-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Ar žinote, ką lietuviams simbolizuoja velykinis kiaušinis?“ – netikėtu klausimu prieš artėjančią visiems krikščionims svarbią šventę savo dirbtuvėse Panevėžio rajone, Paberžio kaime „Sekundę“ pasitiko ne tik kalbėti, bet ir išmokyti korespondentus minkyti molį nusiteikęs meistras.
Jo rankose tuoj pat atsirado keturi skirtingų spalvų molio gabaliukai. Šiuos sulipdęs į krūvą, netrukus padarė kiaušinį. Šis yra visko pradžių pradžia – taip tikėjo senovės lietuviai. Protėviai galvojo, kad vienu metu tuštumoje, kosmoso chaose, atsirado kiaušinis, kuris krito, dužo ir iš jo trynio gimė saulė, iš baltymo – vandenynai, o iš lukštų – žemė ir viskas, kas joje gyvena.
„Nuo kiaušinio prasideda ir mano kūryba“, – ant žiedimo staklių paruoštą molio gabalą meta pašnekovas ir pirštais pradeda juo „groti“: spausti, po truputį formuoti.
Per keliolika minučių gumulas virsta indu, kurio sienas natūraliai nudažo ištįsusios spalvoto molio sruogos. Meistras kūrinį lėtai nuima nuo aparato sustingti.
„Molis – tokia medžiaga, kuri turi ritmą, charakterį, savastį, kaip žmogus. Jo nepaskubinsi, nepalėtinsi – turi jį jausti“, – patikina puodžius.
Įsikūręs senelio sodyboje senųjų tradicijų tęsėjas R. Galiauskas išsaugojo jos autentiką.
G. Lukoševičiaus nuotr.
Lygiai taip pat, anot R. Galiausko, eina ir gyvenimas. Gailėtis ir graužtis dėl praeities, buvusių pasirinkimų, pasak pašnekovo, neverta, nes viskas eina taip, kaip turi eiti. Tik reikia būti nuoširdžiam.
„Kas buvo, kas dabar yra – tai unikalu, tai nutinka tik tuo metu ir niekada nepasikartos. Viskas, ką mes padarėme, pasirinkome – taip formavosi mūsų kelias į dabartį, tai mūsų ieškojimai savęs, taip bręsta mūsų asmenybės“, – mąsto R. Galiauskas.
Savo praėjusius metus Romas vadina turtu.
Augęs šešių vaikų šeimoje jis buvo jauniausias. Pripažįsta nuo pat mažens jautęsis kitoks – jo nedomino tai, kas buvo smagu kitiems. Paauglystėje draugams patikdavo diskotekos, kai kuris ir alkoholio pabandydavo, Romas rinkdavosi pievas, mišką.
„Aš introvertas – kaip ir priklauso Vėžio Zodiako ženklo atstovams“, – sako puodžius.
Baigęs mokyklą Romas slapta nuo tėvų įstojo į Kauno kunigų seminariją. Pašaukimo bažnyčios tarnystei vyras prisipažįsta nejautęs, bet jį kamavo sudėtingi egzistenciniai klausimai.
„Mano šeima buvo labai religinga. Mus, vaikus, tėvai po 4 km kas sekmadienį vesdavosi į bažnyčią. O aš galvodavau, kodėl tie tikintys žmonės kartais nėra geresni už netikinčius: jie irgi nusikalsta, vagia, meluoja“, – prisimena keramikas.
Visgi jam labai patikdavo patarnauti Dievo namuose. Čia vykdavusios liturginės apeigos berniuką tiesiog žavėdavo.
Kunigų seminarijoje R. Galiauskas baigė du filosofijos ir du teologijos kursus. Jau nebetoli buvo įšventinimas į diakonus, kai viską užbaigė akademinės atostogos – studentas nusprendė permąstyti savo pasirinkimą.
„Gal tai buvo daugiau jaunatviškas idealizmas, kaip ir visų lietuvių poetų anksčiau, kurie norėjo pakeisti pasaulį“, – atsidūsta pašnekovas.
