Sunku patikėti, kad vienas žmogus gali turėti tiek žinių ir patirties. Panevėžietė A. Šimoliūnienė – ne tik pedagogė, režisierė, bet ir medikė, dailės terapeutė, psichologė, neuroedukatorė. G. Kartano nuotr.

Vertingiausias pamokas gavo per skausmą

Dėl siunčiamų skaudžiausių gyvenimo kirčių galima keiksnoti Dievą, visatą ar likimą, bet galima tai priimti kaip svarbiausias gyvenimo pamokas.

Daugiau kaip du dešimtmečius lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dirbusi panevėžietė Angelė Šimoliūnienė, atlaikiusi didelius sukrėtimus, dabar padeda žmonėms įveikti sudėtingiausias ligas. Panevėžietės gyvenimo lagamine – finansų, režisūros, kinų, indų bei Vakarų medicinos, psichologijos, aromaterapijos, o dabar dar ir dailės studijos Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Prancūzijos, Indijos universitetuose ar pas garsiausius šių sričių profesorius.
A. Šimoliūnienė tikina: nepaisant tenkančių išbandymų, gyventi be galo įdomu. O mokslai, į kuriuos ji neria visa galva, padeda į tą gyvenimo paslaptį žvelgti daug giliau.
Paklausta, kaip ją pristatyti, A. Šimoliūnienė šypsosi, kad kiekviename gyvenimo etape ji tarsi kitas žmogus. Dabartiniame – medikė, psichologė, meno terapijos specialistė, neuroedukatorė.
„Mano profesijų tiek daug, kad sunku ir keliais žodžiais apibūdinti savo veiklą“, – juokiasi A. Šimoliūnienė.

Mokytoja ir režisierė

Baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute, A. Šimoliūnienė pradėjo dirbti dabartinėje „Vyturio“ progimnazijoje mokytoja.
Kūrybiškai sielai vien lietuvių kalbos pamokų nepakako – šalia mokytojavimo atsirado ir teatras. Po pamokų su moksleiviais pradėjo statyti spektaklius: vienu metu teko būti ir režisiere, ir dekoratore, ir kostiumų dizainere.
Kai kada teatrui tekdavo aukoti ir vakarus, ir savaitgalius. Bet, kaip sako moteris, abu su vyru buvo visa galva pasinėrę į savo darbus: ji – į pedagogiką ir teatrą, o sutuoktinis Valdas – į verslą.
Daug dirbti abiem buvo normalu. O ir savo vaikus pedagogė buvo įtraukusi į teatro veiklą. Galiausiai A. Šimoliūnienė pajuto, kad išpildyti jos idėjoms vien užsidegimo ir didžiulio noro nepakanka, tad Klaipėdos universitete baigė režisūrą.
„Gal buvau darboholikė, o gal pats darbas labai patiko, nors to laisvo laiko auginant tris vaikus neturėjau daug. Teatre atsigaudavau, kūryba mane savotiškai pakraudavo. Mano gyvenimo šūkis – jeigu jau ką darai, daryk geriausiai. Nenorėjau mokykloje turėti pravardės, tad stengiausi, kad ir vaikai mane mylėtų“, – juokiasi buvusi pedagogė.

Atradusi dailės terapiją, A. Šimoliūnienė surengė jau ne vieną savo darbų parodą. G. Kartano nuotr.

Uždarė mokyklos duris

Niekas nesuprato, kodėl visų mylima mokytoja po 22-ejų metų mokykloje nusprendė atsisveikinti su pedagoginiu darbu.
Išlydėjusi dvyliktokus, ji visam laikui uždarė mokyklos duris.
Pasak panevėžietės, nors buvo karjeros aukštumose, jautė, kad jai reikia pokyčių.
Savotiškas lūžis įvyko, kai po pamokų mažiausias sūnus pravėrė mamos kabineto duris.
A. Šimoliūnienė, užuot skyrusi bent kelias minutes savo mažyliui, paprašė uždaryti duris ir netrukdyti – mokytojos laukė šūsnis netaisytų mokinių darbų.
„Paskui pagalvojau, ką aš darau, juk mano vaikui reikia dėmesio, mamos rūpesčio, o aš jo paprašiau uždaryti duris iš kitos pusės. Vidus pradėjo šaukti, kad kažką turiu keisti. Per darbus nė nepastebėjau, kad pradėjo klibėti šeimos pamatai. Išėjus iš mokyklos, pusmetį buvo labai sunku. Mokykloje buvau gerbiama, vertinama ir mylima. Bet jeigu išeinu, duris uždarau visam laikui“, – kalbėjo A. Šimoliūnienė.
Be veiklos ji ilgai neištvėrė – rūpinosi šeimos viešbučiu, patraukė į politiką, su vyru dalyvavo versle.

Vyro sulaukė karste

Dabar atsukusi laiką atgal, svarsto, kad galbūt išėjimas iš mokyklos ir posūkis į šeimos verslą buvo savotiški ženklai, ruošę ją gyvenimo pamatus sudrebinusiam išgyvenimui.
Išlydėjusi sutuoktinį į Italijos kalnus slidinėti, jo sulaukė jau karste.
Vos 47-erių vyrą pakirto širdies liga. Ant moters pečių užgulė didžiulė atsakomybė – trys sūnūs, iš kurių mažiausias dar buvo paauglys, šeimos verslas.
„Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Žinia apie vyro mirtį buvo didžiulė tragedija visai šeimai. Negalėjau palūžti, reikėjo užauginti vaikus. Jau buvau išėjusi iš mokyklos, neturėjau tvirto pagrindo po kojomis, tad neliko nieko kito, kaip perimti vyro verslą. Tam neturėjau žinių, tad įstojau į M. Romerio universitetą mokytis finansų. Man, kaip lituanistei, tai buvo didžiulis iššūkis“, – pamena A. Šimoliūnienė.

Pastūmėjo į mediciną

Staigi vyro mirtis atnešė ir didžiulį nusivylimą medicina. A. Šimoliūnienė pasakoja, jog sutuoktinis lankėsi pas geriausius specialistus, bet niekas jam negalėjo padėti, nematė, kas blogai, nors sveikata vis blogėjo.
Į Italiją sutuoktinį išlydėjo su viltimi, kad kalnuose, kuriuos jis taip mėgo, sveikata pasitaisys – net prieš lemtingą kelionę jį apžiūrėję medikai nieko blogo neįtarė. Grįžęs iš Italijos vyras buvo suplanavęs iš karto leistis į kitą kelionę su šeima.
„Dabar, kai pati esu medikė, suprantu, kad galbūt jį dar buvo galima išgelbėti. Mūsų medicina atskirai žiūri į kiekvieną organą, bet nemato visumos. Vyro netektis savotiškai mane pastūmėjo į medicinos mokslus“, – pasakojo medikės išsilavinimą įgijusi A. Šimoliūnienė.
Medicina nebuvo jai visiškai nepažįstama sritis – besimokydama lietuvių kalbos ir literatūros, buvo įgijusi ir medicinos sesers diplomą.
O po vyro netekties ieškant atsakymų, likimas ją suvedė su moterimi, pasiūliusia mokytis kinų medicinos.
Po trejų metų studijų, kaip sako Angelė, šiek tiek prašviesėjo akyse, tačiau dar buvo daug neatsakytų klausimų.
Pažintis su kinų medicina ją suvedė su daugybe įdomių žmonių. Netrukus atrado ir ajurvedos mediciną, šių žinių semtis išvyko į Indiją.
Nors čia ji matė daug viduramžiškų ir pačiai kiek nepriimtinų dalykų, bet jie buvo veiksmingi. Tiesa, kaip pastebi A. Šimoliūnienė, tiek kinų medicina, tiek ir ajurveda visų savo gydymo paslapčių vakariečiams neišduoda. Yra daug smulkių niuansų, kuriuos galima sužinoti tik kelerius metus dirbant su vietos gydytojais.
„Supratau, kad nei kinų medicina, nei ajurveda, nei Vakarų medicina negali visiškai išgydyti žmogaus, bet sujungus šias žinias, gydymo efektyvumas išties geresnis“, – savo patirtimi dalijasi A. Šimoliūnienė.

Lemtinga pažintis

Prasidėjusi ilga ir įdomi kelionė į medicinos pasaulį Angelę suvedė ir su antruoju vyru – vienoje mokslinių konferencijų susipažino su Latvijoje gyvenančiu mokslų daktaru kardiologu Igoriu Bičkovu.
Panevėžietę jis sužavėjo erudicija, žiniomis, pasaulio matymu.
Anot moters, tai buvo neeilinis žmogus, už kurio jautėsi kaip už mūro sienos.
Antrasis vyras jai tapo ir savotišku mokytoju bei autoritetu gilinantis į medicinos mokslo pasaulį – pas I. Bičkovą ir jo kolegas atvykdavo patys sunkiausi ligoniai.
Nusprendę apsistoti Lietuvoje, sutuoktiniai įkūrė Tarptautinį inovacinį sveikatingumo centrą ir šešerius metus padėjo Lietuvos žmonėms.
Tačiau Lietuvoje rusiškai kalbančiam vyrui buvo sunku pritapti, tad jis apsisprendė grįžti gyventi į Latviją.
A. Šimoliūnienė neslepia: toks sutuoktinio sprendimas jai buvo itin skaudus. Nors jiedu dažnai važinėjo vienas pas kitą, tačiau atstumas kišo koją moteriškai laimei.
Atsiradusią tuštumą Angelė savotiškai bandė kompensuoti naujomis veiklomis – taip jos gyvenime atsirado dailės terapija.

Meno galia

Dar mokykloje iš kitų vaikų ji išsiskyrė gabumais dailei. Talentingą mergaitę kvietė mokytis M. K. Čiurlionio meno mokykla, tačiau vienos tėvai nenorėjo išleisti į sostinę. Mokytojai ją matė kaip būsimą architektę. Vis dėlto gyvenimas dailę nustūmė į šoną.
„Kai apsilankiau dailės terapijos užsiėmime, manyje tarsi vėl kažkas atgijo“, – pasakoja A. Šimoliūnienė.
Nauja patirtis ją pastūmėjo mokytis dailės terapijos – žinių sėmėsi ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Rusijoje.
Jausdama, kad vis dar trūksta žinių, baigė psichologijos studijas Maskvoje. Diplomuota dailės terapeutė ir psichologė šypsosi, kad rusų šnekamoji kalba viena, bet moksliniai terminai buvo itin kietas riešutėlis.
„Intuicija mane vedė tik į priekį. Psichologijos studijos labai pakeitė požiūrį ir mąstymą į daugelį dalykų. Mokytis buvo tikrai sunku, bet man reikėjo gilių žinių, pažinimo“, – kalbėjo pašnekovė.

Į kvapų pasaulį

Tuo pat metu ji įstojo mokytis ir į Holistinio ugdymo institutą Vilniuje. Sesijos, egzaminai, stresas – šįkart baigusi studijas A. Šimoliūnienė sau pasakė: užteks.
Tačiau sutuoktinis prasidėjusį karantiną pasiūlė išnaudoti prasmingiau – viename Prancūzijos institutų atsirado galimybė nuotoliniu būdu mokytis mokslinės aromaterapijos rusų kalba. Smalsi eruditė tokio pasiūlymo negalėjusi atsisakyti.
„Iš pradžių pagalvojau, kad bus įdomu ir nesunku, bet paskui pamačiau, kur aš patekau – vien chemijos mokslas. Labai džiaugiuosi, kad įveikiau ir tai. Aromaterapija, jeigu žinai šio mokslo subtilybes, gali padėti įveikti daug ligų. Kartu pamačiau, kaip nežinodami žmonės save tiesiog nuodija aromaterapija, kepenyse, plaučiuose ir kituose organuose vyksta negrįžtami procesai. Difuzorių namuose galima įjungti ne ilgiau kaip pusvalandžiui, nors dažnas juo naudojasi gerokai dažniau“, – pastebi aromaterapijos specialistė.

Susargdina užspaustos emocijos

Be mokslų, Angelės kelyje visuomet buvo ir dailės terapija.
Anot A. Šimoliūnienės, jau ir mokslo įrodyta, kad tokia terapija gali padėti įveikti net onkologines, kardiologines ligas. Kad žmogus nugyventų ilgą gyvenimą, jis turi nepatirti streso, įtampos, pykčio.
„Nors atrodo, kad nuoskaudas, atsiradusias vaikystėje, suaugę pamiršome, tačiau organizme atsiranda onkologiniai mazgeliai. Pati gydydama savo pacientus matau tuos mažus darinukus polipų, įvairių augliukų pavidalu. Jeigu gyvenime atsiranda panaši emocija, tas signalas pasieks silpniausią organą. Neišleidus emocijų, ilgainiui išsivysto liga. Emocijas galima paleisti ne tik per dailės terapiją, tam tinka ir šokis, vyrams – bokso treniruotės ar panaši veikla“, – pasakojo medikė.
Išliejus emocijas, anot A. Šimoliūnienės, pats organizmas apsivalo. Piešti geriausia yra nežiūrint, leidžiant pačiai pasąmonei vedžioti teptuką ar piešti tiesiog rankomis. Iš savo patirties ji pamačiusi, kad išsilaisvinus iš susikaupusių emocijų, gimsta ir visai kitokie piešiniai.
Panevėžietė jau yra surengusi ne vieną savo darbų parodą. Vieni jos piešiniuose mato tiesiog spalvų žaismą, o kiti gali įžvelgti iš pasąmonės atėjusius vaizdinius, netikėtus siužetus, žmonių siluetus. Lygiai taip pat vaizdiniais prabyla ir jos piešiamos mandalos.
Grimzdama giliau į meno pasaulį, A. Šimoliūnienė pajuto, kad šioje srityje ji tik pradinukė, tad ir vėl mokosi vienoje dailės akademijų Prancūzijoje nuotoliniu būdu.
„Jau ne kartą sakiau, kad mokytis užteks, pavargau nuo egzaminų, bet kartais pati nesuprantu, kaip ir vėl į naujus mokslus neriu“, – šypsosi amžina studentė.

Gyvenimo pamokos

Sunku patikėti, kad vienas žmogus gali turėti tiek žinių, patirties, pasaulio suvokimo. Tačiau kuo daugiau A. Šimoliūnienė mokosi, giliau pažįsta pasaulį, tuo jis tampa gražesnis, turtingesnis, dažnai atveriantis protu nesuvokiamą jo pusę.
„Žemė yra mokykla, o žmonės – mokiniai. Kiekvienas sutiktas žmogus ar situacija yra pamokos, kurias turime išmokti. Nors atrodytų, kad būna be galo sunkių sukrėtimų, bet tai yra tik spyris keistis. Kai pradedu žiūrėti atgal, suprantu, kad taip ir man nutiko. Kai staiga mirė pirmasis vyras, buvo beprotiškai sunku, bet jeigu ne šis sukrėtimas, nebūčiau pradėjusi mokytis medicinos, nebūčiau sugrįžusi į vaikystės aistrą dailę, nebūčiau galėjusi padėti daugybei žmonių įveikti sveikatos negalavimus“, – kalba A. Šimoliūnienė.
O likimas šiai moteriai išties nepašykštėjo sunkių gyvenimo pamokų – prieš metus palaidojo ir savo antrąjį vyrą. Vos per kelis mėnesius jį pasiglemžė onkologinė liga.
Nors sutuoktiniai ne vienam sunkiam ligoniui padėjo atsistoti ant kojų, šįkart, kaip puse lūpų prasitaria pašnekovė, tikriausiai neapsieita be aukštesnių jėgų įsikišimo.
Neretas po tokių sukrėtimų nugrimzta į depresiją, įvairias priklausomybes, bet stiprūs žmonės renkasi augimo kelią.
A. Šimoliūnienė svarsto, kad visi gyvenimo vingiai, nors ir kokie sunkūs, ją vedė prie tikslo – padėti kitiems.
Ieškodami pagalbos, jos namuose įrengto diagnostikos kabineto duris praveria įvairiausi pacientai.
O už švietėjišką veiklą ir pagalbą žmonėms A. Šimoliūnienė apdovanota Ukrainos Šv. Kunigaikštienės Olgos ordinu.