Retą vardą nešiojančio panevėžiečio krikštatėvis pats Lietuvos upių tėvas – Nemunas, kurio krante tėvų pamestą kūdikį rado atsitiktinė praeivė. V. PEČININO nuotr.

Vardą padovanojo pats Nemunas

Populiarėjant lietuviškiems vardams, kone kasmet bent penki naujagimiai pakrikštijami Nemuno vardu. Tačiau prieš penkis dešimtmečius retas išdrįsdavo taip pavadinti atžalą.

Nemunas Rašinskas iki šiol kas kartą prisistatydamas turi pakartoti savo „sraunų“ vardą, nors tikrai žino turintis panašaus amžiaus bendravardžių.

Radinys prie upės

Nemunu „Sekundės“ pašnekovas pavadintas ne šiaip sau. Jam šis vardas – ilgos, skaudžios, bet su laiminga pabaiga asmeninės istorijos paminklas. O pats visų Lietuvos upių tėvas tapo tikru panevėžiečio krikštatėviu.

„Gimiau 1973 metais rugpjūčio 26-ąją – bent taip rodo dokumentai, kuriuos gavau jau ketverių metų. Tik tada gavau ir naują pavardę – Rašinskas“, – intriguoja Nemunas.

Pirmajame jo gimimo liudijime nurodyta, kad panevėžietis gimęs visais metais anksčiau. Ten – ir kita jo pavardė.

Nemunas Pakrantis – taip buvo pavadintas kelių mėnesių kūdikis, paliktas šaltą rudens rytą vienas Kaune, ant Nemuno upės kranto. Stebuklas ir likimo dovana, kad jį verkiantį laiku pastebėjo pro šalį ėjusi medicinos slaugytoja. Ji pamestinuką parsinešė į savo darbovietę – tuometę Kauno vaikų ligoninę.

Čia vaikas gyveno porą metų iki šiol teigia jaučiantis, kad pasąmonėje likę prisiminimai apie pirmuosius namus.

Nemunas padeda fotografui Valentinui Pečininui rengti fotosesijas su Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktoriais. V. PEČININO nuotr.

Mamą matė tik sapne

„Prieš dešimt metų dalyvavau televizijos laidoje, jos rengėjai bandė padėti išsiaiškinti mano praeities paslaptį. Susiradau buvusią ligoninės seselę, kuri mane atpažino. Jai dabar daugiau nei 80 metų ir mūsų bendravimas iki šiol nenutrūko. Auklytė, kaip ją vadinu, sako mane įsiminusi vos pamačiusi mažą, nors jos darbe vaikų praėjo labai daug“, – pasakoja N. Rašinskas.

Kartu su buvusia slaugytoja Nemunas apsilankė ir buvusioje Kauno vaikų ligoninėje.

„Net neįėjęs pasakiau, į kurią pusę buvo langai, balkonas patalpų, kur gyvenau pirmuosius metus. Gal koks deja vu jausmas suveikė? Juk dvejų metukų vaikas tarsi dar negalėtų prisiminti“, – spėja pašnekovas.

Savo gelbėtojos, prie upės radusios išmestą našlaitį, Nemunas nebesutiko. Jo žiniomis, šios moters, tarsi angelo atsiųstos padovanoti jam gyvenimo, nebėra tarp gyvųjų.

O apie savo biologinius tėvus N. Rašinskas nieko nežino dar ir dabar. Neišlikę jokios užuominos šiai mįslei įminti.

„Jau seniai susitaikiau su mintimi, kad jų nerasiu. Nelaikau pykčio tikriesiems tėvams – kas žino, koks buvo jų gyvenimas ir kodėl ryžosi mane palikti. Vis pagalvoju apie mamą, net kelis kartus ją sapnavau. Kartą sapne ji prašė manęs atleidimo“, – susimąsto Nemunas.

Nemunas su mama Amelija ir tėčiu Antanu Rašinskais. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Išsirinko ligotą vaiką

Didesnę tuštumą Nemunas prisipažįsta jaučiantis dabar, kai tarp gyvųjų nebėra jį įvaikinusių tėvų. Šie prieš keletą metų išėjo anapus.

„Niekas tiksliai nežinojo, kokio aš amžiaus. Kai mane rado, buvau tiesiog kūdikis iki metukų, į dokumentus įrašė bet kokią gimimo dieną. Vėliau mane perkėlė į Panevėžio vaikų globos namus, o čia ketverių sulaukiau mane įvaikinti panorusios šeimos“, – gimimo dienos mįslę tebenešioja N. Rašinskas.

Globos namuose pamestinuką nusižiūrėjusiems panevėžiečiams sutuoktiniams buvo beveik po 50 metų, abu dirbo paprastus darbus, savų vaikų neturėjo. Net pats Nemunas stebisi, kad šie žmonės pasirinko jį – ligotą, beveik nekalbantį berniuką. Nauji tėvai vaikučiui davė ir savo pavardę.

„Pirmuosius metus tėveliai mane vien tik gydė – buvau tikras ligų maišas. 5–6 metukų vos nemiriau nuo plaučių uždegimo. Didesnį kalniuką pereidavau tik keturiom, visai neturėjau sveikatos. O be to, ir mažai kalbėti mokėjau“, – apie sunkią vaikystę kalba N. Rašinskas.

Bet mylinčių žmonių rūpestinga priežiūra, medikai, reabilitacija, sanatorijos, vasaros, leidžiamos su tėvais prie jūros, padarė stebuklus – ligotą berniuką pastatė ant kojų ir sugrąžino sveikatą. Logopedai padėjo sutvarkyti ir kalbą.

„Nelaikau pykčio tikriesiems tėvams – kas žino, koks buvo jų gyvenimas ir kodėl ryžosi mane palikti. Vis pagalvoju apie mamą, net kelis kartus ją sapnavau. Kartą sapne ji prašė manęs atleidimo.“

N. Rašinskas

Pykčio nelaiko

Kad mylintys tėvai nėra tie, kurie jį pagimdė, Nemunas sužinojo tik sulaukęs dvylikos.

„Kieme vaikai erzindavo, kad aš iš vaikų namų. Vieną dieną paklausiau mamos, kodėl jie taip sako. Ji papasakojo visą istoriją. Tuo metu paverkiau, pagalvojau ir širdy suradau ramybę. Ant nieko nepykau, net ir rimtai nebereagavau į savo praeitį. O kieme jaučiausi daug tvirčiau, nes viską ir pats žinojau – draugams greit nusibodo senos naujienos“, – akistatą su skausminga tiesa prisimena N. Rašinskas.

Įtėvių namuose gyvenimas, anot jo, tekėjo savo vaga. Jau nuo 15 metų po pamokų Nemunas skubėdavo į karatė treniruotes pas žinomą trenerį, dabar ir fotomenininką panevėžietį Valentiną Pečininą. Sportas jaunuoliui labai patiko, bet jį nutraukė šaukimas į armiją.

Atlikęs privalomą karinę tarnybą, Nemunas tuoj pat ir vedė, susilaukė dviejų vaikų. Kaip šeimos galva, stengėsi parnešti namo pinigų: dirbo vairuotoju, paskui ilgus metus parduotuvėje.

Bet laimingiausias pašnekovas tvirtina jautęsis, kai įsidarbino Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Nors tebuvo paprastas pagalbinis darbuotojas, su susižavėjimu stebėdavo aktorių repeticijas, bendravimą, gastrolių nuotykius. O spektaklių panevėžietis iki šiol nė vieno nepraleidžia.

Dirbant teatre, atsirado daugiau laiko ir Nemuno užmesta aistra sportui sugrįžo.

Kadaise pas Valentiną Pečininą į treniruotę atėjęs Nemunas dabar nešioja juodąjį diržą ir pats treniruoja vaikus. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Grįžo į sportą

Jau dešimt metų N. Rašinskas treniruojasi karatė.

„Svajojau turėti juodąjį diržą ir nė nepastebėjau, kaip jį pasiekiau. Bet dar yra, kur toliau tobulėti“, – sako Nemunas.

Negana to, jis ir pats ėmė dirbti su karatė treniruotes lankančiais vaikais. Pats kūdikystėje pamestas vyras pastebi, kad jam sekasi sutarti su jaunąja karta, jo pavyzdys veikia mažuosius sportininkus. O ir šie ugdo mokytojo kantrybę.

Treniruotėse Nemunas praleidžia kone po tris valandas keturis kartus per savaitę.

„Radau, kas sielai miela. Dėl to turiu padėkoti savo treneriui. Jis mums kaip tėvas“, – sako N. Rašinskas.

Karatė, jo nuomone, daugiau ne sportas kūnui. Tai visa filosofija.

„Nė karto gyvenime nebuvau įsivėlęs į tikras muštynes, esu itin tolerantiškas žmogus“, – šypsosi karatė meistras.

Vaikai, anūkė – tai praeityje mįslingai nutrūkusios Nemuno Rašinsko istorijos tąsa (su dukra Rūta ir anūke Tėja). ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Savas kraujas

Karatė sportą Nemunas bandė pasiūlyti ir savo sūnui bei dukrai. Tik pastaroji trumpai išbandė tėčio veiklą, ir jis pripažįsta nemėgstantis per daug savo pomėgių piršti kitiems.

Karatė nesudomino ir žmonos Vaidos. Jai tenka susitaikyti, kad sutuoktinis daug laiko praleidžia salėje, ne namų buityje.

„Susituokėme jauni. Armijoje įsimylėjau, metus padraugavome ir vedžiau. Džiaugiuosi, kad anksti sukūriau šeimą. Dabar mano vaikai jau suaugę, mėgaujuosi laisve ir pirmąja anūke“, – šypsosi jaunas senelis ir priduria, kad vaikai – jo kraujas, kažkur kūdikystėje dingusios istorijos tąsa.

Nemunas džiaugiasi, kad dukra Rūta atsikraustė į tėvų namus ir dabar šeimoje kur kas daugiau klegesio. Sūnus Lukas įsikūręs Vilniuje. Vaikai žino romano puslapio vertą tėčio gyvenimo istoriją ir niekam tai nėra skaudi praeities žaizda.