Anot Z. Svilienės, nėra ko dejuoti, kad Velykoms trūksta laisvės, nuotaikos – lietuvių istorijoje būta kur kas prastesnių akimirkų. Asmeninio archyvo nuotr.

Velykų stalas: buvo ir prasčiau

Velykų stalas: buvo ir prasčiau

Šiemet Velykos kitokios: šiek tiek vienišos, šiek tiek su baime, bet tikrai ne pačios blogiausios. Taip sako dvi senjorės iš Panevėžio miesto ir rajono, ištvėrusios liepsnojantį karą, skurdą, badą ir tremties vargus.

Šventės tremtyje

Panevėžietė 83-ejų Zinaida Svilienė šiemet Velykas švęs kukliai. Jiedu su vyru Vytautu turi sveikatos bėdų, tad nerizikuos kviesti artimųjų prie šventinio stalo. Šį kartą užteks sveikinimų telefonu ir maldos už pačius brangiausiuosius.
Jos pakako ir prieš 70 metų, kai vienuolikmetę Zinaidą su tėvais, ūkininkais, ir dar dviem broliais gyvuliniais vagonais išgabeno į Mongoliją.
„Išvežė mus 1948-aisiais iš Pasvalio rajono, kur gyvenom. Tėtis atsiskaitė visiems skolas, galvojo, taip išsigelbės, bet klydo. Atsidūrėme buvusioje japonų belaisvių stovykloje, čia stovėjo barakai, kuriuose gyvenom ir po 12 asmenų. Aplink kilometrais plytėjo miškai, jų kirsti mus ir vežė“, – apie tolimą, bet vis dar skaudžią praeitį pasakoja Z. Svilienė.
Jai, mažai mergaitei, tekdavo rinkti dervą, samanas statybai, tėvai ištisas dienas plušėdavo prie medienos. Tačiau šeimos Velykos beveik visada būdavo prie stalo. Ne todėl, kad viršininkai būtų buvę labai geri.
„Jei reikėdavo išsiųsti vagonus medienos pramonei, tai ir per Velykas eidavom dirbti, bet dažniausiai per jas mūsų dirbti nevarydavo. O štai per Kalėdas retai išpuldavo sekmadieniai ir niekas neklausdavo, ko norime“, – prisimena panevėžietė.
Anot jos, o prižiūrėtojams šventės būdavo atlyginimo diena, kai galėdavo prisigerti alkoholio.

Vietoje varpų – miškų tyla

Iš pradžių tremtinių kontrolė, pasak Z. Svilienės, buvo geležinė – brigadininkai iš anksto būdavo nuteikti į juos žiūrėti kaip į nusikaltėlius, pasiruošusius bet kurią akimirką bėgti. Bet vėliau jie suprato, kad išvarytieji iš savo tėvynės – nuoširdūs ir labai darbštūs žmonės.
„Pamenu, atėjo vienas brigadininkas pas mamą paprašyti sviestmušės. Po kelių dienų grįžta jo žmona ir sako: „Visą dieną pieną plakiau, paskui vyras parėjo plakė – kaip nieko, taip nieko.“ Jie nežinojo, kad sviestas daromas iš grietinėlės“, – juokiasi buvusi tremtinė.

„Anksti ryte atsikeldavome, vieni kitus pasveikindavome, pasidėdavome ant stalo kryželį, vietoje velykinių bažnyčių varpų – miškų tyla. Ir, aišku, malda, kad vieną dieną grįžtume namo, į Lietuvą.“

Z. Svilienė

O štai Zinaidos mama buvo labai išmani šeimininkė, ji net ir varganam Velykų stalui sutaupydavo skanesnį kąsnelį.
„Pirmosios Velykos tremty buvo labai kuklios. Anksti ryte atsikeldavome, vieni kitus pasveikindavome, pasidėdavome ant stalo kryželį, vietoje velykinių bažnyčių varpų – miškų tyla. Ir, aišku, malda, kad vieną dieną grįžtume namo, į Lietuvą“, – prisiminimais dalijasi Z. Svilienė.
Jos tėvai buvo labai religingi, dar iki tremties vaikus siųsdavo į bažnyčią per procesijas barstyti gėlių. Tad ir toli nuo gimtinės šeima kiekvieną sekmadienį rengdavo pamaldas namuose.
„Tėvai papasakodavo mums apie tikrąsias Velykų apeigas Lietuvoje: kuo svarbus Didysis penktadienis, šeštadienis“, – pamena Zinaida.

Margutis tik prasigyvenus

Po trejų metų Z. Svilienė su tėvais ir broliais bei tremtyje gimusia sesute persikėlė į naują vietą. Lietuviams gyvenimas po truputį lengvėjo: šeima įsigijo naminių gyvulių, paukščių, pasisodino daržą. Tad ir šventės tapo skalsesnės.
„Tada jau per Velykas mama pavaišindavo dosniau. O mes, vaikai, gražesnę dieną ir svogūno lukštais dažytus margučius susirinkdavome paridenti. Prisimenu: žaisdavome rusišką žaidimą „laptu“ – mėtydavome iš karvės plaukų suveltą kamuolį“, – pasakoja panevėžietė.
Į Lietuvą Zinaida grįžo 1958-aisiais. Iš visos šeimos namo važiavo viena.
„Išvežė mus vagonais, o parvežė po vieną“, – atsidūsta Z. Svilienė.
21-erių mergina iš karto įstojo mokytis į technikumą ir čia, be savo namų, vienatvėje leisdavo visas šventes. Tad dabar, anot jos, nėra ko labai dejuoti, kad Velykoms trūksta laisvės, nuotaikos – lietuvių istorijoje būta kur kas prastesnių akimirkų.

Priprato net prie sprogimų

Tą patį sako ir Sodelių kaime, Karsakiškio seniūnijoje, gyvenanti Marijona Burbulienė. Vakar ji atšventė jau 95-ąją sukaktį. Per tokį ilgą gyvenimą teko pamatyti visko.
„Buvo ir blogų, ir gerų Velykų. Dabar švęsiu viena, bet tuo nesiskundžiu, kol sveikatos užtenka“, – teigia kaimo šviesuole sodeliškių vadinama M. Burbulienė.
Aplinkiniai ją žino kaip dvidešimt metų Sodelių koplyčios zakristijono pareigas ėjusią kaimynę ir itin kūrybingą, eilėraščius, originalias pasakas kuriančią senjorę.
Tačiau M. Burbulienė pripažįsta baigusi vos keturias klases. Po jų įstojo į Raguvėlės technikumą mokytis melžėjos profesijos, o tolesnius ateities planus sugriovė karas.
„Kai sprogo šalia buvusi pieninė, jau buvau guminį tešmenį beišmokstanti melžti“, – pusiau juokais ima pasakoti Marijona.
Visą jaunystę šalia ėjo karo frontas: bildėjo bombos, nuo jų šeima slėpdavosi bunkeryje, ant kaimynų krosnies nušautas mirė brolis, nesutikęs eiti į karą.
„Šuo ir kariamas pripranta – net sprogimai po kiek laiko taip kraupiai nebedundėdavo“, – sako Marijona.

Dvidešimt metų Sodelių koplyčios zakristijono pareigas ėjusi, eilėraščius, originalias pasakas kurianti M. Burbulienė sako dabar į kiaušinius nenorinti nė žiūrėti, kai taip paprasta jų gauti. Karo baisumus išgyvenusios senjorės širdį slegia iškentėti bado, karo siaubo ir neįtikėtino vargo metai. Asmeninio archyvo nuotr.

Dvidešimt metų Sodelių koplyčios zakristijono pareigas ėjusi, eilėraščius, originalias pasakas kurianti M. Burbulienė sako dabar į kiaušinius nenorinti nė žiūrėti, kai taip paprasta jų gauti. Karo baisumus išgyvenusios senjorės širdį slegia iškentėti bado, karo siaubo ir neįtikėtino vargo metai. Asmeninio archyvo nuotr.

Sunku prisiminti

Ar tais sunkiais laikais irgi šventė Velykas, M. Burbulienė nė nebežino – tikriausiai, anot jos, nepamiršdavo šios dienos. Tik nuotaika nebūdavo šventiška.
„Vaikystės nenoriu net prisiminti. Man ir Sibire, Krasnojarske, kur gyvenau dvylika metų, geriau buvo. Ten sunkiai dirbom miškuose, bet turėjom ir ko pavalgyt, galėjome nusipirkti maisto. Tris kartus mus ten aplankė ir kunigas, kai vestuves, krikštynas kėlėm“, – pasakoja senjorė.
Marijonos tėvas jaunystėje buvo išvykęs į Ameriką, kaip ir daugelis to meto jaunuolių, laimės ir gero uždarbio ieškoti. Grįžęs į Lietuvą nusipirko 22 ha žemės Panevėžio rajone, Pašilių kaime, vedė ir pradėjo ūkininkauti.
„Geriau už tuos pinigus būtų nusipirkęs trigubai mažiau geros žemės, nei tie pelkynai Pašiliuose. Tėvai, seneliai ir mes, šeši vaikai, gyvenom balose. Brolis jau dvylikos metų ardavo, bet nieko gero neturėjom iš to ūkio“, – kalba M. Burbulienė.

Velykos kitiems

Gausi šeima nuolat badavo ir gyveno skurde. M. Burbulienė prisimena, kad pirmą tikrą, šilkinę suknelę nusipirko tik po ilgos tarnybos pas ponus. Iki tol mama ją rengdavo iš savo austo lino ir veltos avelių vilnos pagamintos medžiagos drabužiais.
„Prieš Velykas visus kiaušinius išveždavom į turgų parduoti. Jei kada gaudavom porą šventės proga po mišių, tiek ir vaišių. Neturėjom pinigų, mokesčiai slėgė – labai sunkiai, varganai gyvenom“, – slogiais prisiminimais dalijasi Marijona.
Tik labai retai iš savo ūkyje surinktų produktų pavykdavo išsikepti skanesnį sausainį, pasidaryti gardesnį patiekalą.
„Mes, vaikai, laukdavome tų švenčių net išsižioję. Antrą Velykų dieną eidavome kiaušiniauti – tai puota pilvui būdavo“, – juokiasi Marijona ir prasitaria dabar į kiaušinius net nenorinti žiūrėti, kai jų taip paprasta gauti.
Sunkiomis gyvenimo sąlygomis, pasak Sodelių šviesuolės, net menkiausią džiaugsmo kibirkštėlę žmogus ima vertinti.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų