z. Tolvaišienė.

Jai talkina kelios pagalbininkės. Tačiau pati vadovė pluša tiek virtuvėje, tiek ir prie kasos aparato.

Milžiniškos gamyklos neliko, bet per beveik pusę amžiaus nepasikeitusi valgykla ir Zitos patiekalai iki šiol tebevilioja būrius pietautojų. P. Židonio nuotr.

Milžiniškos gamyklos neliko, bet per beveik pusę amžiaus nepasikeitusi valgykla ir Zitos patiekalai iki šiol tebevilioja būrius pietautojų. P. Židonio nuotr.

Amato profesionalė

Z. Tolvaišienė mėsos kombinato valgykloje sukasi nuo 1980-ųjų, kai jauna dviejų vaikų mama atėjo virti pietų įmonės darbininkams. Jų čia kas dieną susirinkdavo apie 900.

„Buvome jaunos ir viską spėdavome“, – šypteli valgyklos vadovė.

Nors tais laikais Zitai galėjo atsiverti pačių prabangiausių restoranų virtuvių durys, jauna, itin gabi specialistė kombinate dirbo paprasta virėja.

1976 metais, netrukus po studijų Panevėžio prekybos mokykloje, kulinarė Panevėžyje laimėjo geriausio virėjo konkursą. O respublikos mastu kitame etape užėmė antrąją vietą.

Zita įsitikinusi, kad tada jai sėkmę konkursuose lėmė mamos pamokos iš vaikystės.

„Esu kilusi nuo Anykščių. Kai jau lankiau pradinę, su mama ir broliu persikėlėme į Panevėžį. Mama savo kraštuose garsėjo kulinariniais gebėjimais, ją žmonės kviesdavo paruošti stalo vestuvėms, jubiliejams, kitoms šventėms – užsakymų eilės nusidriekdavo po tris mėnesius į priekį“, – pasakoja Z. Tolvaišienė.

Jos motina dar tarpukariu mokėsi virėjos amato Alantos žemės ūkio mokykloje, tik paskui stojo karas ir moters planai buvo sujaukti. Tačiau gamino ši kulinarė, pasak dukros, puikiai.

To išmokė ir savo vaikus, savaitgaliais, per atostogas padėdavusius mamai ruošti stalus puotoms.

Virėjos atžaloms pradžioje tekdavo valyti daržoves ir nudirbti kitas lengvas virtuvės užduotis. O paskui mama patikėdavo ir sudėtingesnius darbus.

Valgykla seniau kas dieną pamaitindavo po 900 išalkusių kombinato darbuotojų.

Valgykla seniau kas dieną pamaitindavo po 900 išalkusių kombinato darbuotojų.

Visa dinastija

„Buvome virėjų dinastija“, – juokiasi Z. Tolvaišienė.

Net ir jos brolis pašauktas į armiją, kaip tyčia, pateko į virėjų mokyklą.

O Zita po studijų pasiekusi aukščiausią profesinę kategoriją buvo paskirta į Panevėžio aklųjų kombinato valgyklą. Tapusi geriausia virėja mieste, trumpai dar dirbo „Nevėžio“ restorano virtuvėje. Bet čia tekdavo dirbti pamainomis – virėjai buvo itin sunku suderinti tokį grafiką su jaunos mamos rūpesčiais. Tad įsidarbino mėsos kombinate, kur turėjo laisvadienius kiekvieną savaitgalį ir nereikėjo lankstytis miesto elitui.

Iki šiol virėja saugo ir savo mokytojos – mamos užrašus. Tokios unikalios patiekalų puošybos, pasak Zitos, niekas kitas nemokėjo.

„Mano valgyklos patiekalai nepasikeitę nuo pat darbo kombinate pradžios. Štai spurgos gamintos pagal 1981 metų receptūrą“, – pasakoja Z. Tolvaišienė.

Panevėžyje geriausios virėjos titulą sovietmečiu turėjusi Zita Tolvaišienė galėjo dirbti aukščiausios klasės restoranuose, bet pasirinko maitinti darbininkus. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Panevėžyje geriausios virėjos titulą sovietmečiu turėjusi Zita Tolvaišienė galėjo dirbti aukščiausios klasės restoranuose, bet pasirinko maitinti darbininkus. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Vežimas bulvių

Valgykloje skaičiuodama keturis dešimtmečius, Zita gali drąsiai tvirtinti, kad panevėžiečių skonis per tiek metų nė kiek nepasikeitė. Jie iki šiol renkasi tradicinius lietuviškus patiekalus ir būtinai valgo sriubą.

„Kaip anksčiau kepėme šnicelius, blynus, taip ir dabar. Nė dienos žmonės neapsieina be kiaulienos karbonado, be sriubos. Nieko naujo išradinėti net neverta“, – vardija valgyklos savininkė.

Verslininkė, nors šito žodžio, kaip ir direktorės titulo, Z. Tolvaišienė vengia, prisimena gerus laikus buvus iki 2008-ųjų krizės. Tada kas dieną bulvių košei tekdavo priskusti visą maišą, apie 60 kg, bulvių. Tačiau toks kiekis – smulkmena palyginus, kiek tos košės tekdavo sugrūsti sovietmečiu. Mėsos kombinatui dirbant visu pajėgumu, jo darbininkų pietums bulvių per dieną reikėdavo ir viso arklinio vežimo.

Laikas buvusio mėsos kombinato valgykloje sustojo sovietmetyje. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Laikas buvusio mėsos kombinato valgykloje sustojo sovietmetyje. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Pietūs už 25 kapeikas

Mėsos kombinato klestėjimo laikais virėjos į valgyklą susirinkdavo anksti ryte, jau nuo 7 val.

Kalnai daržovių, mėsos, kurią virėjos imdavo tiesiai iš pačios gamyklos, katilai vandens sriuboms.

Vieną tokių milžiniškų indų, kaitinamų kombinato garų sistemos, vedusios į kitus gamybos cechus, Zita laiko iki šiol. Tačiau dabar jis tarnauja tik kaip vandens rezervuaras.

„Kas dieną su vežimėliais eidavome į cechus susirinkti ingredientų savo patiekalams. Kartais tekdavo kibirais kraujo parsinešti kraujiniams vėdarams. Iš vakaro užmerki kruopas ir kitą dieną baigi kepti“, – prisimena Z. Tolvaišienė.

Pietūs kombinato darbininkams, anot jos, būdavo tikrai gausūs – virtuvė už 25 kapeikas patiekdavo visą kompleksą: sriubos, mėsinį, miltinį patiekalus ir kompoto.

Kartais į valgyklą užsukdavo ir gamyklą lankydavę svečiai. Svetimiems pietūs kainuodavo jau 50 kapeikų.

Eilės prie kombinato virtuvės nusidriekdavo iki pat išėjimo. Pasak Zitos, veikė dvi aptarnavimo linijos, cechų darbuotojai valgydavo pagal nustatytą grafiką ir papietauti spėdavo visi.

„Mūsų valgykloje buvo netgi dietinis meniu. Dirbo seselė, kuri po ligų grįžusiems darbuotojams rekomenduodavo tokią mitybą. Darbo būdavo tikrai nemažai, bet mes mokėdavome pareigas pasiskirstyti ir viską padarydavome laiku, namo išeidavome 15 valandą“, – pasakoja virėja, buvusi atsakinga už darbą su mėsa ir miltais.

„Kartais tekdavo kibirais kraujo parsinešti kraujiniams vėdarams.“

Z. Tolvaišienė

Gramų nesukdavo

Paklausta apie pasakojimus, jog sovietmečiu vogė ir sukčiavo, kas tik galėjo bei mokėjo, virėja patikina visada dirbusi sąžiningai. Anot jos, dar pirmasis mėsos kombinato valgyklos vedėjas Boleslovas Galadauskas išmokė žmogui atiduoti viską, kas priklauso jo pietums pagal receptą.

„Kiek gramų būdavo parašyta, tiek jis griežtai ir reikalaudavo dėti. Perėmusi vedėjo pareigas, ir aš laikiausi tų pačių taisyklių. Kokybė yra svarbiausias receptas šitame versle, gal todėl tiek metų čia ir tebedirbu“, – sako Z. Tolvaišienė.

Remontui nekilo rankos

Jau dvidešimt metų ji dirba nežinodama, ar valgykla išsilaikys ilgiau nei metus. Po mėsos kombinato bankroto 2000-aisiais tik tokiam terminui ji kasmet pratęsia valgyklos patalpų nuomą.

„Kai bankrutavo kombinatas, administratorius suteikė galimybę veiklą savarankiškai tęsti ne tik mums, bet ir visiems buvusiems cechams. Jie taip pat bandė, bet neišsilaikė – pavyko tik mums kažkaip ištverti. Bet kiek dar būsime, niekada nežinome“, – atsidūsta verslininkė.

Dėl tokios neužtikrintos ateities ir paties pastato prastos būklės Z. Tolvaišienei nekilo rankos atnaujinti senas valgyklos patalpas, paversti jas modernesnėmis.

„Kombinato pastatą jau perpirko tris kartus, yra architekto projektas renovacijai. Bet dabar jis vėl parduodamas. Kaip ten bežada, niekas čia nieko netvarko, pačios stogą lopėme, nes lietus iki pirmo aukšto pasiekia. Pačios ir valgykloje pasidažome, vieną kitą baldą paremontuojame – nesinori investuoti, kai nėra garantijų. Todėl čia viskas liko lygiai taip pat, kaip atrodė tada, kai atėjau čia dirbti“, – prisipažįsta Zita.

Iš tiesų jos valgykloje laikas sustojęs jau pusę amžiaus: tuos pačius langus puošia tos pačios užuolaidos, pardavimo vietoje tos pačios sovietmečiu įprastos žalsvos plytelės, pietų salėje tie patys stalai ir kėdės, perpirkti iš bankrutavusios gamyklos. Net veidrodis prie durų toks pat, kokį matome šios vietos senose nespalvotose nuotraukose.

Laikas buvusio mėsos kombinato valgykloje sustojo sovietmetyje. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Laikas buvusio mėsos kombinato valgykloje sustojo sovietmetyje. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Savotiškas muziejus

Pagerbdama valgyklos ir kombinato praeitį, Zita surinko senas fotojuostas ir paruošė nuotraukų parodą. Daugiausia dėmesio tokiai kolekcijai rodo jaunimas, jam tai – jau nepažinta praeitis.

Šiuolaikinė karta kitaip, pasak šeimininkės, žiūri ir į pačias valgyklos patalpas. Nuomonę, kad tai atgyvenusi vieta, keičia nuostaba, kaip natūraliai čia užsikonservavo praeitis. Tai lyg sovietmečio muziejus, kuriame net ir kvapas mena anuos laikus.

Tik dabar čia šalčiau nei anuomet. Draskant kombinatą, pasak virėjos, buvo išardyta ir šildymo sistema.

„Taupome ir stengiamės nesišildyti elektra, todėl kai grįžtame namo, nuo šilumos skruostai dega“, – sako Zita.

 mėsos pramonės giganto likusios nupilkėjusios sienos, aptrūniję langai, trupantys laiptai. Ant stogo nuo laiko ėmė želti krūmai, jie lenda net ir iš pamatų. Tačiau vienas kampelis šiame mirusiame pastate visgi gyvas, ir net labai. P. Židonio nuotr.

š mėsos pramonės giganto likusios nupilkėjusios sienos, aptrūniję langai, trupantys laiptai. Ant stogo nuo laiko ėmė želti krūmai, jie lenda net ir iš pamatų. Tačiau vienas kampelis šiame mirusiame pastate visgi gyvas, ir net labai. P. Židonio nuotr.

Geriau, nei sėdėti namie

Verslininkė svarsto, kad galėtų taip ir nebevargti: jau sulaukusi pensijos, turi sąlygas gyventi ramiai. Tačiau visą gyvenimą pradirbusi, nebemoka tuščiai leisti laiko.

Kaip ir jos kolegė Liudmila, šioje valgykloje dirbanti 37 metus.

„O ką mums veikti namie tokio amžiaus? Čia mes atvažiuojame, pabendraujame su žmonėmis. Kol reikia mūsų rankų darbo, tol ir būname“, – sako Z. Tolvaišienė.

O artėjant vasarai virėja per tiek metų pastebėjo ir labai įdomų dalyką. Zita nebetiki dietomis ir visais kitais lieknėjimo būdais. Kūno sudėjimą, jos nuomone, lemia tik genetika.

„Mačiau storulius, kurie valgo labai atsargiai. Mačiau ir tokius, kurių apimtims pilnos lėkštės nieko nepadaro“, – sako pati liekna iki šiol likusi kulinarė.

Zita užaugino dvi dukras ir jau džiaugiasi trimis anūkais. Nė vienas jų nepaveldėjo giminės moterų potraukio maisto gamybai.

Komentarai

  • p. Zita, ne tik darbininkai pas Jus pietauti užsuka, oi ne tik, visiems juk smagu ne tik nebrangiai ir greitai, o svarbiausia-gardžiai papietauti.. O dar, be Jūsų nuoširdaus darbo, žmonės Jumyse randa ir nuoširdų Žmogų, gerą nuotaiką, šypseną, nedirbtinį paslaugumą… to dabar labai trūksta, tai ir atlekiam „pasisemti visko“, didžiausias už tai Jums ačiū!

  • Nuostabios moterys! Sveikatos ir dar daug metu sekmingos ir prasmingos veiklos ! 🙂

  • Ech pasiilgau to maisto. Tikiuosi dar teks! O bandeles kokio skonio…

  • Karts nuo karto tenka pietauti pas Jus gal nuo 2007-ųjų. Ačiū už atsidavimą savo amatui, tai atsispindi kiekviename patiekale! Laikykitės, tik neužsidarykit, stengsimės kuo dažniau lankytis pas jus!

  • Ačiū ir sėkmės . Taip ir toliau mus skaniai maitinkite.

    Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/vireja-uzkonservavusi-laika/

  • Ačiū ir sėkmės . Taip ir toliau mus skaniai maitinkite.

Rodyti visus komentarus (6)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų