-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nepriklausomą Lietuvą menančios vietos sovietų pervadintos. Taip Vasario 16-osios gatvė Panevėžyje tapo Gegužės 9-osios, o vėliau – ir komunistinio veikėjo Rapolo Čarno gatve. Tik tautinio atgimimo laikotarpiu, 1989 m. jai grąžintas dabartinis pavadinimas.
„Gatvė gana vėlai apstatyta tankiai. Dar XIX a. pradžioje namai stovėjo tik šiaurinėje jos dalyje. 1881 m. šią vietą nusiaubė didelis gaisras. Tarpukariu čia stovėjo turtingų miestelėnų namai, pirkėjus užsukti kvietė parduotuvės“, – pasakoja toje pačioje gatvėje įsikūrusio Kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas.
Dabar vaizdas Vasario 16-osios gatvėje pasikeitęs, tačiau kai kurie pastatai tebebando priminti apie savo praeitį.
Blyškūs užrašai iš po storo tinko sluoksnio lenda ant Vasario 16-osios gatvės 5 namo sienų. Atsitiktiniam praeiviui neaiškūs žodžiai ir jų nuotrupos itin brangūs panevėžietei 75-erių Onutei Žilienei. Šiame name iki karo veikė mėsos parduotuvė, priklausiusi jos seneliams iš mamos pusės Mykolui ir Sofijai Urbonavičiams.
„Mano senelis buvo Baltarusijos lietuvis, Semionovsko pulko karininkas. Močiutė nuo Panevėžio, augo išsilavinusių dvarininkų šeimoje. Seneliams susituokus, Rusijoje gimė vaikai ir jie atsikėlė į Lietuvą. Mama dar ilgai nemokėjo lietuvių kalbos ir Panevėžyje lankė lenkų mokyklą“, – atvertusi labai seną šeimos albumą, ilgai slėptą daugiau nei šimtmečio senumo istoriją pasakoja O. Žilienė.
Jos močiutė nuo jaunystės buvo labai versli. Su šeima traukiniu grįždama iš Rusijos į Panevėžį, suknelės siūlėse parsivežė aukso dirbinių. Už juos nusipirko pirmą paršą ir Panevėžyje ėmėsi verslo.
„Nusipirko vieną kiaulę, ją išdarinėjo ir pardavė turguje – taip ir išsivyniojo jų prekyba mėsa“, – intriguoja O. Žilienė.
O. Žilienė jaučia sentimentus Vasarios 16-osios gatvei: kai kiti pensininkai važiuoja į sodus, ji ateinanti čia pasivaikščioti ir sugrįžtanti į prisiminimus. I. Stulgaitės – Kriukienės nuotr.
Jos seneliai M. ir S. Urbonavičiai apsigyveno netoli Panevėžio centro, Plukių gatvėje. Namuose atidarė mėsos cechą ir įkūrė parduotuvę Vasario 16-osios gatvėje, ponios Onutės žiniomis, tuomet galbūt vienuolėms priklausiusiose patalpose.
O. Žilienė prisimena smagią istoriją. Jos senelis mėsai gyvulius pirkdavo iš kaimiečių turguje. Kartą jis rusiškai paprašė lietuvių turgininkų kiaulės žarnų (rusų kalba „kiški“ – aut. past.) ir sulaukė tikro kiškio.
„Toje parduotuvėje kurį laiką dirbo ir mano mama, paskui ji prekiavo pas draugus, laikraščių kioskelyje, o po vestuvių buvo tik namų šeimininkė“, – šeimos atsiminimais mielai dalijosi aštuntą dešimtį įpusėjusi dukra.
O. Žilienės mama ištekėjo sulaukusi beveik 30-ies už septyniolika metų vyresnio prekybininko iš kitoje tos pačios Vasario 16-osios gatvės pusėje veikusios kolonialinių prekių parduotuvės.
„Mano tėvas Fortūnatas Rutkauskas buvo taip pat geros šeimos sūnus. Jo tėvai Marija ir Pranas nuo Sidabravo 1963 m. rėmė sukilėlius ir vėliau turėjo bėgti iš Lietuvos į Rygą. Ten senelis dirbo cemento gamyklos kasininku, susitaupė pinigų ir grįžęs į Panevėžį atidarė kolonialinių prekių parduotuvę centre, Vasario 16-osios gatvės dabar 10 numeriu pažymėtame name“, – išskirtinės miesto gatvės istorijos šydą praskleidė O. Žilienė.
