LCVA nuotr.

Valstybės ir tautos praeities sargai

Valstybės ir tautos praeities sargai

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Lietuvos valstybės archyvuose saugoma ne tik šalies istorija, jos kūrimąsi ir pamatus liudijantys dokumentai, bet ir kolektyvinė žmonių atmintis.

Šimtmetį skaičiuojantys valstybės archyvai patyrė daug permainų, netekčių – ypač okupacijų metais. Tačiau pagrindinę savo paskirtį – būti Lietuvos dokumentinio paveldo saugotojais ir skleidėjais – išlaikė.

Šią misiją Lietuvos archyvarai pradėjo 1921 metų spalio 19 dieną, kai tuometis Lietuvos Respublikos švietimo ministras Kazys Bizauskas patvirtino Centralinio valstybės archyvo statutą. Nuo to laiko archyvai gerokai patobulėjo, keitėsi, plėtėsi. Ir dabar turime devynis valstybės archyvus, kuriuose galima surasti labai įvairios informacijos tiek apie valstybę, tiek apie atskiras institucijas, įvairius gyvenimo aspektus, istorinius įvykius, tiek apie pačius gyventojus.

„Prie popieriaus gali prisiliesti, pajausti raštą, viršelius ir žinoti, kad čia tavo šalies žmonės kažkada ją rašė. Tokie įrašai yra mūsų istorijos dalis.“

K. Ramonienė, Lietuvos vyriausioji archyvarė

Užuomazgos – viduramžiais

Nors pirmajam atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos valstybės archyvui vos vienas amžius, iš tiesų archyvai egzistavo dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais. Tik tuomet jie buvo kitokie.

Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos vadovė, Lietuvos vyriausioji archyvarė Kristina Ramonienė sako, kad archyvų istorijos pradžia, matyt, būtų XIII amžiaus pirmoji pusė, kai Lietuva dar tik pradėjo kurtis kaip valstybė. Deja, iš tų laikų ne viskas išliko. Seniausias, pasak K. Ramonienės, mūsų laikais žinomas yra LDK kanceliarijos archyvas, datuojamas XIV–XVIII amžiumi. Visuomenei jis labiau žinomas Lietuvos Metrikos vardu.

Iki XIX amžiaus vidurio Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose taip pat būta tam tikrų archyvų. Daugiausia – konkrečių įstaigų: tarkime, LDK vyriausiojo tribunolo, LDK pavieto žemių ir panašių.

Artimiausias dabartiniams archyvams – tokiems, kaip suprantame juos mes, – buvo Senųjų aktų knygų centrinis archyvas Vilniuje. Dabartinio Lietuvos valstybės istorijos archyvo pirmtakas. Įsteigto Rusijos caro Nikolajaus I įsaku 1852 metais, jo tikslas, pasak vyriausiosios archyvarės, panėšėjo į šiuolaikinių archyvų: sukaupus dokumentus vienoje vietoje, apsaugoti nuo klastojimo, falsifikavimo, sunaikinimo. Taip pat šių dokumentų pagrindu išduoti patvirtinančius faktus – tenkinti privačių asmenų, bajorų poreikius.

Pagal Nikolajaus I įsaką archyvui turėjo būti perduotos ir kitos Vilniaus, Minsko, Gardino, Kauno gubernijos įstaigų senųjų aktų knygos nuo seniausių laikų iki praktiškai 1800 metų. Tad komplektavimas baigtas tik 1862-aisiais, bet tuo, anot Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos vadovės, neapsiribota. Toliau darbuotasi dokumentų knygas tvarkant, numeruojant, aprašant, skirstant jas į fondus, kad būtų paprasčiau atsekti saugojimo vietą, sudarinėjamos rodyklės, apyrašai… Ši archyvų tvarkymo, sisteminimo sritis, beje, lieka nepakitusi iki šiol.

