Panevėžio rajono savivaldybės nuotr.

Valstybės gimtadienio proga nusilenkta rajono deimantui

Valstybės gimtadienio proga nusilenkta rajono deimantui

 

Valstybės istorijoje šimtmetis – kaip viena akimirka. Vasario 16-ąją savo 101 –ąjį gimtadienį atšventusi Lietuva per šį laiką ne kartą klupo ir kėlėsi, klydo ir augo kartu su savo žmonėmis. Jau penkioliktąjį kartą Panevėžio rajono savivaldybė šia proga renkasi į iškilmingą posėdį, kuriame nusilenkia iškiliausioms asmenybėms, prisidėjusioms prie to, kad mūsų šalis gražėtų ir skleistųsi.

Šįmet Panevėžio rajono garbės piliečio vardą pelnė Miežiškių kultūros šviesulys, nutvieskęs ne tik rajono, bet ir visos Lietuvos padangę – Valerija Bartulienė, ilgametė Miežiškių kultūros centro direktorė bei įvairių kultūrinių iniciatyvų sumanytoja ir įgyvendintoja.

Į dar dažais kvepiančią Miežiškių kultūros centro salę susirinkusius Panevėžio rajono gyventojus, politikus, garbės piliečius bei svečius sveikinęs Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis sakė, kad Vasario 16-oji – didžiausia mūsų šalies šventė. Ši data lyg tiltas sujungia 1253 m. liepos 6-ąją gimusią senąją Lietuvą ir 1990 kovo 11-ąją atkurtą nepriklausomą Lietuvą.

„Šios datos paminėjimas įprasmina nenugalimą mūsų laisvės troškimą, tautos vienybę ir tvirtybę. Bet istoriją mes švenčiame ir ją rašome naujai. Išmokome džiaugtis tuo, ką turime: trispalve, gimtąja lietuvių kalba, tradicijomis, gražiausiais miškais, nuostabiomis upių pakrantėmis, keturiais metų laikais ir lietumi viduryje žiemos“, – savo sveikinimo kalboje sakė P. Žagunis.

Pasak mero, mes nesustodami augame, kuriame, kad po 1918-ųjų, praėjus šimtui metų, apjuostų tiek priespaudos, tiek laisvės kaspinais,  pagaliau išmoktume džiaugtis ir puoselėti savo identitetą. Kad jis būtų stiprus, reikia tausoti ir auginti savo šaknis. Išmokę džiaugtis laisve, žingsnis po žingsnio kartu augame su Lietuva ir keičiamės su visu pasauliu.

Atšventę valstybės atkūrimo šimtmetį didžiuojamės pradėję antrąjį. Praėjęs amžius bus kaip tvirtas pamatas tai Lietuvai, kurią sukursime ateityje. Kiekvienas iš mūsų esame dėkingi savo valstybei už gerovę ir ateities perspektyvas“, – kalbėjo P. Žagunis.

Sukurta nuo nulio

Į iškilmingą ceremoniją Miežiškių kultūros centre atvykęs istorikas, politologas, humanitarinių mokslų daktaras profesorius Antanas Kulakauskas iš esmės apvertė daugelio žinias apie mūsų šaliai svarbias įsimintinas istorines datas. Profesorius pabrėžė, kad Vasario 16-oji – tai simbolinis šiuolaikinės Lietuvos gimtadienis. Kovo 11 dieną buvo atkurta ta valstybė, kuri buvo sukurta Vasario 16-osios aktu.

Simbolinė data, nes nei vasario 16-ą, nei kovo 11-ą Lietuva neatsirado. Kovo 11-ąją Lietuvos valstybė kaip tokia pradėjo funkcionuoti, o vasario 16-ąją atsirado tik nutarimas turėti tokią valstybę“, – pabrėžė istorikas.

Beje, toks išreikštas noras buvo ne pirmas – toks aktas jau buvo paskelbtas 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos taryba dokumentą paskelbė kaip nepriklausomybės aktą, tačiau tąkart nieko neišėjo. Mūsų šalies patikėtiniai dalyvavo kaip Ukrainos valstybės atstovai. Tokiu atveju Lietuva būtų ne suvereni valstybė, o Vokietijos globojama. Tąkart buvo nutarta skelbti monarchiją ir pasikviesti vieną iš Vokietijos žemių valdovų ir paskelbti jį Lietuvos valdytoju.

