V. Bulaičio nuotr.

Verbų sekmadienį tikintieji plūdo į Dievo šventovę

Nešini kadagio bei kitų žalumynų šakelėmis sekmadienio rytą daugelis panevėžiečių skubėjo į bažnyčias. Šiandien švenčiamas Verbų sekmadienis – viena svarbiausių liturginių švenčių, simbolizuojanti ne tik artėjantį gamtos atbudimo džiaugsmą. Dažnai ji vadinama širdžių atvėrimo Kristui švente.

Pavasario žolynų gausa

Jau nuo ankstaus ryto prie Panevėžio katedros rinkosi prekybininkai su eglišakiais, žolynais, savo pačių gamintomis verbomis bei įvairiais cukriniais saldainiais ir net žaislais. Kadagių šakeles buvo galima įsigyti vos už 10-30 euro centų, o kai kurie prekybininkai prašė tiesiog paaukoti, kiek negaila. Iš džiovintų gėlių ir augalų rištų verbų kainos svyravo nuo dviejų iki penkių eurų.

Kaip pasakojo savo pačios rištomis puokštelėmis iš kadagio, pražydusių kačiukų ir kitų žolynų prekiaujanti devyniolikametė Patricija, idėją prekiauti žolynais jai pasiūlė tėtis. Kadangi gyvena prie miško, nebuvo sunku rasti puokštelėms gaminti reikiamų šakelių ir augalų.

„Pastebėjau, kad žmonės labiau perka nesurištus eglišakius, gal kad jų kainos simbolinės. Bet prekyba negaliu skųstis ir aš“, – sakė mergina.

Savo gamintomis verbomis prekiaujanti senjorė Viliūnė atviravo, kad šiandien verbas perka net labiau nei per Kaziuko mugę. Nors didesnioji dalis į bažnyčią šventinti nešasi žolynus, nemažai yra tokių, kurie šventina iš sausų augalų rištas verbas, arba ir tas, ir tas. Tiesa, ji prisipažino, kad pati bažnyčioje šventina tik eglišakio šakelę.

“Pati šventinu žalią šakelę, nes taip tiesiog įprasta. Deja, šiandien neturėjau žalumos, negalėjau nuplakti vyro, o ir skubėjom į bažnyčią. Tradiciškai metus laiko laikau pašventintą verbą ir tada sode, židinyje, sudeginu, kad saugotų namus”, – atviravo Viliūnė.

Sakralinė apsauga

Daugelis kalbintų panevėžiečių atviravo, kad Verbų sekmadienio tradicijos jų šeimose vis dar gyvos. Viena į bažnyčią atėjusi Genovaitė Juškienė pasakojo, kad vaikystėje Verbų sekmadienio rytą tėtis visus “pakrapydavo” šventinta kadagio šakele. Šių tradicijų ji laikydavosi ir savo šeimoje, bet vaikai ir anūkai jau išvažinėję, žada grįžti tik per Velykas, tad ji verbą pašventinanti.

“Kadagio šakelę namuose laikau pamerktą iki Velykų, o paskui suvynioju į audeklą ir saugau iki kitų metų. Tada uždegusi pasmilkau. Tikiu, kad tai apsaugos nuo negandų ir mane, ir namus. O ir tas kadagio kvapas, kuriuo prisipildo namai, atneša kažkokį jaukumą”, – kalbėjo G. Juškienė.

Nors kadagio šakeles siūloma sudeginti namuose, pasmilkant visus namų kampus, kai kurie panevėžiečiai jas sudeginti patikėjo Katedros dvasininkams. Kaip pasakojo senjorė Adelė, visuomet kadagio šakelę ji sudegindavo namuose, tačiau šiemet per Pelenų dienos mišias atnešė į bažnyčią, kur ir buvo sudeginta, o pelenai išbarstyti ant tikinčiųjų galvų.

“Kol būsiu gyva, Verbų sekmadienį į bažnyčią eisiu visuomet su žalia šakele. Likau viena, nebeturiu, ką plakti, tad nors pasimelsiu. Tikiu, kad ši žalia šakelė saugos namus”, – pasakojo Adelė.

Už parankių susikibę į bažnyčią skubantys Kazimieras ir Aldona atviravo, kad rištų verbų niekada neperka, nes jos per ilgą laiką apdulka, o išmesti gaila. Visai kas kita – žalia šakelė, puošta kačiukais ar kitais pavasarį jau pranašaujančiais augalais. Nors Verbų sekmadienis krikščioniška šventė, jiems tai ir savotiška pavasario pradžia.

“Verbų sekmadienį visada einame į bažnyčią pasimelsti. Visa ši savaitė prieš Velykas yra susikaupimo ir rimties, stengiamės pasninkauti, susitvarkyti namus, kad Velykas galėtume švęsti su džiaugsmu”, – sakė Kazimieras ir Aldona.