K. Ramonienės teigimu, pats Senųjų aktų knygų centriniame archyve sukauptų dokumentų kiekis kaip tiems laikams buvo įspūdingas – turėta praktiškai 17 400 senųjų aktų knygų. Pagrindą sudarė įvairių LDK institucijų dokumentai, bet 1887 metais prie jų prisidėjo dar ir iš likviduoto Liublino senųjų aktų knygų archyvo atvežtieji, o 1903-iaisiais – ir panaikinto Vitebsko centrinio senųjų aktų knygų archyvo dokumentai.

Vienas iš devynių dabartinėje valstybės archyvų sistemoje, Lietuvos valstybės istorijos archyvas savo ištakomis siekia dar 1852 metus. Per tokį ilgą laiką visiems jiems, Lietuvos vyriausiosios archyvarės Kristinos Ramonienės teigimu, teko patirti ir karus, ir besikeičiančias santvarkas. LCVA nuotr.

Vienas iš devynių dabartinėje valstybės archyvų sistemoje, Lietuvos valstybės istorijos archyvas savo ištakomis siekia dar 1852 metus. Per tokį ilgą laiką visiems jiems, Lietuvos vyriausiosios archyvarės Kristinos Ramonienės teigimu, teko patirti ir karus, ir besikeičiančias santvarkas. LCVA nuotr.

Kilometrai istorijos

Šį rudenį 100-ąjį jubiliejų minėsianti Lietuvos Respublikos valstybės archyvų sistema savo pradžią, kaip minėta, skaičiuoja nuo ketvirtaisiais nepriklausomybės metais įsteigto Centralinio valstybės archyvo. Jo tarnautojams ėmus intensyviai kaupti informaciją, netruko atsirasti filialų ir padalinių.

Pasak K. Ramonienės, įdomu tai, jog anuomet valstybės archyvo plotas tesiekė 2 000 kvadratinių metrų, o dokumentų lentynos – 6 315 tiesinių metrų. Palyginimui, šiandien visuose valstybės archyvuose saugomų dokumentų lentynos nusidriektų 116 kilometrų.

„Dydžio prasme Centralinis valstybės archyvas buvo mažas, – sutinka K. Ramonienė, – bet augo ir tuo metu daugiau nei 600 fondų buvo saugoma apie pusę milijono bylų.“

Pirmaisiais gyvavimo metais bene didžiausiu iššūkiu buvo patalpos. Jų reikėjo ne tik atitinkančių specifinius reikalavimus, bet ir vis erdvesnių. Mat iš Rusijos buvo pargabenami Pirmojo pasaulinio karo metais evakuotieji, renkami per karo suirutę po įvairius šalies kampelius išblaškyti dokumentai.

„Kad kiekvienas jų rastų kelią į savo vietą, namus – į archyvą“, – sako archyvarė.

1929 metais valstybės archyvas tapo atviras ir visuomenei – pradėjo veikti skaitykla. K. Ramonienės žiniomis, seniausi tuo laikotarpiu skaitytojams prieinami dokumentai buvo datuojami XVI amžiumi.

Patys valstybės archyvo veiklos principai, anot specialistės, ko gero, labai panėšėjo į dabartinius. Tik laikui bėgant keitėsi pavadinimai, veiklos teritorijos, tačiau ne misija.

„Aanksčiau turėjome popierinius dokumentus, šiandien turime dar ir elektroninius, skaitmeninius, vaizdo, garso ir fotodokumentus. Šia prasme daugiau plečiamės. Bet saugojimo, tvarkymo principai iš esmės likę tie patys“, – pasakoja K. Ramonienė.

Archyvo darbuotojai sovietmečiu prie dokumentų saugyklos Pranciškonų bažnyčioje Vilniaus senamiestyje. LCVA nuotr.

Archyvo darbuotojai sovietmečiu prie dokumentų saugyklos Pranciškonų bažnyčioje Vilniaus senamiestyje. LCVA nuotr.