Vokiečiai norėjo Lietuvą „apženyti“ su Prūsija, didžiausia vokiečių žeme. Dabar tik galima spėlioti, kas būtų, jeigu būtų. Bet taip atsitiko, kad karo įvykiai apsisuko kitu kampu. Vokietija pralaimėjo karą, ir Lietuvai tarsi leido tvarkytis pačiai, mat tuo metu turėjo svarbesnių reikalų“, – pasakojo A. Kulakauskas.

Lietuvos žemių nuolat gviešėsi Rusija, bet ten prasidėjo pilietinis karas, tad didžiausi pretendentai į lietuvių teritoriją kuriam laikui iškrito iš žaidimo. Kitos Vakarų valstybės taip pat nenorėjo, kad Vokietijos užimtos teritorijos būtų grąžintos bolševikinei Rusijai, kapitalistinio pasaulio didžiausiam priešui. Ir nenorėjo, kad liktų Vokietijai, todėl susiklosčiusios palankios istorinės ir politinės aplinkybės leido jau nuo 1918 m. rudens pradėti Lietuvos valstybės pamatų klojimą. Kokia ji bus – ar monarchija, ar respublika, turėjo nuspręsti pati tauta. Tiesa, tuomet referendumo nebuvo, Lietuvos taryba tapo aukščiausia Lietuvos valdžia, nors daug galių neturėjo. Realią valdžią turėjo parapijos ir valsčiai, vietiniai valdžios organai.

Savo valstybę Lietuva kūrė nuo nulio, pats Vasario 16-osios aktas buvo tik žmonių išreikšta valia turėti savo nepriklausomą valstybę. Todėl simboliškai ši data laikoma Lietuvos valstybės atkūrimo data, nors realiai valstybė pradėjo kurtis gerokai vėliau“, – kalbėjo istorikas.

Netikėti istorijos puslapiai

Istorija dažnai būna romantizuota. A. Kulakausko teigimu, netgi Vasario 16-osios akto radimas jau spėjo apaugti mitais. Iš tiesų tikrasis Vasario 16-osios aktas nėra rastas. Mokslininkai svarsto, kad tikrąjį originalą į Ameriką galėjo išsivežti Lietuvos prezidentas Antanas Smetona ir jis sudegė per gaisrą, gal išgabeno rusai, o gal tiesiog kas jį užkasė ir iki šiol nerado.

Mano bičiulis ir kolega Liudas Mažylis Vokietijoje rado tik originalų nuorašą. Kolekcionieriai moka ieškoti, nes šią bylą, kurioje buvo rastas dokumentas, prieš tai žiūrėjo keturi Lietuvos istorikai. Ir vienas iš jų buvo pasidaręs kopiją, bet tikriausiai jos net neperskaitė. Istorikams svarbus pats faktas, o kolekcionieriams – daiktas, dokumentas“, – netikėtas Vasario 16-osios akto atradimo aplinkybes atskleidė A.Kulakauskas.

Akte nurodoma, kad jo pagrindas – tautų apsisprendimo teisė turėti savo valstybę. Kitas dalykas – valstybės ribos. Liepos 6-oji traktuojama kaip Lietuvos valstybės pradžia, bet iš tiesų ji yra gerokai senesnė, skaičiuojanti daugiau nei tūkstantį metų. Liepos 6-oji yra apskaičiuota profesoriaus Edvardo Gudavičiaus, nes nėra išlikę nė vieno istorinio šaltinio apie Mindaugo karūnavimą. Tai turėjo įvykti birželio pabaigoje ar liepos pradžioje, kažkurį sekmadienį. Žinoma tik tai, kada karūna buvo išvežta iš Rygos.

Simbolinė liepos 6-oji – nesėkmingai pasibaigęs Lietuvos bandymas tapti Vakarų Europos valstybe. Tai simbolinis senosios Lietuvos gimtadienis, bet šiuolaikinė Lietuva nėra senosios tąsa, nes tai buvo senųjų bajorų ir kunigaikščių sukurta sulenkėjusi valstybė, o šiuolaikinės Lietuvos istorija prasidėjo S. Daukanto laikais su kultūriniu sąjūdžiu, kitokios Lietuvos projektavimu, kada atėjo supratimas, kad Lietuva yra ta, kurioje kalbama lietuviškai“, – pastebi profesorius.

Miežiškių paukštė

Po kiek netradicinės istorinės pamokos, sveikinimo kalbos, gražūs žodžiai ir gėlių jūra buvo skirti jau penkioliktajai Panevėžio rajono garbės pilietei miežiškietei Valerijai Bartulienei. Savo darbu, nepailstama energija ir pozityvumu ji tapo ne vieno žmogaus įkvėpimo šaltiniu ir didžiąja gyvenimo mokytoja.

Būtent V. Bartulienės dėka Miežiškiai – mažas kaimelis Panevėžio rajone-, žinomas visoje Lietuvoje ir už jos ribų kaip labai kūrybingų, talentingų ir šviesių žmonių kraštas. O kad tai ne šiaip žodžiai, įrodo šiame krašte nutūpusios jau keturios Aukso paukštės – apdovanojimai skiriami  metų geriausiems meno mėgėjų kolektyvams ir jų vadovams. Kaip pastebėjo vienas iš sveikintojų, V. Bartulienė – nesuvaidintos meilės savo šaliai, jos kultūrai ir žmonėms pavyzdys.

Pati laureatė, padėkojusi tiems, kurie ją pasiūlė ir išrinko, teigė, kad tokiu įvertinimu džiaugiasi ne tik dėl savęs, bet ir visų Miežiškių.

Maži miesteliai tau legendas seka, mažų miestelių atmintis gili, maži miesteliai melodingai šneka, mažuos miesteliuos žmonės dideli“, – poetės Elenos Mezginaitės eilėmis kalbėjo V. Bartulienė.

V. Bartulienės teigimu, miestelio centre stovintis paminklas, kuriame telpa ne tik pirmasis Miežiškių paminėjimas, varpų vainikas, bažnyčia, bet ir visos miežiškėnų pavardės, simboliškai kalba apie tai, kad kiekvienas yra be galo svarbus ir didis. O jos stiprybės šaltinis – patys brangiausi žmonės – vyras, sūnus, dvi dukros, žentai ir du anūkai.

Didžiuojuosi, džiaugiuosi ir dalinuosi šita garbe su visais miežiškėnais, kurie mane suprato ir buvo visada su manimi“, – baigdama savo padėkos kalbą sakė V. Bartulienė.

Panevėžio rajono savivaldybės nuotr.

Galerija

Komentarai

  • Labai graži šventė.Labai gražūs dvasingi Miežiškių žmonės.Žiūrėjau į juos- džiaugiausi ir didžiavausi.Štai tokie žmonės išsaugojo Lietuvą,jos lietuvybę, kultūrą ir papročius.Jaunimui vertėtų susimąstyti.Kaip ir tai poniai,kuri net nuotraukoje atrodo neskaniai-į tokią iškilmingą šventę ir dar sveikina nominantę-atvyksta kaip į žirgų lenktynes-apsitempusi palaikiais džinsiukais.Susimąstykit – kada ir kaip apsirengti reikia.

  • Pranesima skaite Antanas Kulakauskas, neteisingai tekste pavarde nurodyta…

    • Atsakyti
  • Pasidomėkite, kam už ką teikiamos Aukso paukštės ir pataisykite tekstą.

  • Valerija, nuoširdžiai sveikinu ir labai džiaugiuosi, kad tapote rajono Garbės piliete. Tai puikus įvertinimas už Jūsų veiklą. Esate pavyzdys, kaip galima išgarsinti mažą miestelį. Dėkoju Jums savo ir savo vaikų vardu. Džiaugsmo ir sveikatos. Esate reikalinga.

Rodyti visus komentarus (4)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų