-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tačiau per pamaldas ji sukviečia būrius tikinčiųjų iš viso krašto. O jos parapijos ribose yra ypatinga vieta, kur sovietmečiu vaikams apsireiškė šventoji.
Švenčiausiosios Mergelės Marijos vardas ir paveikslas šiomis dienomis buvo daugelio žmonių, ne vien uolių tikinčiųjų, mintyse.
Minėjome Žolinę – seniausią ir garbingiausią Marijos šventę, Jos Ėmimo į dangų dieną.
Skelbiama, kad po Marijos mirties atidarius jos karstą kūno neberasta – tik daugybė gražių gėlių jo vietoje.
„Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“, – taip apaštalas Jonas aprašė regėjimuose matytą saulėtąją moterį.
Nors Bažnyčia oficialiai pripažįsta tik vieną apsireiškimą, 1608 metais vykusį Šiluvoje, bet nedraudžiama tikintiesiems melstis ir visose kitose vietose.
Pasirodo, tokia pat ar panaši stebuklinga moteris ir Lietuvos padangėse galimai regėta ne kartą – per šimtmečius net 31 vietoje.
Ir nors Bažnyčia oficialiai pripažįsta tik vieną apsireiškimą, 1608 metais vykusį Šiluvoje, bet nedraudžiama tikintiesiems melstis ir visose kitose vietose.
O tos vietos – ir Skudutiškio laukai Molėtų rajone, ir Kryžių kalnas, ir Pušaloto bažnyčia bei kapinės, ir Pasvalio, Šilutės, Kupiškio, Biržų, Šakių, Rokiškio ir kitų rajonų kampeliai.
O Panevėžio rajone esanti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta – laukai Velžio seniūnijoje, netoli Maženių kaimo, Velykių Šv. apaštalo Andriejaus parapijos ribose.
Apylinkių nepažįstantis žmogui taip lengvai Marijos apsireiškimo vietos nesuras.
Tik Velykių parapijos komiteto pirmininko Algio Petrošaičio lydimi įveikiame tarp tarsi stalai lygių laukų vingiuojančias dulkėtas vieškelio atkarpas ir posūkius. Tiesa, ties keliais iš jų jau pastatytos rodyklės, nukreipiančios į lankytiną vietą.
Nuo Velykių Šv. Andriejaus bažnyčios beveik dešimt kilometrų nutolusi Marijos apsireiškimo vieta pasitinka kryžiais, statulėlėmis, paveikslais, gėlių žiedais ir būreliu aplinką čia tvarkančių panevėžiečių – Gyvojo Rožinio būrelio narių.
Laukuose netoli Maženių kaimo – viena iš Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietų. M. GARUCKO nuotr.
Lengva ir gera toje laukų platybių apsuptoje, medžių rėminamoje atokioje vietovėje ir tikrai nesunku patikėti, kad 1964 metais rugsėjo 8 dieną trims iš mokyklos ėjusiems vaikams čia pasirodė švytinti, baltai apsirengusi moteris.
Dabar, kaip sako Gyvojo Rožinio draugijos atstovai, iš Mariją regėjusių vaikų nė vieno gyvo nebėra, tačiau jų liudijimas ir žmonių pasakojimuose, ir užrašuose išlikęs.
Vaikai tą dieną ant griovio krašto susėdo pavartyti knygučių ir staiga išgirdo tris trenksmus. Atsisukę ir pamatė tą moterį – ne einančią, o sklandančią ore.
Vaikai pasileido bėgti, bet grįžtelėję atgal vis matė moterį tarsi skrendančią. Vienos mergaitės mama, sutikusi parbėgančius uždususius vaikus, paklausė, kas nutiko. O išgirdusi pasakojimą su jais grįžo į tą vietą.
Čia jau nieko nebebuvo – tik ne visiems matoma švytinti gėlė, kurios nebuvo galima pasiekti, taip pat pakitusi, tarsi švytinti, medžių spalva.
Garsas apie šį įvykį kaipmat plačiai pasklido. Žmonės pradėjo čia lankytis, melstis, statyti kryžius. Vieta ne kartą buvo suniokota, bet nuolat ir vėl pradedama puoselėti ir traukianti maldai.
