-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Balčėčio pavardė skamba šiek tiek itališkai. Jau 53-ejus metus ją nešiojantis panevėžietis Audrius juokiasi: lyg ir buvo giminėje kalbų, jog šaknys kažkada galėjo siekti Pietų Europą. Bet, anot jo, tai greičiausia nėra tikra istorija.
A. Balčėtis – grynas panevėžietis, Aukštaitijos sostinėje gimęs ir užaugęs. Daugeliui jo pavardė, kaip vadovo ar valdybos nario, siejasi su ne viena stambia Panevėžio bendrove.
Kaip verslo žmogus, nuo seno žinomas ir jo tėtis Ksaveras Balčėtis.
„Su tėčiu mane visada siejo labai tvirti ryšiai. Jis buvo ir yra mano patarėjas sprendžiant verslo klausimus, su juo galiu aptarti asmeninius dalykus, visada jaučiu jo šilumą ir supratimą. Net kai buvau toli nuo Lietuvos, tie santykiai visad buvo stiprūs, nesumenkėjo, nenutrūko. O dabar džiaugiuosi, kad tėtis taip arti, kad galime dažniau susitikti, gyvai pasikalbėti“, – šiltai kalba A. Balčėtis ir atsargiai, nenorėdamas įžeisti tėčio, prasitaria, kad iš tiesų nelabai norėjo eiti į didįjį verslą.
Tačiau šeimos įtaka, anot jo, kiekvieno gyvenime yra neišvengiama.
Regis, A. Balčėčiui kur kas mieliau kalbėti ne apie verslą, bet meną.
Šešerius metus lankė Panevėžio dailės mokyklą, jo mokytojais buvo garsūs menininkai: dailininkas Kazimieras Naruševičius, skulptorius Vytautas Tallat-Kelpša.
Ir nors baigęs mokyklą įstojo į universitetą studijuoti statybų inžinerijos, kūryba visada ėjo greta.
Dar būdamas penkiolikmetis, Audrius užsikrėtė tais laikais madinga fotografija. Paauglys nusipirko pirmą savo juostinį fotoaparatą „Smena“ ir ėmė fiksuoti akimirkas iš draugų, klasės susibūrimų, ekskursijų, vakarėlių. Pats jaunasis fotografas ryškino gimusius kadrus, darė nuotraukas.
„Manęs tose fotografijose beveik niekada nebūdavo“, – šypteli pašnekovas.
Autoriaus savose nuotraukose niekur nėra ir ką tik Panevėžio fotografijos galerijoje pristatytoje parodoje „Vandens kelias“.
Tai – antroji A. Balčėčio fotografijų kolekcija, kurioje jis žiūrovams atgabeno senuosius akvedukus iš Ispanijos, Portugalijos, Izraelio, Prancūzijos, Turkijos, Rusijos, Graikijos, Balkanų šalių ir, žinoma, gimtosios Lietuvos.
„Ar gali kas būti geriau už kelionę su svajonių moterimi“, – intriguoja A. Balčėtis, paklaustas apie pomėgį keliauti.
Jis su žmona ir vaikais – aistringi kelionių gerbėjai.
Tik kartais Audriaus artimieji prašo jį nors kada paslėpti visus aplink gąsdinantį fotoaparatą. Bet iš tiesų šeima savo fotografą itin palaiko ir džiaugiasi kiekviena jo paroda.
„Kitaip nebeišeina. Keliones pastaraisiais metais renkuosi tik ten, kur yra akvedukų“, – prisipažįsta dėl unikalių kadrų naujus maršrutus už Lietuvos besirenkantis A. Balčėtis.
O meilę senajai vandens inžinerijai, kai dar nebuvo modernių vamzdynų ir elektros, panevėžiečiui įskiepijo, regis, nekalta užgaida. Šeimininkas tenorėjo savo darbo kabinetą pasipuošti vandens, kaip gyvybės simbolio, atvaizdu.
„Mano darbas susijęs su vandeniu, todėl labai norėjau per fotografiją įprasminti būtent vandens kelią“, – sako Audrius.
Iki pačių smulkmenų savo pirmosios fotografijos matmenis suplanavęs verslininkas su šia idėja prieš dešimtmetį patraukė tiesiai į Ispaniją. Čia šalia sostinės Madrido esančiame Segovijos mieste stūksantį ilgiausią 728 m akveduką Europoje teko pasiekti traukiniu.
Panevėžiečio ispaniškasis trofėjus netrukus atsirado ant darbovietės sienos. Tačiau fotografavimo troškulio ne tik nenumalšino, bet dar labiau sustiprino.
„Po tos fotografijos atsirado antra, trečia, ketvirta. Gana artimai bendrauju su Panevėžio menininkais. Nebežinau, kuris, ar tapytojas Ramūnas Grikevičius, ar fotografas Algimantas Aleksandravičius, kartą užsukęs pastebėjo mano darbus ir ėmė kalbėti apie personalinę parodą“, – pradžioje nerimtus pokalbius su bendraminčiais prisimena A. Balčėtis.
Fotografijų kolekcijai augant, draugai ėmė vis labiau spausti meniškos sielos verslininką plačiajai visuomenei atskleisti retam matomą jo asmenybės pusę.
Taip prieš ketvertą metų Panevėžyje pristatyta pirmoji A. Balčėčio fotografijų paroda.
Verslininkas juokiasi, kad viskas įvyko post factum: pas bičiulį į svečius užsukęs A. Aleksandravičius tiesiog konstatavo, kad Audriaus paroda jau suorganizuota – beliko pateikti kūrybą.
„Antroji paroda – tęsinys pirmosios. Manau, jau niekada nebepaleisiu šitos temos – ji man tapo kaip žaidimas“, – patikina azartą medžioti akvedukus pajutęs panevėžietis.
Kaip inžinierius, jis žino, kokie tai sudėtingi statiniai. Civilizacijai pažengus labai toli, senieji miestų vandentiekiai negali nežavėti jo statytojų išmone ir tiksliais skaičiavimais.
„Įsivaizduokite, kaip reikėjo viską gerai apgalvoti – juk tokie ilgi akvedukai veikė nuolydžio principu. Vandens šaltinis būdavo pasirenkamas kur nors aukštai, kur geras vanduo, ir nuo tokios vietos akvedukas turėjo eiti keletą kilometrų. Vandens kanalai driekėsi jo viršuje ir turėdavo aprūpinti ištisus miestus nestrigdamas“, – aiškina A. Balčėtis.
Jis savo kolekcijoje parodo ir žemesnes, ir aukštesnes kadaise veikusių akvedukų konstrukcijas. Kai kurių jų iki šių dienų išlikę tik labai maža dalis. Kai kur toks paveldas dar puošia ištisus senamiesčius.
„Čia akveduko galas iš Kipro, jo telikęs mažas gabaliukas. Čia labai aukštas statinys, kuris vandenį gausiai tiekė milžiniškiems Kazertos rūmams ir jų fontanams Italijoje“, – vardija savo fotografijas rodydamas autorius.
A. Balčėčio naujausią kolekciją puošia ir ypatingas, vadinamasis milijoninis, akvedukas iš Maskvos. Šis kadaise buvęs inžinerijos stebuklas vandeniu aprūpindavo Kremlių.
„Tais laikais tai buvo labai brangus statinys – kainavo milijoną rublių. Todėl ir vadinamas milijoniniu“, – priduria Audrius.
Rusų istorijos paveldą lietuvis įamžino neatsitiktinai. Jis Maskvoje praleido dvejus metus.
„2006 metais itin susidomėjau filosofija ir nusprendžiau studijuoti šitą mokslą“, – tuomet visiems netikėtą avantiūrą prisimena pašnekovas.
Į filosofiją inžinierių ir verslininką atvedė žinomas lietuvių filosofas, taip pat panevėžietis Arvydas Šliogeris.
„Tada net nemaniau, kad mūsų tauta turi ir daugiau gerų filosofų. Bet studijuodamas Maskvos valstybiniame M. V. Lomonosovo universitete filosofijos magistrantūroje supratau, kiek šviesuolių iš tikro turime“, – patikina A. Balčėtis.
Būdamas beveik keturiasdešimties, A. Balčėtis įstojo į seniausią Rusijos aukštąją mokyklą ir buvo pirmas po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo studentas lietuvis Filosofijos fakultete. Dėstytojai net nenorėjo patikėti, kad jų paskaitų klauso lietuvis.