Pražuvę arba nebesugrąžinami

Istorijos vingiuose, deja, praradome ne vieną svarbų ir vertingą šaliai dokumentą. Toji pati Lietuvos Metrika išgabenta į Rusiją ir nebeturima vilties kada nors susigrąžinti jos popierinį variantą. K. Ramonienės teigimu, derybos dėl to vyko ne kartą, bet vis bergždžiai.

„Originalų nebeatgausime, – konstatuoja vyriausioji archyvarė. – Tačiau galime pasidžiaugti kitais rezultatais. Lietuvos Metriką turime ir saugome skaitmeniniu pavidalu – mikrofilmų juostose. Nors tai ne originalai, bet saugomi originalo teisėmis. Esant tokioms aplinkybėms, svarbiau išlaikyti ir turėti bent kažkokiu pavidalu negu jokiu.“

Per įvairias suirutes carinė Rusija iš Lietuvos išvežė daug dokumentų.

„Tai vienas liūdnesnių momentų mūsų archyvų istorijoje“, – sako K. Ramonienė, pasakojanti, jog ir prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui archyviniai dokumentai – seniausi ir vertingiausi dėl savo turinio duomenų, – buvo gabenami į Rusiją.

Vežimo būta ir 1940 metais sovietams okupavus Lietuvą. Pasak Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos vadovės, tuo metu Lietuvos archyvai buvo pavaldūs Vidaus reikalų liaudies komisariatui. Vykstant daugybei pertvarkymų, dalis dokumentų išvežta ir kai kurie iš jų – negrįžtamai.

Nacių okupacijos metais archyvai taip pat smarkiai nukentėjo. O ir išlikusiems Lietuvoje dokumentams nuolat grėsė pavojus.

„Sovietų Sąjungos okupacijos metais visada buvo rizika, kad jie gali būti sunaikinti, – paaiškina K. Ramonienė. – Pavyzdžiui, vykdant makulatūros normas arba tiesiog sąmoningai nurodant naikinti dokumentus, kad neliktų tam tikrų faktų, įrodymų. Tai buvo privaloma vykdyti – nebuvo pasirinkimo, tad nors kažką pavyko apsaugoti, deja, dalis dokumentų prarasta negrįžtamai.“

Tiesa, kai kurie evakuoti dokumentai ilgainiui vis dėlto sugrąžinti. Vien iš Minsko į Vilnių pargabenta per 20 vagonų evakuotų bylų. Bėda, sako K. Ramonienė, kad Lietuvos archyvarai ne visada ir žinojo, kas tiksliai buvo išvežta, tad neabejojama: yra daugybė dokumentų, apie kurių likimą net nenutuokiama.

Sovietmečiu archyvai glaudėsi ir Vilniaus Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje Trakų gatvėje, kurią tuometė valdžia buvo pavertusi Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos archyvu. LCVA nuotr.

Sovietmečiu archyvai glaudėsi ir Vilniaus Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje Trakų gatvėje, kurią tuometė valdžia buvo pavertusi Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos archyvu. LCVA nuotr.

Slidi riba

K. Ramonienės teigimu, archyvarų darbas – ir nuolatinės paieškos. Vykstama į kitų šalių archyvus, domimasi jų turiniu, o kilus įtarimų, kad dalis dokumentų gali būti Lietuvos, jie užsakomi susipažinti. Įsitikinus dokumento kilme, pradedamos susigrąžinimo procedūros – kai tai įmanoma teisiškai, žinoma. Mat tokius procesus reglamentuoja ir tarptautiniai teisės aktai, o jie, pasak K. Ramonienės, nėra paprasti.

Pavyzdžiui, carinė Rusija archyvinius dokumentus iš Lietuvos perėmė būdama įsitikinusi, kad tie priklauso jai, kaip anuomet priklausė žemės, iš kurių juos gabeno. Tokiais atvejais paprastai laikoma, jog dokumentai turi būti saugomi valdžią turėjusioje valstybėje. Išskyrus atvejus, kai aiškiai identifikuojama, jog jie nelegaliai buvo išvežti ir į kitos šalies archyvą pateko neteisėtai.