Algis Petrošaitis – Velykių parapijos komiteto pirmininkas, ilgametis Kabelių kaimo bendruomenės pirmininkas pasakoja, kad ir vietiniai aplanko Švč. Merglės Marijos apsireiškimo vietą. Vis dėlto dažniausiai maldai jie susitinka Velykių Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčioje. M. GARUCKO nuotr.
Gyvojo Rožinio būrelio narys Jonas pasakojo, jog pasitaikė ir stebuklingų išgijimų.
Ankstesnis Miežiškių ir Velykių klebonas Kostas Balsys fiksuodavęs savo knygoje visus išgijimus ir naujus Marijos bei Kristaus apsireiškimus, o jų dar buvęs ne vienas. Tačiau klebonas mirė ir jo surinka medžiaga kažkur pradingo.
Panevėžietė Janina pasakojo ir pati savo akimis regėjusi tos vietos galybę. Kartą jai drauge su dar keturiomis moterimis čia atvykus, vidinis balsas pradėjo raginti prieiti prie stovinčios Jėzaus skulptūros ir pažiūrėti į ją.
Priėjusi apstulbo – iš Viešpaties smilkinio sunkėsi kraujas. Moterys nuplovė kraują, nuvalė, bet plona jo srovelė kurį laiką vis tekėjo.
Mobiliuoju telefonu reginys buvo nufotografuotas, ir nors nuotrauka nekokybiška, neblogai matyti iš statulos besisunkiantis kraujas.
Gyvojo Rožinio draugijos nariai šioje vietoje meldžiasi dažnai, buvo čia ir per Žolinę, čia jie atvyks ir Marijos apsireiškimo dieną rugsėjį.
„Dievulis šaukia melstis į palaukes“, – tikina būrelio narys Jonas.
Jis teigia, jog būtina susigrąžinti senąją maldos prasmę: „Jėzus verkia, nes žmonės nusigręžė, atsitraukė nuo tikrosios maldos.“ Vyras nemano, kad šventąją vietą reikėtų užkrauti daugybe paveikslų. Anot jo, tai tik trukdytų maldai.
„Reikia melstis ne į paveikslus, o į dangų“, – teigia pavardes nenorėjęs viešinti Jonas.
Velykių parapijos komiteto pirmininkas, Kabelių kaimo bendruomenės, kuriai priklauso ir Velykiai, įkūrėjas bei ilgametis vadovas, Kabelių seniūnaitis A. Petrošaitis pasakoja, kad ir vietiniai gyventojai aplanko garsiąją krašto vietą.
Vis dėlto dažniausiai maldai jie susitinka Velykių Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčioje – čia šv. Mišios aukojamos kiekvieną sekmadienį.
Tuomet į bažnyčią, nors aplink kiek akys užmato nėra nei kaimų, nei gyvenamų sodybų, visada susirenka gausus būrys tikinčiųjų.
Po Miežiškių ir Velykių bažnyčių klebono, šviesaus atminimo Rimanto Visockio mirties savojo dvasininko kraštas neturėjo, atvykdavo skirtingi kunigai.
Kaip teigia parapijos komiteto pirmininkas, šį mėnesį parapijiečiams jau prisistatys ir naujai paskirtas klebonas – visi nekantriai laukia jo atvykimo.
Marijos guodėjos Marijonavos koplyčios vidus. M. GARUCKO nuotr.
Velykiai – kaimas, penkiolika kilometrų nutolęs nuo Panevėžio, esantis prie Alantos upelio. 19 amžiaus pradžioje kaimas priklausė Juozapavičių giminei. Jie čia pastatė bažnyčią ir pavadino Šv. apaštalo Andriejaus vardu.
A. Petrošaitis rodo šventoriuje iki dabar išlikusį Juozapavičių – užrašas ant paminklo lenkiškas – kapą. Ant paminklo iškaltos datos: 1871 ir 1904 metai.
Bažnyčia čia iškilo, kai Velykių dvaro savininkas Vincentas Juozapavičius 1838 metais kapinėse ant savo tėvo kapo pastatė mūrinę koplyčią, kuri vėliau plėtėsi.
Valdžia 1902 metais leido padidinti bažnyčią. Tad iki 1910-ųjų kunigų Petro Lebiodos ir Prano Tiškevičiaus pastangomis, pagal Antano Naruckio projektą bažnyčia pailginta, iš abiejų pusių pristatytos koplyčios, fasado bokštas.