„Viena lektorė net grasino mane pakalbinti lietuviškai, kad įsitikintų, jog esu lietuvis“, – juokiasi Audrius.
Maskvoje, anot jo, įprasta: kas čia studijuoja, tas ir gyvena. Verslininkas iki šiol saugo garbingą M. V. Lomonosovo universiteto vizą.
Tačiau ne tik dėl šio universiteto prestižo panevėžietis jį pasirinko studijoms. A. Balčėtis prisipažįsta, kad taip buvo paprasčiausia turėti priežastį, jei kartais nepavyktų baigti mokslų.
„Mano studijos buvo dieninės ir tęsėsi dvejus metus. Skraidyti į Maskva kartais tekdavo po 3 – 4 kartus per savaitę. Tad jei nebūčiau baigęs, būčiau galėjęs sakyti, jog viską apsunkino atstumas“, – juokiasi Audrius.
Jis ir pats esą ne visada tikėjo, kad gaus filosofijos magistro diplomą. Tačiau žingsnis po žingsnio ir, paties nuostabai, šis svarbus dokumentas atsidūrė panevėžiečio rankose.
Su filosofijos studijomis nepastebimai pasikeitė ir visa iki tol buvusi verslininko namų biblioteka. Joje dabar beveik visas lentynas užima filosofinės knygos.
„Viskas mus pakeičia. Gal tapau ramesnis. Žmona sako, kad dabar su manim galima ir daugiau pakalbėti“, – šypsosi A. Balčėtis.
Namuose šiam mokslui net atskiras kamabarys įrengtas. Čia skaitoma, skamba mėgstama muzika.
Tik vis dažniau šiose valdose pastaruoju metu šeimininkauja nebe pats Audrius, o sūnus Antanas.
„Jis tikriausiai sekdamas mano pėdomis taip pat pasirinko filosofiją, dabar studijuoja Amsterdamo universitete“, – pasakoja tėvas.
Jį džiugina keturių vaikų draugija: Mato, Agnės, Antano ir Bernardo. Tik jaunylis, nepilnametis, dar auga globojamas tėvų.
A. Balčėtis jau gali didžiuotis ir pirmąja anūke Meda.
Verslininkas ir menininkas žino: fotoaparato jis tikrai nemes. 2019 metais kaip pažadą bičiuliui iš Sakartvelo išleido fotografijų knygą „Tbilisis“. Joje sudėjo nuostabias akimirkas iš pavasariškos ir rudeniškos Sakartvelo sostinės.
Dabar tokią pat dovaną verslininkas nori sukurti ir savo gimtajam Panevėžiui.
„Mūsų mieste nėra mano taip mėgstamų akvedukų. Bet tikrai ir čia galima rasti kažką įdomaus. Stebiu Smėlynės, kitas senas gatves ir po truputį fotografuoju būsimai knygai“, – prasitaria A. Balčėtis.
Tokia jo misija gal būtų greitesnė, jei verslininkas fotografuotų važinėdamas motociklu. Šie geležiniai arkliai taip pat didžiulė jo aistra dar nuo paauglystės.
Jis dievina kelionę su savuoju „čioperiu“ ir yra dažnai kviečiamas į baikerių gretas. Tačiau panevėžietis prisipažįsta labiau mėgstantis vienatvę.
O dabar vis rečiau išsiruošia į tokias išvykas. Motociklu skrieti jau per šalta, be to, pasak Audriaus, su amžiumi atsiranda ir išmintingesnis požiūris į ekstremalius pomėgius.
Tad po karantino laisvesnį laiką fotografas stengiasi daugiau išnaudoti tolimesnėms kelionėms, kurios dovanotų naują nuotrauką į akvedukų albumą.
„Be kūrybiškumo žmogaus gyvenimas nėra visavertis. Kai diena, net kažkokia smulkmena būna pažymėta kūrybiškumo ženklu, darosi įdomiau gyventi. Jau neįsivaizduoju savęs nefotografuojančio. Kur bebūčiau, kur nuvažiuočiau, visur matau, ką norėčiau užfiksuoti fotografijoje“, – sako kūrybą ir verslą suderinęs A. Balčėtis.