Studijų pertrauka Romą nuvedė į Prancūziją. Ten jis įsitraukė į neįgaliuosius globojančios katalikiškos bendruomenės veiklą. R. Galiauskas mokėjo prancūzų kalbą, be to, bendruomenėje jau savanoriavo daugiau jo tautiečių.
„Devynerius metus praleidau toje šalyje. Gyvenau du milijonus gyventojų turinčiame Lilio mieste, bet visada buvau kaimo vaikas“, – pripažįsta Romas.
Prancūzijoje jis ir šeimą sukūrė: vedė prancūzaitę, su ja susilaukė dukros Evos, sūnaus Romualdo. Šie dar buvo pradinukai, kai jų tėvai nusprendė grįžti į Lietuvą. R. Galiauskas tvirtina negalėjęs palikti vienos mamos, kai mirė tėvas.
„Buvo dar tie metai, kai Panevėžys turėjo Čikagos vardą, nuolat sklandė baimė dėl nusikaltėlių ir gaujų. Mama liko viena, turėjau sugrįžti“, – prisimena 2002-aisiais į gimtinę šeimą parsivežęs Romas.
Dar senelio praeito amžiaus pradžioje statyta sena troba kėlė siaubą iš Prancūzijos atsikėlusiems naujakuriams. Tačiau dabar šis autentiškas statinys atrodo tarsi iš žurnalo puslapių.
Įsukus į kiemą, akys pirmiausia užkliūva už katinais išpieštų medinių langinių, jas šeimininkui per talką padėjo ištapyti draugai. Senovinio namo viduje šiuolaikinė aplinka susilieja su lietuviškos trobos stiliumi. Kaip ir dera puodžiaus namams, troboje gausu molinių indų: puodelių, puodynių, lėkščių – visa tai R. Galiausko ir jo mėgstamų keramikų rankų darbas.
„Bandėme iš naujo gyventi. Žmonai, aišku, buvo sunku – juk tuo laiku Lietuvoje dar ir kasininkės parduotuvėse nesišypsojo. Vaikams atrodė viskas gerai, bet užaugę jie prasitarė, kad mokykloje buvo vadinami čigonukais“, – prisimena R. Galiauskas.
Jo žmona ir vaikai – tamsesnio gymio. Dabar atžalos jau užaugo ir paliko namus.
Ryšių su Prancūzija lietuvis nenutraukęs. Toje šalyje liko daug jo draugų, pažįstamų. Kol kas Romas ir gyvena Paberžio sodžiuje, o kas bus toliau – nežinia.
„Gyvenau du milijonus gyventojų turinčiame Lilio mieste, bet visada buvau kaimo vaikas.“
R. Galiauskas
„Dabar čia gyvenu su 87-erių mama ir moliu. Lipdymas tapo mano meile ir šitas medaus mėnuo manęs nepaleidžia jau dešimt metų“, – šypsosi keramikas.
Iš tiesų molis į jo gyvenimą atėjo gana vėlai. Kaip juokiasi R. Galiauskas, su keturiasdešimtmečio krize.
„Pavėluotai radau molį – jei kas ir sako, kad tokiems dalykams amžius nesvarbu, tai taip nėra. Man tenka visko išmokti labai greitai, nes laiko tiek nebeturiu, kiek turi vaikas ar jaunuolis“, – sako penkiasdešimtmetis puodžius.
Romas svarsto visą gyvenimą jautęs kitokios savirealizacijos troškulį. Norėjosi, anot jo, rankų darbo, kuris nepavaldus multimedijoms, atspindi tikrąjį pasaulio vaizdą ir, žinoma, leidžia užsidirbti.
R. Galiauskas galvojo ir apie medžio drožybą, ir apie keramiką. Bet aplink nebuvo tuo užsiimančių amatininkų, nebuvo tinkamo paskatinimo, o viduje – didelė pokyčių baimė.
„Iki tokių sprendimų turi nueiti ilgą kelią dirbdamas su savimi. Kamuoja nepasitikėjimas“, – neslepia pašnekovas.
Molį R. Galiauskas atrado gana vėlai, todėl tenka skubėti jį norint kuo geriau perprasti. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
R. Galiausko gyvenimas kitaip lipdytis pradėjo dar tebegyvenant Prancūzijoje, kur susipažino su keramikos įmonės Panevėžyje vadovu Gražvydu. Šis ir pasiūlė tautiečiui darbą.
„Iš pradžių kelerius metus maišiau glazūras, paskui perėjau į vadybininko pareigas – neteko lipdyti, nuo meno buvau toli. Bet atėjo etapas, kai viską baigiau“, – pasakoja Romas.
Sodyboje jis jau buvo pradėjęs įsirengti dirbtuves. Pastarosiomis tapo senelio sodybos klojimas, likęs nuo šioje vietoje kadaise buvusios dvarvietės. Pasak R. Galiausko, šis kiemas kadaise buvo ne vieną dvarą pralošusio pono rezidencija.
„Mano senelis buvo nuo Katinų, bet kai ruošėsi vesti, išvyko į Ameriką užsidirbti naujiems šeimos namams. Grįžęs nusipirko išparceliuotą dvarvietės dalį, čia buvo likusi jauja, linmarkos ir didžiulis klojimas. Jame iki šiol matosi senosios buvusio pastato akmenimis grįstos sienos“, – rodo amatininkas.
Į savo dirbtuves šeimininkas atsivežė molio ir pradėjo aiškintis jo paslaptis.
„Mane pamokė vienas buvusios darbovietės keramikas Julius, stebėjau lipdantį žinomą, dabar jau mirusį keramiką Romualdą Aleliūną. Bet praktiškai esu savamokslis šiame amate“, – pasakoja Romas.
Pirmieji pavykę puodai buvo didelė pradedančiojo sėkmė. Bet po 10 metų tokios veiklos paaiškėjo, kad keramikoje kaip miške: kuo gilyn, tuo daugiau medžių.
R. Galiauskas stažavosi Belgijoje pas keramikos profesionalus, skaito daug literatūros šita tema.
Senovinio namo viduje šiuolaikinė aplinka susilieja su lietuviškos trobos stiliumi. I. Stulgaitės – Kriukienės nuotr.
„Mano tikslas nuo pat pradžių buvo praktinė molio pusė. Norėjau kurti indus, kurie būtų naudojami. Aišku, šitas amatas nėra svetimas menui – juk mūsų senoliai lipdė taip, kaip matė, ką jautė“, – sako puodžius.
Iki karantino R. Galiauskas bendradarbiavo su Lietuvos restoranais, jiems kūrė išskirtinius indus. Šie turi būti ne tik gražūs, bet ir itin tvirti, nes maitinimo įmonėse lėkštės, puodeliai per dieną į indaplovę pakliūva iki 90 kartų.
Turi šis amatininkas įvairių užsakymų. O kartu priima svečius savo dirbtuvėse ir parodo, kaip įdomu dirbti su moliu. Tai lyg keramiko edukacinės pamokos, bet jų vadovas nereklamuoja, nes rengia tik tuo besidomintiems.
Be visa to, R. Galiauskas dar dirba Upytės amatų centre, kur svečius supažindina su savo amatu.
Bet labiausiai jis mėgsta ramybę ir darbą vienumoje. Netikėti užklydėliai išmuša iš vėžių. O tokioje kūryboje reikia susikaupimo, tinkamos nuotaikos.
Kartais rankos, pasak puodžiaus, nekyla prie naujo projekto, kol jo neprisijaukini viduje.
Draugystė su moliu leido R. Galiauskui rasti tikrąją vietą gyvenime. Nors ir iki tol jis sakosi visada buvęs pats laimingiausias žmogus žemėje.