Nuolatinis kunigas Velykiuose buvo nuo 1846 metų. Bet tik 1931 metais, nutinkavus maldos namų bokštą, išdažius vidų, vyskupas Kazimieras Paltarokas bažnyčią konsekravo.
Iš šalies kukli bažnytėlė viduje atveria visą savo grožį – viduje trys puošnūs altoriai.
Garbingoje vietoje kunigo kankinio Boleslovo Beinaravičiaus portretas, jam skirta ir atminimo lenta. Velykių bažnyčios klebonas suimtas 1950 metų rugsėjo mėnesį, o 1951-ųjų sausį mirė nukankintas Vilniaus Lukiškių kalėjime.
Pernai Velykių bažnyčiai sukako 180 metų. O prieš dešimtmetį itin iškilmingai buvo minėta jos 170-ųjų metų sukaktis. Ta proga prie bažnyčios pastatytas ir pašventintas koplytstulpis. A. Petrošaitis atkreipia dėmesį ir prie bažnyčios medžiotojų būrelio pastatytą kryžių.
Šventoriuje stovi naujai perdažyta angelo skulptūra. Ji primena liūdną senų laikų įvykį. Šią skulptūrą užsakė ir pastatė dvarininkas jo dvejų metų sūnui nukritus nuo arklio ir žuvus.
Nuolatinis kunigas Velykiuose buvo nuo 1846-ųjų. Bet tik 1931 metais, nutinkavus maldos namų bokštą, išdažius vidų, vyskupas Kazimieras Paltarokas bažnyčią konsekravo. M. GARUCKO nuotr.
O Kabeliuose, dešiniajame Juodos krante esančiame kaime, yra Velykių Šv. apaštalo Andriejaus parapijai priklausanti veikianti Marijos Guodėjos Marijonavos kapinių koplyčia.
Koplyčios šventoriuje pasitinka ta pati dangiškoji Marija – mėlynu apsiaustu su žvaigždžių vainiku ant galvos ir su kūdikiu ant rankų.
Tai Šiluvoje esančiosios Mergelės Marijos paminklo kopija, A. Petrošaičio rūpesčiu kartu su visu postamentu ir autentišku užrašu „Šiluvos Marija, Krikščionių pagelba, Nuliūdusiųjų paguoda, Taikos karalienė“ atgabenta ir pastatyta prie koplyčios.
Kai kurios užrašo raidės nukritusios, rasti, kas tokiu senoviniu būdu pagamintų analogiškas, dabar gana sudėtinga.
Sovietmečiu koplyčia buvo apleista, bet nesuniokota. Atstatyta ji 1993-iaisiais.
Kabelių kaimas, regis, tokiu šiuolaikišku pavadinimu, tik kirtį į pirmą skiemenį perkelk, žinomas nuo 1892 metų.
Archeologinėje literatūroje šis kaimas minimas dėl čia kadaise rasto lobio.
Mat vieno gyventojo darže žmonės vis matydavę liepsneles, neva degančius pinigus.
1914 metais gyventojas ar jo vaikai ryžosi to lobio paieškoti ir išties jį rado. Tai buvo 1654-ųjų metų monetos ir apie 10 tūkstančių Žygimanto III Vazos ir Kristinos laikų monetų.
Po Antrojo pasaulinio karo Kabeliai buvo „Vilniaus“ kolūkio gyvenvietė.
Šis kraštas kadaise garsėjo Marijonavos dvaru, kurio dabar liko tik fragmentai – svirnas, kalvė ir Juodos pakrantėje vis dar ošiantis senas parkas.
Čia pat išsidėstęs vis dar gyvas ir gražus Marijonavos kaimas.
Komentarai
-
- Skelbimas
- 09:05 2019.08.18
Rodyti visus komentarus (1)Š.m. rugsėjo 8 d. 12 valandą, kviečiame tikinčiuosius atvykti į šią Velykių laukų Šventovę- Apsireiškimo ir Apreiškiminę vietą.
Paminėsime Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsireiškimo 55 metų sukaktį (1964 09 08- 2019 09 08 ).
Bus kalbamas Švenčiausiosios ir Nekalčiausiosios Jėzaus Širdies Rožančius, giedamos giesmės.
Pabaigoje- bendri pietūs prie bendrojo stalo. Su savimi turėti sumuštinių.
Maloniai kviečiame.
Tikintieji