Jai ir pačiai sunku suprasti, ką reiškė kolonialinės prekės. Visgi iš artimųjų pasakojimų žino, kad ši parduotuvė tais laikais buvusi išties prabangi, joje lankydavosi miesto aukštuomenė. O nusipirkti čia buvo galima nuo maisto produktų iki ūkiško muilo ir net porcelianinių indų. Tokį asortimentą pardavėjai į Panevėžį gabenosi traukiniu iš tuometinio Mėmelio (Klaipėdos). Kiekvienas pirkėjas turėjo savo atsiskaitymo knygelę, kurioje pardavėjas rašydavo skolą, o šią buvo privalu apmokėti gale mėnesio.
„Poetės Salomėjos Nėries dienoraščiuose skaičiau apie garsią Rutkauskų parduotuvę, kurios vitrinos iš tolo traukė akį. Iš tiesų mano senelis labai rūpinosi savo prekybos įvaizdžiu, pats tvarkydavo vitrinas. Po tokių jo darbų pardavėjos skųsdavosi, kad prie langų tekdavo šluoti nuo senelio papiroso nubyrėjusius pelenus“, – šypsosi garsių Panevėžio prekybininkų palikuonė.
Šie tarpukario miesto verslininkai gyveno gana pasiturimai. Pranas ir Marija Rutkauskai darbui samdė tik iš savo giminės, dažniausiai neturtingų šeimų, jaunuolius. O 1922 m. parduotuvės šeimininkas verslą perdavė iš karinės tarnybos Rusijoje grįžusiam sūnui – O. Žilienės tėčiui Fortūnatui Rutkauskui.
„Tėveliui jau buvo 47-eri, kai vedė mamą. Mums, sovietmečio vaikams, tokia santuoka kėlė nuostabą“, – dabar pripažįsta ponia Onutė.
Anot jos, ne itin palankiai į būsimą jaunikį žiūrėjo ir pati jaunoji, kuri prekybininką iš kaimyninės parduotuvės pažinojo dar nuo vaikystės. Bet galop reikalus suderino jaunosios mama, už santuoką dukrai pažadėjo beždžionės kailinius.
„Gal būtų ir nupirkusi tuos kailinius, bet atėjo rusų okupacija. Po metų nuo vestuvių, 1942-aisiais, abi mūsų šeimų parduotuvės buvo uždarytos ir nacionalizuotos. Tada jau ir seneliams, ir tėvams atėjo liūdnos dienos: nepriteklius, nuolatinis pavojus dėl gyvybės ir grėsmė iškeliauti į Sibirą. Šito išvengėme, bet jau buvome tremtinių sąrašuose“, – pasakoja O. Žilienė.
Ji gimė 1944-aisiais ir buvusio sotaus tėvų gyvenimo nebepažino. Tik prisimena, kaip skaudžiai nuskambėjo pirmą kartą gatvėje iš vieno seno Panevėžio žydo išgirstas epitetas: „verslininko duktė“.
„Tada nė nežinojau, ką reiškia verslininkas. Prie sovietų nebuvo nei verslo, nei tokio žodžio. Mama paaiškino, kad čia nieko blogo“, – prisimena Onutė.
O. Žilienės senelis P. Rutkauskas jaunystėje labai sutaręs su Panevėžyje tada gausiai gyvenusiais žydais. Šie gerbė miesto verslininką. Tačiau koks paradoksas – žydas, kurį gatvėje sutuokti padėjęs Onutės senelis, vos netapo jo sūnaus budeliu.
„Nežinau, ar turėčiau tą pasakoti, bet jaunystėje senelis padėjo rabinui sutuokti žydų porą, palaikė tokiai ceremonijai reikalingą skėtį ar baldakimą. Už tai jis užsitarnavo didžiulę žydų pagarbą. Tačiau po okupacijos būtent tas jaunikis su šautuvu mano tėvą vedė Vasario 16-osios gatve į tą patį rūsį, kur 1941 m. čekistų buvo sušaudyti Panevėžio ligoninės gydytojai ir medicinos sesuo“, – kalbėjo O. Žilienė.
Vidury dienos sučiuptą visuomet elegantiškai atrodžiusį prekybininką nuo mirties išgelbėjo netikėtai sutiktas kareivis, su kuriuo kartu tarnavo Raudonojoje armijoje. Jis liepęs paleisti sulaikytąjį.
„Tuomet jau nebebuvo nė vienos mūsų parduotuvės, tėvai su seneliais gyveno Kranto gatvėje, šalia konservų fabriko, kur dar gerais metais nusipirko erdvius namus, – į praeities vaizdus grįžta O. Žilienė, – Iš jų kas dieną matydavau Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią – vaizdą, vertą paveikslo. Juos ir tapydavo Prancūzijoje mokslus baigęs tėvo brolis. Kranto gatvės apačioje buvo baisiausia centro dalis – senoji Nevėžio vaga. Ten visada telkšojo purvynė. Atsimenu, mama man mažai aiškino, kad čia bandyta pakeisti upės vagą, bet vanduo nenorėjo eiti nauju keliu. Netoli dabartinės Laisvės aikštės stovėjo vandens pompa, kur vandens eidavo visas miestas. Man labai patiko ta vieta, o kartą ten manęs vos nesuvažinėjo.“
Nuo kareivių pabėgęs tėvas savo namų kieme, Kranto gatvėje, susmuko ir susirgo sunkia liga.
„Tais metais nebuvo nė vienos nakties, kad į mūsų duris nepasibestų kratos daryti atėję kareiviai. Kas dieną tekdavo kloti tuos pačius raudonarmiečio dokumentus, kurie tėvą visą laiką gelbėjo. Jis stengėsi namuose visada turėti duonos, kad jos galėtų pasiimti, jei kas nutiktų“, – skausmingą šeimos istoriją pasakoja panevėžietė.
Blyškūs užrašai iš po storo tinko sluoksnio lenda ant Vasario 16-osios gatvės 5 namo sienų. Atsitiktiniam praeiviui neaiškūs žodžiai ir jų nuotrupos itin brangūs panevėžietei 75-erių Onutei Žilienei. I. Stulgaitės – Kriukienės nuotr.
Nors ir sunkiai, O. Žilienės tėvai gūdaus sovietmečio metus praleido be didelių nelaimių. Šeima gyveno kaip pelės po šluota, gal todėl ir apie šią Panevėžio istorijoje pėdsaką palikusią giminę tiek mažai duomenų turi net ir pats Kraštotyros muziejus, besidomintis tarpukariu veikusių parduotuvių istorija.
„Niekur nesireiškėme, nesireklamavome, apie praeitį nebuvo galima kalbėti, o aplink gyvenę žmonės nesistengė mums pakenkti – taip ir pragyvenom“, – sako ponia Onutė.
Jos senelis P. Rutkauskas išgyveno daugiau nei 90 metų, ilgaamžis buvo ir tėtis, sovietmečiu gavęs darbą Panevėžio prekių sandėlyje, tada įrengtame Švč. Trejybės bažnyčioje.
„Tėtis labai saugojo tą bažnyčią, neleido darbininkams jos niokoti. Nebuvo jis labai tarybinis žmogus, todėl neturėjo palaikymo iš valdžios. Vėliau perėjo dirbti pašarų sandėlio vedėju“, – prisimena ponia Onutė.
Ji pati nuo mažens jau augo kaip sovietinis vaikas. Iki šiol jaučia nuoskaudą dėl mokykloje nuolat girdėtos pravardės „Polska dupa“. Nė karto Lenkijos akyse nemačiusi mergaitė taip užgauliota dėl jos senelių iš mamos pusės poniškos kilmės.
Ne kartą seneliai bandė atgauti ir prarastas parduotuves Vasario 16-osios gatvėje. Rutkauskų kolonialinės prekybos vietos niekas negrąžino. O Urbonavičiams savo pastatą vargais negalais pavyko atgauti.
„Mamos tėvas atsiėmė savo mėsos parduotuvės pastatą ir paskui pardavė dabartiniam jo savininkui, kuris per tiek metų jį gerokai apleido. Gaila žiūrėti į dabar aptrupėjusias namo sienas, jos man tokios brangios. Visai Vasario 16-osios gatvei jaučiu sentimentus – labai domiuosi istorija, miesto praeitimi. Kai kiti pensininkai važiuoja į sodus, aš ateinu čia pasivaikščioti, grįžtu į prisiminimus“, – sako O. Žilienė.
Sovietų valdžia atėmė ir jos tėvų namus Kranto gatvėje, vietoje to skyrė butą Žemaičių gatvėje. Pati Ona po savo vestuvių išsikraustė į Sodų gatvę, visą gyvenimą dirbo pedagoginį darbą.
„Iš vaikystės atsimenu, kad Lietuvos valstybės atkūrimo dieną senelis pareidavo namo nei šioks, nei toks. Pasakodavo, kad tarpukariu tai būdavo labai svarbi diena, nedirbo nė viena miesto parduotuvė. Panevėžiečiai net per didžiausius šalčius eidavo žiūrėti ugniagesių pučiamųjų orkestro parado Vasario 16-osios gatvėje“, – pokalbį baigė gyva istorinės Panevėžio vietos gyventoja ir liudininkė.
Stasio Reinigerio namas
Vasario 16-osios g. 3-iasis namas priklausė lenkų matininkui S. Renigeriui. Jame gyveno Panevėžio žydų ligoninės direktorius, žinomas gydytojas Šachnelis Meras. Čia taip pat veikė stambiausio Panevėžyje lietuvių prekybininko Prano Vanago vyno ir gastronomijos parduotuvė, dirbo Steigiamojo seimo narys Konstantinas Bražėnas.
Povilo Puzino namas
Pastatas, esantis Vasario 16-osios ir Respublikos gatvių kampe (dabartinis adresas Respublikos. g.19), statytas po 1881 m. gaisro, priklausė žymiausiam XIX a. pabaigos Panevėžio visuomenės veikėjui P. Puzinui. Didžiausias jo nuopelnas miestui – įsteigta ir pastatyta Realinė mokykla. Kol truko statybos darbai, mokslai vyko paties P. Puzino namuose.
Kino teatras „Iliuzija“
Vasario 16-osios g. 19 namas, kur dabar įsikūręs teatras „Menas“, pastatytas 1909 m. Tuomet jis buvo pirmasis pastatas Panevėžyje, pritaikytas kultūros reikmėms. Čia veikė kino teatras „Iliuzija“. 1939 m. perstatytas ir pavadintas „Menu“.
Moigių namai
Vasario 16-osios g. 23 stovėjo visuomenės veikėjų, turtingų bajorų Moigių namai, kuriuose dabar įsikūręs Panevėžio kraštotyros muziejus. Visas pastatų kompleksas pastatytas XIX a. pabaigoje. Tarpukariu čia patalpas nuomojosi policija, po okupacijos įsikūrė sovietinės saugumo struktūros. Namo rūsyje 1941 m. nužudyti keturi Panevėžio ligoninės medikai ir dar keli panevėžiečiai.
„Aido“ namas
Vasario 16-osios g. 20-asis namas pradėtas statyti 1878 m. Jame P. Puzinas įkūrė bajorų visuomeninę organizaciją „Panevėžio kilmingųjų susirinkimas“. 1919–1932 veikė „Aido“ draugija, kuri rengė spektaklius, literatūros bei muzikos vakarus mieste, turėjo savo vaidintojų trupę, chorą, biblioteką. Patalpas čia nuomojosi biblioteka ir „Panevėžio balso“ redakcija.
Tado Chodakausko namas
Adresu Vasario 16-osios g. 22 1928 metais pastatytas ilgamečio Panevėžio burmistro T. Chodakausko namas. Po antrosios sovietinės okupacijos čia veikė Panevėžio apskrities NKVD-MVD-MGB, po 1954 m. – Panevėžio rajono KGB skyrius.
Buvusios žydų kapinės
Tarp Sietyno ir Vasario 16-osios gatvių, Atminimo skvere driekėsi Panevėžio žydų kapinių teritorija. Iki 1940 m. jose buvo apie 12,5 tūkst. antkapinių paminklinių akmenų. 1955 m. sovietinė valdžia uždarė kapines, o po vienuolikos metų likvidavo. Antkapiai panaudoti statybos darbams.
Komentarai
-
- Panevėžietis
- 21:47 2020.02.15
-
- saulius
- 10:16 2020.02.16
Rodyti visus komentarus (2)vandalai, kam išardėte tašytų plytų grindinį? Kur paveldosaugininkai?
dabar gatve atrodo prasciau ,nei prieskari,