K. Ramonienė primena, kad tai dabar Lietuva turi aiškiai apibrėžtą teritoriją. Tačiau kadaise apskaita, finansai, biudžetas buvo kitos šalies. Ir, jos teigimu, ta riba siekiant suprasti, kas kam priklausė, yra labai slidi. LDK taip pat kadaise plytėjo iki Juodosios jūros, tad greičiausiai ir mes nebūtume suinteresuoti atiduoti kitoms valstybėms to laikmečio dokumentus.

„Vargu ar sutiktume – sakytume, kad mūsų teritorija – mūsų dokumentai“, – sako.

„Riba yra gana slidi, bet kai kuriais atvejais šį tą pavyksta susigrąžinti“, – pakartoja vyriausioji archyvarė ir priduria, jog nors tokių radinių mastai nėra dideli, kiekvienas į Lietuvą pargabentas dokumentas yra didelis laimėjimas.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas tokį pavadinimą gavo praėjus keliems metams po nepriklausomybės atkūrimo – 1993 metų gegužės 28 dieną. LCVA nuotr.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas tokį pavadinimą gavo praėjus keliems metams po nepriklausomybės atkūrimo – 1993 metų gegužės 28 dieną. LCVA nuotr.

Vertė – nebūtinai tiesioginė

Kalbant apie archyvų reikšmę, K. Ramonienės manymu, svarbu pabrėžti, jog dokumentai, vertingi valstybei, yra vertingi ir kiekvienam iš mūsų. Tarp tokių, Lietuvos vyriausiosios archyvarės teigimu, galima paminėti kad ir Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro privilegiją dėl akademijos ir universiteto teisių suteikimo Vilniaus kolegijai. Šiandien ji žinoma Vilniaus universiteto pavadinimu.

Lietuvos valstybės archyvai ypač didžiuojasi 1863 metų sukilimo prieš Rusijos valdžią dalyvių bei jų artimųjų fotografijų albumu. Pasak K. Ramonienės, jo vertė slypi ne tik akivaizdžiuose dalykuose – amžiaus ir išsaugotų reikšmingo istorinio įvykio dalyvių ir kartais – net jų šeimos narių atvaizdų, bet ir tame, ką galima išvysti įsižiūrėjus. Pavyzdžiui, kokios buvo vyraujančios to meto mados, ar drabužiams įtaką darė teritorinės žemės, kokiam luomui atstovavo juos vilkintys žmonės ir panašiai.

„Tai labai vertingi, labai reti albumai, – pabrėžia pašnekovė. – Tokio tipo jų pasaulyje nėra labai daug.“

Šiandien visuose Lietuvos valstybės archyvuose saugomų dokumentų lentynos nusidriektų 116 kilometrų.

Lietuvos vyriausioji archyvarė mini ir seniausią žinomą atviruką su Vilniaus vaizdu, datuojamą 1897 metais. Valstybės archyvuose saugomas Jurgio Matulaičio dienoraštis, popiežiaus Benedikto XV bulė apie šio dvasininko skyrimą Vilniaus vyskupu.

Pačiai archyvarei, jos prisipažinimu, vienas įdomiausių dokumentų, padariusių nemenką įspūdį, yra 1922 metų Lietuvos Konstitucija.

„Atrodo, kas čia tokio – Konstitucija ir tiek, – šypsosi K. Ramonienė. – Bet įsižiūrėjus – o tokią galimybę turi visi piliečiai per edukacinius renginius – ji parašyta aukso raidėmis ir tuometiniu rašalu. Vienu kampu pasukus – juodai pilku tekstu šviečia, kitu kampu pasukus – aukso raidėmis žiba. Tai tikrai įspūdinga… Pamačius apima labai stiprios emocijos. Juk tai surašyti mūsų valstybingumo pagrindai, mūsų pagrindiniai principai, pagrindinės šalies tiesos!“

Lietuvos valstybės archyvuose turimi visų Lietuvos dainų švenčių, trečiosios žemės ūkio ir pramonės parodos 1924 metų įrašai. Jie ne tik seni, bet ir unikalūs, atskleidžiantys to meto šalies progresą.

Jono Basanavičiaus laidotuvių įrašas – vienas daugiausia tuometinio, 1927 metų, Vilniaus vaizdų turintis filmas.

Valstybės archyvų lobynuose yra ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 metų vasario 16-osios deklaracija, galybė dokumentų, liudijančių Baltijos kelio vienybę, žmonių norą judėti į priekį, turėti nepriklausomą valstybę ir daugelis kitų svarbių dokumentų.

Valstybės archyvuose saugojami „pamatiniai“ Lietuvos dokumentai, liudijantys jos valstybingumo istoriją. Tarp tokių – ir 1922 metų Lietuvos Konstitucija. LCVA nuotr.

Valstybės archyvuose saugojami „pamatiniai“ Lietuvos dokumentai, liudijantys jos valstybingumo istoriją. Tarp tokių – ir 1922 metų Lietuvos Konstitucija. LCVA nuotr.

Mainai užtikrina palikimą ateities kartoms

Tarp pražuvusių arba Lietuvos niekada nebeatgausimų dokumentų K. Ramonienė bene vertingiausia vadina jau minėtą Lietuvos Metriką.

Pasak Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos vadovės, šie dokumentai – mūsų šalies pamatai, pirmieji liudiję mūsų archyvų kūrimąsi, byloję apie to meto santvarką ir kitus reikšmingus dalykus. Tai, kad Lietuvai pavyko užsitikrinti jų kopijas mikrofilmuose originalo teisėmis – didžiulis pasiekimas, bet, deja, neatstojantis popierinių originalų.

„Prie popieriaus gali prisiliesti, pajausti raštą, viršelius ir žinoti, kad čia tavo šalies žmonės kažkada ją rašė. Tokie įrašai yra mūsų istorijos dalis“, – pabrėžia K. Ramonienė.

Archyvarai norėtų turėti ir 1918–1940 metų Prezidento kanceliarijos dokumentus, Vilniaus observatorijos dokumentus, LDK teismų knygas.

„Tai svarbūs istoriniai duomenys, mūsų šalies saviti pamatai: iš ko kūrėmės, iš kur pas mus atsirado tam tikri mokslo pasiekimai“, – aiškina pašnekovė.

Yra ir nemažai dokumentų, kurių net specialistams neįmanoma išvysti. Rusijos Federacijos archyvuose iki šiol esama padalinių, griežtai ribojančių, kam ir su kokiais dokumentais galima susipažinti. Ir ypač – jei tai politiškai jautrūs duomenys.

„Net jei turi leidimus patekti į archyvus, nebūtinai gausi dokumentus atvykęs. Kiekvienu atveju dar svarsto, galima ar ne, bus poveikis ar ne“, – sako vyriausioji archyvarė ir atskleidžia, jog kartais Lietuvos piliečiams vis dėlto pavyksta užmesti akį į tokias archyvų vertybes nuvykus į Rusiją ne kaip oficialios įstaigos atstovui, o kaip, pavyzdžiui, turistui.

Nepaisant panašių kliūčių, K. Ramonienė neabejoja, kad Lietuvai jau artimiausioje ateityje pavyks gauti vis daugiau istorinių dokumentų. Su užsienio šalimis vystomos bendradarbiavimo sutartys. Pavyzdžiui, 2020-aisiais Ispanijos Karalystė perdavė dokumentų, saugomų pas juos ir susijusių su Lietuva, skaitmenines kopijas. Lietuva taip pat ruošia ispanams tokį rinkinį. Šiuo metu derinama analogiška sutartis su Turkija.

„Toks keitimasis vyksta gana aktyviai – šalys mato naudą abiem pusėm, – sako K. Ramonienė. – Mes neturime galimybės perduoti popierinius dokumentus, bet galime apsikeisti skaitmeniniais ir taip išsaugoti kuo daugiau mūsų šalies istorijos ateities kartoms.“

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų