Velykos… Elegija prie Nevėžio

• Sekundė
• Justas Jasėnas
• Aktualijos
• 2020.04.11 10:57

Kai artėja slėpiningieji Velykų įvykiai, kai užgriūna tokia visai kitokia Didžioji savaitė, kai esi priverstas galvoti ne apie laikinybę, labai noriu būti Jeruzalėje, mieste, kur ir įvyko Jėzaus kančia, mirtis, kur išaušo Prisikėlimas, kur asmuo – tikras Dievas ir tikras Žmogus parodė, kad Dangus yra didesnis už žemės istoriją, logiką, dėsnius, filosofiją, išvedžiojimus, apsiskaitymą.

Čia reikia tikėjimo ir širdies arba nuolankumo prieš slėpinį, kai tik būni, žiūri, ir viso to pakanka. Nebereikia šnekėjimų, komentarų, aiškinimų – juk Jėzus savo tarnyste žmonėms jau viską pasakė apie mūsų gyvenimą, mūsų ryšius su savimi ir kitais, mūsų dužlumą, bet ir norą, troškulį artėti prie to, kas nesutrupa. Taigi noriu būti ten, žmonių, tautų, tikybų, kalbų maišalynėje, turguje, dienos bruzdesyje. Norisi prisiliesti prie tų sienų, vaikščioti tomis siauromis, vis kalnan, vis labiau Golgoton kylančiomis gatvelėmis, norisi net pasnausti tūkstantmečių alyvmedžių giraitėje. Norisi dalyvauti ir procesijoje, pasitikti Jėzų, žengiantį Jeruzalėn. Nežinia, kaip Jį pagerbti, ką duoti, ką padovanoti, kad pats būčiau tikresnis ir laimingesnis.

Vis tas amžinas noras prisiliesti, amžinas netikėjimas, ieškojimas visokių atbrailų, visokių takelių, tarsi juos radus būtų geriau. Kartais ir piligrimai taip su apetitu daro, parsiveža kažkokį niekutį iš Jėzaus gimtosios žemės, išsirauna, nuskelia kokį gabalėlį tinko. O gal per tas smulkmenas ir įmanomas unikalus prisilietimas prie asmens? Gal ir per gyvenimo mažmožius Jėzus moka gydyti, vesti, tobulinti, pakeisti… Esame patyrimo būtybės, žmogiški kūnai, juose, per juos, su jais veikiame. Mėginimas bent pačiupinėti dvasios dalykus. Ta malonė, tas Dievo meilumas ir ateina per paprastą duoną ir vandenį, per kasdienybės įkyrumą ir šventinius simbolius, atributiką, ašaras, susikaupimą… Dievas ateina per mums suprantamą tikrovę, kad būtų realiu būdu su mumis drauge, kad išaukštintų, pašventintų, sutaurintų žmogišką būvį, prikeltų savivertę.

Galvoju, kad laimingiausi turbūt buvo pirmųjų metų, pirmųjų amžių krikščionys, nors persekiojami, pasmerkti katakombų tamsai, bet kasdienybėje stengęsi gyventi prisikėlusio Jėzaus dovanotu tikrumu, kuris buvo didesnis už kančią, pasmerkimą, pašalinimą iš bendruomenės, liūto nasrus. Toji patirtis atėjo, buvo perduota iš lūpų į lūpas, vadinasi, gyvai. Toji patirtis rašyta ir perrašyta šimtus kartų pasiekia mus per Šventraštį, per Bažnyčios išsaugotą paveldą ir tradiciją, per sakramentus, susirenkančią būti bendruomenę.

Bet vis lieka to netikėjimo, lyg kokio prieskonio. Yra, egzistuoja, nors trukdo, bet būtinas. Ar ne taip buvo ir mokiniams, ir anų dienų įvykių Jeruzalėje liudininkams? Abejonė tuščiu kapu, abejonė moterų liudijimu ir raudojimu, abejonė valgant, dalinantis žuvies ir duonos kąsniais, abejonė keliaujant Emauso link. O tas žmonėse ir šiandien „neviernu“ vadinamas apaštalas Tomas norėjo fiziškai prisiliesti prie Jėzaus kūno, įsitikinti, rasti dūrių žymes, kančios pėdsakus. O gal abejonė, ieškojimas, bandymai tikrinti ir yra tinkamiausias Pažinimo kelias? Nežinau, ar galėčiau dalyvauti Kryžiaus kelyje. Lankantis Jeruzalėje teko vaikščioti tais gatvių labirintais, eiti per patį turgų, glaustytis, stumdytis, ramstytis prie tų sienų. Bandžiau pajusti realumą, konkretybę, aišku, nuovargis ir išsekimas, šiek tiek meldžiausi, šiek tiek galvojau, sunku susikaupti. Tas pats turgus. Pilna vagių, rėksnių, prekybininkų, tik siūlo, tik rodo, tik aiškina, visokių prekių apstu, kasdienybės, karščio ir dvoko, daugybė žmonių, akla minia, kuri juokiasi ir nežino kodėl, kuri nuteisia ir nežino kodėl, greitai pamiršta ir vėl laukia kito ryto, kitos dienos, ryt ir vėl juk turi kažkas nutikti… Žmonių gyvenimas, nieko daugiau…

Apaštalas Paulius aiškina ir atskleidžia Kristaus Prisikėlimo esmę, bando pagilinti tikėjimą, vėl iš naujo atverti tikėjimo turinius, pasidalinti įžvalgų patirtimis. Jis sako, kad Kristus tapo tarnu dėl mūsų, kad jis nusižemino iki Kryžiaus mirties, kad Jis apiplėšė pats save, nes godžiai norėjo būti žmogumi, ateiti pas mus, būti šalia, būti kartu. Esame palaiminti, o ir nustebinti, Kristus per savąją kančią, mirtį ir prisikėlimą parodė, jog garbinga būti žmogumi, tikrai tauru nešti ir dalintis žmogiškumu, kasdienybe, monotonija, dažnai pilkoku dangumi nėra ko bjaurėtis. Priimti, ne kaip kitaip, susitaikyti, bandyti įsišaknyti, gyventi, kartais pažvelgti į tuos pačius dalykus kitu kampu. Ir jau kitaip tuomet atrodo. Gal tai ir yra didžioji Velykų žinia?

Netoli Jeruzalės, ant kalno, apaugusio alyvmedžiais, pastatyta maža bažnytėlė. Ji – su dideliu langu į Miestą. Lyg ant delno atsiveria panorama – pastatai, šventyklos, automobilių, autobusų srautai, žmonės, judantys, grįžtantys, krebždantys taip, kaip jiems išeina. Atsiveria dabartis, kasdiena, praeitis, kurią regiu, gal ir ateities koks tvinksnis. Ta bažnytėlė vadinama „Dominus flevit“ vardu. „Viešpats verkia“… O ir tikrai panaši ji į tikrą, mažą, skaidrią ašarą. Gal ašarėlę? Toji Jėzaus ašara man ir yra šių Velykų simbolis. Šiltas, jaukus, artimas. Toje ašaroje, rodos, sutelpa visas mūsų tikėjimas ir netikėjimas, visi kalnai ir pakalnės. Visas mūsų gyvenimas toje ašaroje sutelpa.

• Sekundė
• Justas Jasėnas
• #Didžioji Savaitė
• #Dievas
• #Velykos