Velžio bibliotekininkė Birutė Kronienė su dukterėčia, tapybos studente Egle Pilkauskaite jau baigia kurti unikalų stalo žaidimą. I. Stulgaitės – Kriukienės nuotr.

Gimtadieniui – originalus stalo žaidimas

Gimtadieniui – originalus stalo žaidimas

Kuris Lietuvos miestelis ar kaimas galėtų pasigirti turintis specialiai jam sukurtą stalo žaidimą? O štai 650-ąjį gimtadienį švęsiantis Velžys jau visai netrukus tokį turės.

Jį žaidžiant galvas teks pasukti ne tik svečiams, bet ir senbuviams vietiniams.  Velžio bibliotekininkė Birutė Kronienė su dukterėčia, tapybos studente Egle Pilkauskaite jau baigia kurti unikalų stalo žaidimą, kurio dalyviai prisimins, o nežinojusieji – sužinos netikėčiausių faktų iš ilgų šio krašto gyvavimo metų.

„Artėja Velžio gimtadienis, ta proga Birutė sugalvojo, kad reikia sukurti stalo žaidimą. Jį žaisdami vaikai ir suaugusieji turės atsakinėti į klausimus apie mūsų gyvenvietės istoriją. Juos padėjo rengti lituanistė, tikra krašotyrininkė Irena Kairevičinė“, – intriguojančią idėją pristatė žaidimą piešianti E. Pilkauskaitė.

Ji prieš metus baigė Velžio gimnaziją ir įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Nuo rudens bus jau antrakursė tapybos specialybės studentė.

Dar iki studijų aukštojoje Eglė savo krašte garsėjo ne tik kaip aktyvi Velžio jaunosios kartos atstovė, pirmūnė, bet ir gabi menininkė. Mergina jau surengusi dvi savo personalines parodas.

Draugai E. Pilkauskaitę pažįsta kaip žmogų, piešiantį beveik visur ir visada: kai apima stresas, kai nerimauja, kai džiaugiasi ir nuobodžiauja. Bet kartais jos talento prireikia ir kitiems, kaip šį kartą gimtadieniui besiruošiantiems velžiškiams.

Stalo žaidimo dalyviai prisimins, o nežinojusieji – sužinos netikėčiausių faktų iš ilgų Velžio gyvavimo metų. I. Stulgaitės – Kriukienės nuotr.

Stalo žaidimo dalyviai prisimins, o nežinojusieji – sužinos netikėčiausių faktų iš ilgų Velžio gyvavimo metų. I. Stulgaitės – Kriukienės nuotr.

Ir jaunam, ir senjorui

Įsitraukusieji į žaidimą apie Velžį turės ridenti kauliuką ir Eglės nupieštame žemėlapyje paėjėti tiek žingsnių, kiek kauliuko akučių iškris.  Atsistoję ant laukelio su lankytinu objektu, iš krūvelės trauks kortelę su klausimu. Jei atsistos ant nuspalvinto laukelio, turės traukti atitinkamos spalvos kortelę ir atlikti joje parašytą užduotį.

„Kitos taisyklės kol kas vis dar kūrybos procese, o tai, pasirodo, ne taip ir lengva“, – šypsosi į darbą įsitraukusi E. Pilkauskaitė.

Kada velžiečiai galės susirungti prie bibliotekos stalo, žaidimo organizatorės dar nežino. Visgi originalaus žaidimo pristatymo dieną kūrėjos jau planuoja laimėtojams prizų.

Unikalus žaidimas Velžio bibliotekoje liks ir po miestelio gimtadienio, jį bus galima žaisti bet kada čia užsukus.

„Prisipažinsiu, kad ir pati ne visus atsakymus žinojau“, – prasitaria Eglė, paklausta, ar jau įveikė visą gimtadienio galvosūkį.

Nors mergina Velžyje gimė ir užaugo, kai kurie klausimai apie šią vietovę ir jai pasirodė ne taip lengvai atsakomi, susiję su gyvenvietės tolima praeitimi. Gali būti,  kad rimčiau galvas pasukti turės ir vyresnės kartos kraštiečiai.

O kaip žaidimą patraukliai pateikti, E. Pilkauskaitei nebuvo daug abejonių – Velžio žemėlapį apipavidalino piešiniais.

Kas atsakys, kodėl velžiečiams toks svarbus vėžys? I. Stulgaitės–Kriukienės nuotr.

Kas atsakys, kodėl velžiečiams toks svarbus vėžys? I. Stulgaitės–Kriukienės nuotr.

Liks istorijai

„Labai džiaugiuosi Egle, kad ji supranta, jog daryti gerus darbus savo kaimui yra labai gera, ypač tokius, kurie lieka istorijai. Labai smagu matyti, kaip ji kantriai piešia, išklauso mano pageidavimų, pasitariam abi, padiskutuojam. Man atrodo, abi esam nebloga komanda“, – dukterėčios entuziazmu džiaugiasi B.Kronienė.

Velžio bibliotekininkė net neabejoja, kad su jaunąja talkininke dar sugalvos daug naujų sumanymų.

O dabar šiam tandemui reikia užbaigti gimtadienio žaidimą.

„Idėja sukurti stalo žaidimą ir taip įprasminti Velžio istoriją mano galvoje sukosi jau gerus porą metų. Stalo žaidimai bibliotekoje yra labai populiarūs, juos vaikai ir paaugliai mielai žaidžia, turim jų nemažai ir nuolat stengiamės atnaujinti. Dar pastebėjau, kad savo kaimo istoriją žinom labai menkai, šiaip sau mokytis niekam neįdomu, o štai žaidžiant visai maloniai galima įsiminti faktus“, – mano B. Kronienė.

Anot jos, žaidimo tikslas nėra patikrinti velžiečių žinias apie savo kraštą, bet jų suteikti.

„Mes, suaugusieji, turim rodyti veiklumo pavyzdį, dalytis idėjomis, kad jaunimas turėtų nuo ko užsikrėsti. Mokinių ir studentų atostogos – labai geras laikas padirbėti savo kraštui “, – šypsosi Birutė.

Jaunoji dailininkė žaidimo lentą piešė Velžio žemėlapį apipavidalindama piešiniais. I. Stulgaitės – Kriukienės nuotr.

Jaunoji dailininkė žaidimo lentą piešė Velžio žemėlapį apipavidalindama piešiniais. I. Stulgaitės – Kriukienės nuotr.

Ateitį mato Velžyje

Nors jau metus E. Pilkauskaitė mokosi sostinėje, gimtinės ji nepamiršo. Net po studijų būsimoji profesionali tapytoja svajoja čia grįžti. Jai patiktų dirbti bibliotekoje ar dailės mokytoja savo buvusioje gimnazijoje.

Po pirmo tapybos studijų kurso Eglė teigia nenusivylusi savo pasirinkimu, priešingai – jaučiasi tobulėjanti.

„Akademijoje man patinka. Mano stilius per daug nepasikeitė, tačiau pastaruoju metu labiau dirbu prie skaitmeninių piešinių, o ne tapybos aliejiniais dažais. Manau, kad per metus patobulėjau, ypač piešimo bei anatomijos užsiėmimuose. Pažiūrėjusi į darbus, sukurtus iki studijų, juose randu trūkumų“, – prisipažįsta  Eglė.

Ne ką mažiau E.Pilkauskaitei akademijoje patinka ir choro repeticijos.

„Dainavimas ir piešimas mano gyvenime niekada nekovojo dėl svarbiausios pozicijos. Visad daug piešdavau ir tapydavau, o dainavimas taip pat buvo svarbi veikla: dalyvaudavau konkursuose, renginiuose. Su drauge Andrėja Žilyte pagal mano ir kitų, didesnių kūrėjų, eiles bandydavome kurti konkursams dainas“, –pasakoja velžietė, grojanti gitara.

E. Pilkauskaitė sako savo pasirinkimų niekada nesverianti ant praktiškumo svarstyklių.

Anksčiau ji labai norėjo tapti veterinare. Kai močiutė pasakė, kad teks migdyti kačiukus ir šuniukus, minčių apie šią profesiją nebeliko. Eglė persigalvojo ir dėl psichologijos studijų, aplinkinių patikinta, kad šioje srityje laukia labai didelė konkurencija. Paskutiniais metais gimnazijoje svajojo iliustruoti knygas, bet svarstė, ar ne per tamsūs būtų jos darbai. Bet galiausiai nustojo galvoti apie savo galimybių minusus ir dabar gyvena menu.

Svarbiausia palaikymas

E. Pilkauskaitė tvirtina savo krašte nesanti vienintelė tokia aktyvi jaunosios kartos atstovė.

„Kaime jaunam žmogui trūksta tik daugiau progų atskleisti, parodyti savo gebėjimus bei iniciatyvas toliau už mokyklos sienų“, – svarsto Eglė.

Anot jos, pačiai išlįsti iš nedidelio miestelio sienų padėjo tokie pat iniciatyvūs kaip ir ji giminaičiai. Mergina dėkinga savo tetai, bibliotekininkei B. Kronienei, nuolat skatinančiai veikti.

„Kiekvienas gali atsiskleisti, jei tik turi palaikymą“, – įsitikinusi jaunoji velžietė.

Komentarai

  • O koks gi žemėlapis be vyro kalvės… 😀

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų