-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kadagio šakelės su pavasarinių kačiukų ar kitais žiedais ne tik maloniai kvepia, suteikia namams jaukumo, bet turi ir magiškų galių – saugo namus nuo negandų. O Verbų sekmadienį pašventinta rykštele nuplakti vaikai auga sveiki ir gyvybingi. Nors iš sausų gėlių žiedų ir augalų nupintos verbos tokios sakralinės prasmės neturi, žmonės nuo senų laikų jomis puošia namus. Pasvalyje gyvenanti garsiausia Aukštaitijos krašto verbų rišėja Joana Jackūnienė atvirauja, kad verbos jai – širdies atgaiva, o žmonių susižavėjimas jos darbais – didžiausias atlygis.
Kaip pasakojo pasvalietė, verbas ji riša jau du dešimtmečius, dalyvauja įvairiose parodose, mugėse, nuolat kviečiama savo darbus pristatyti Dainų šventėje, tačiau profesionalia sertifikuota verbų rišėja negali vadintis. Ir tik todėl, kad gyvena Pasvalyje. Mat pagal tradicijas verbos – išimtinai tik Vilniaus krašto paveldas. Nors puikių verbų rišėjų yra ir Varėnoje, Vilkaviškyje, Šiauliuose.
„Į Žemės ūkio ministeriją buvau nuvežusi pristatyti savo verbas, bet todėl, kad ne tame regione gyvenu, negalima buvo jų pripažinti Lietuvos paveldu. Nesuprantu, kam ta diskriminacija, juk Lietuva tokia maža. Bet nepykstu, net džiaugiuosi, kad ir nepripažino. Tai būtų savotiškas įpareigojimas daryti pagal tam tikrus reikalavimus, o verbos man pirmiausia grožis ir galimybė gėlei suteikti antrą gyvenimą“, – pasakojo amatininkė.
Tiesa, moteris yra sertifikuota tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo amato – mezgimo – puoselėtoja. Jos mezgamos pirštinės pripažintos tautiniu paveldu. Tačiau J. Jackūnienė atvira – virbalus į rankas paima vis rečiau, nes visas laisvas laikas po darbo ir šeimos rūpesčių tenka verboms. Nors sakoma, kad dviem menininkams gyventi po vienu stogu per daug sudėtinga, moteris kaip tik džiaugiasi, kad jos vyras – kūrybos žmogus. Vytautas Jackūnas – vienas garsiausių medžio drožėjų, tad abu neskaičiuoja nei laiko, nei jėgų, kurias atiduoda veiklai, teikiančiai dvasinę pilnatvę. Be to, ir visi trys Jackūnų vaikai neabejingi meninei veiklai: jaunesnioji dukra savarankiškai išmoko siūti ir kartkartėmis mamai padeda rišti verbas, vyresnioji prisijaukino vėlimą, o sūnus, baigęs Muzikos ir teatro akademiją, dabar linksmina kitus, plaukiodamas po visą pasaulį kruiziniais laivais.
„Vaikai, nuo mažumės augo matydami, kad abu tėvai nesėdi rankų sudėję, taip pat yra veiklūs ir kūrybiški. Pamenu, vyresnioji dukra, išvykusi gyventi į sostinę, man dažnai sakydavo, mama, ko tu vargsti su tomis gėlėmis, bet po kurio laiko pati manęs paprašė gėlių sėklų ir jomis apsodino visą balkoną, o dabar ir jos namai skęsta gėlėse“, – šypsosi J. Jackūnienė.
Meilė kūrybai, savo krašto tradicijoms ir gamtai, pasak amatininkės, atėjusios iš šeimos. Jos tėvelis buvo auksinių rankų meistras, sau ir kitiems gamindavo baldus, o mama rūpinosi namų jaukumu, kuris neįsivaizduojamas be gėlių. Vaikystės namuose buvo sukurta tikra oranžerija, tad ir pati namus puošia įvairiausiomis gėlėmis ir augalais.
„Meilė gėlėms atėjusi iš vaikystės. Kai nužydėdavo gėlės, namus puošdavau sausomis jų puokštėmis, kol Atgimimo metais netikėtai Panevėžio turguje nepamačiau verbomis prekiaujančios močiutės. Mane taip sužavėjo jų grožis, kad nusprendžiau pati imti jas rišti“, – pirmąją pažintį su verbomis prisiminė J. Jackūnienė.
Tiesa, pradžia nebuvo lengva – kad ir kaip stengėsi, visas triūsas nueidavo perniek – jau po kelių valandų augaliukai nubyrėdavo ir likdavo tik pagaliukas bei viršūnė. O rišėjos išduoti paslapties, kaip jos suriša verbas, kad šios išsilaiko net keletą metų, nenorėjo išduoti.
„Tada vėl grįžau į turgų pas tą pačią močiutę ir pradėjau kalbėti, kiek daug darbo ji įdeda, juk sudžiovintos gėlės tokios trapios, taip greitai nubyra. Ir ji prasitarė, jog augalus reikia šlapinti, kad šie nebyrėtų. Tai buvo didžiausias mano atradimas. Jau kitą dieną pabandžiau pati, ir nors pirmosios verbos nebuvo labai dailios, bet jau išlaikydavo savo visumą. Man tai buvo stebuklas“, – kalbėjo verbų rišėja.
Kai buvo išpuošti visi namai ir verbomis apdalyti artimieji, savo darbus parduoti ji atvežė į Panevėžį, vėliau – į Kauną, o dabar daugiausia jų parduoda per Kaziuko mugę ir Verbų sekmadienį prie Vilniaus arkikatedros.
Moteris teigė, kad verbos, rištos Vilniuje ir kituose regionuose, šiek tiek skiriasi. Ji svarsto, kad tam įtakos turėjo ir tai, kad Vilniaus krašte verbų rišimo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, o kitur dažniausiai šio amato mokomasi savarankiškai. J. Jackūnienės pradžiamokslis taip pat buvo iš knygų. Verbų rišimo elementoriumi ji vadina Juozo Kudirkos knygą „Vilniaus verbos“.
Nors verbos taip pat modernėja, atsiranda naujų atvežtinių augalų, ji pati stengiasi laikytis tradicijų. Moterį labiausiai nustebino, kad per šią Kaziuko mugę Vilniuje paveldo ženkliuku pažymėtos verbos buvo puošiamos įvairiais paukštukais, boružėlėmis ir kitais moderniais akcentais, nors tai visiškai prasilenkia su mūsų tautiniu paveldu.
„Per Kaziuko mugę dažnai prieidavo žmonės ir sakydavo, va, čia tikrosios lietuviškos verbos. Negaliu apsakyti, kaip gera girdėti tokius žodžius. Koks gali būti didesnis atlygis už darbą, kai pasako, kad mano verbos gražiausios“, – džiaugėsi J. Jackūnienė.
Jos verbos nuo rišamų Vilniaus krašte skiriasi ir tuo, kad vilniečiai nenaudoja kviečių, nes juos sudėtingiau rišti, renkasi kitokius augalus. Vilnietiškos verbos labiau išsikerojusios. Tačiau nepaisant regioninių skirtumų, kiekviena verba būna savaip graži.
„Būna, kad žmonės guodžiasi, kad kol apeina mugę, verbos nubyra. Todėl aš stengiuosi rišti su meile ir atsakomybe, kad klientai sugrįžtų kasmet, o verbos džiugintų ne iki Verbų sekmadienio, o ilgą laiką“, – paskojo menininkė.
Darbštuolė. Kiekvieną verbą tautodailininkė stengiasi rišti su meile ir atsakomybe, kad klientai sugrįžtų kasmet, o verbos džiugintų ne iki Verbų sekmadienio, o ilgą laiką.
Moteris prisipažįsta, kad gal badauti netektų, bet vien iš verbų nepragyventų. Be to, darbas, kiek jo sudėta į kiekvieną verbą, niekada neatsipirktų. Verboms rišti ji pati užsiaugina linų, rugių, žydinčių gėlių. Kviečių gauna iš ūkininkų. O laukų augalų – iš pamiškių ir pievų. Puikiai žino vietas, kur auga motiejukai, kiškio ašarėlės ar šlamučiai. Bet augalai mėgsta migruoti, tad dažnai tenka ieškoti naujų vietų žoliauti. Augalai į jos namus atkeliauja iš įvairių Lietuvos kampelių – net iš šventų vietų yra prisirinkusi katpėdėlių. J. Jackūnienė juokauja, jog šių verbų net nereikia šventinti, nes jos jau pašventintos. Be abejo, daug užtrunka, kol pelkynuose randa tiesių dailių karklo šakelių, ant kurių galėtų rišti žolynus.
„Statistiškai apskaičiuota, kad verbą surišti užtrunka 24 valandas. O gal jų net ir neužtenka, juk reikia į žemę pasėti daigelius, puoselėti gėlynus, augalus, juos džiovinti. Dažnas pasakytų, kad mano vasaros parduotos, bet iš tiesų jos būna džiaugsmingos. Kai važiuojame kur į gamtą, visi eina lepintis saulės ar vandens voniomis, o aš negaliu gulėti – turiu apeiti visas pievas ir laukus, ieškodama žolynų, kuriuos galėčiau panaudoti rišti verboms“, – pasakojo verbų rišėja.
Kiek suriša įvairiaspalvių verbų, moteris net neskaičiuoja. Tikrasis darbas prasideda po Vėlinių ir tęsiasi iki pat vasario. Moteris dirba ligoninėje, tad savo pomėgiui gali skirti tik vakarus ir savaitgalius. Per vieną vakarą pavyksta surišti dvi tris verbas. Būna, kad nuo darbo taip sudiržta rankos, kad jų net nejaučia, o apie manikiūrą net pamiršusi.
„Didesnis darbas yra pats pasiruošimas. Kiekviena verba kitokia, nesinori atkartoti, nors pardavinėjant tokia įvairovė nėra labai gerai, žmogus negali apsispręsti, nes ir ta, ir ta graži. Bet jeigu ir nepirktų, vis tiek riščiau“, – šypsosi amatininkė.
Ji pastebinti, kad kasmet verbų mados keičiasi – vienais metais žmonės greičiausiai išperka ryškias, žiedais puoštas verbas, o kitais labiausiai akį traukia natūralių, ramių spalvų, vien tik iš linų, rugių, kviečių ar motiejukų rištos verbos. Pastarosios populiariausios ir tarp emigrantų. Pasvalietė svarsto, kad tokias verbas gal daug paprasčiau gabenti, o gal tiesiog artimiesiems norima padovanoti dalelę Lietuvos, kad nepamirštų tų tradicinių augalų, kurie nuo seno auginami mūsų šalyje. Beje, moteris skaičiuoja, kad kas trečia jos rišta verba iškeliavo į užsienį: Ameriką, Japoniją, Korėją, Braziliją, Argentiną. Jos darbų nėra tik Australijoje, nes ten karantinas ir draudžiama įvežti bet kokius augalus. Dažniausiai perka emigrantai. Kaip gintaras ar lininis rankšluostis, taip verba svetur gyvenantiems tautiečiams yra lietuviškumo simbolis.
„Kai tokia įvairovė, žmonėms būna itin sunku išsirinkti, bet paprastai pasiima tą verbą, kuri pirmiausia krenta į akis“, – pastebinti J. Jackūnienė.
Tiesa, užsieniečiams lietuviškos verbos – tikra egzotika. Prieš keletą metų pasvalietei teko savo kūrybos vaisius pristatyti Turkijoje. Ją labiausiai nustebino, kad turkai verbomis pradėjo visur mosuoti ir gūžčioti pečiais. O vertėjai niekaip nepavyko išaiškinti, kas yra ta verba.
„Vertėja manęs ir klausia, kaip jūs valote su tokia šluotele dulkes nuo šviestuvų. Bet kai paaiškinau, kad tai naudojama namams puošti, visi puolė masiškai pirkti, nes įsivaizdavo, kad tai šluotelė dulkėms valyti“, – kuriozinę situaciją prisiminė tautodailininkė.
Moteris sako, kad verba jai yra kadagio šakelė, turinti sakralinę prasmę. Jeigu važiuoja su savo verbomis prie katedros, pati perka kadagio šakelę, savo verbų niekada nešventina. Didžioji dalis žmonių, nors perka jos kuriamas verbas, taip pat į bažnyčią nešasi žalią šakelę, simbolizuojančią atgimimą. Verbas naudoja tik kaip namų puošmeną. Tiesa, yra ir tokių, kurie verboms suteikia sakralinę prasmę.
„Verbas rišti pradėjau tik dėl grožio, bet būna, kad močiutės klausia, ar vienu siūlu rišau, ar nepridūriau, nes dvasios pabėgs. Negalima pririšti, reikia vynioti siūlą persirišus per petį, nors tai ir gana nepatogu. Galiu pameluoti, bet kam to reikia. Arba dejuoja, kad niekaip negali išsirinkti, nors po Verbų sekmadienio verbą vis tiek sudegins“, – šypsosi tautodailininkė.
Tiesa, ji turi ir nuolatinių pirkėjų, kurie per kiekvienas savo vestuvių metines nusiperka po verbą – jų turi jau dvylika. Nors pirmosios verbos jau apdulkėjusios ir pablukusios, tačiau jas saugo kaip šventenybę. Ir žada pirkti tol, kol gyvens kartu. Tad nors jos verbos ir neturi sakralinės prasmės, teikia dvasinį ir estetinį pasitenkinimą žmogaus talento ir gamtos harmonijos vaisiais.
„Gyvos gėlės nužydi ir nuvysta, o čia dar kartą gali džiaugtis jų grožiu. Rišdama verbas jas prikeliu antram gyvenimui. O kai kiti pamato šį grožį, jį giria – atsiranda stimulas dirbti toliau. Aišku, jeigu nebus meilės šiam darbui, užsidegimas rišti verbas labai greitai praeis“, – sako J. Jackūnienė.
