Šalia Krekenavą ir Naujamiestį jungiančio kelio prisiglaudęs kaimas – bene vaizdingiausia Panevėžio rajono vieta. Išties net keista lygumomis garsėjančiame Panevėžio krašte aptikti kalvotus Vadaktėlius. M. Garucko nuotr.

Vaižganto dvasia – laisvės kelias

Vaižganto dvasia – laisvės kelias

Vos kelias dešimtis gyventojų beturintis, šalia Krekenavą ir Naujamiestį jungiančio kelio prisišliejęs nedidukas Vadaktėlių kaimelis – savotiškas muziejus po atviru dangumi, saugantis Panevėžio krašto istorijos lobyną. Kadaise čia kunigavo caro valdžios į tokį užkampį ištremtas garsusis „deimančiukų“ ieškotojas Juozas Tumas-Vaižgantas, išmynęs takus į knygnešystės židinį, vos už poros kilometrų ant kalvos išsibarsčiusią garsiąją Ustronės sodybą.

„Ateina Vaižgantas nuo Vadaktėlių“, – taip vadinasi poeto Mykolo Karčiausko kūrinys, spausdintas knygoje „Sausio eilėraščiai“.

Tuos pačius žodžius žmonės kadaise galėjo tarti ir realiame gyvenime. Tuomet, kai Panevėžio rajone, Vadaktėliuose, gyveno ir kunigavo garsus Lietuvos rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas ir kai jo kelias iš bažnyčios dažnai sukdavo į Ustronę, pas Vidugirius.

„Lyg auksą neša rudenio lapus/ Ustronė. Vėjo supami šešėliai/ Ir saulės blyksniai mirga. Atlapus/ Ateina Vaižgantas nuo Vadaktėlių“, – prasmingi ir labai realūs M. Karčiausko žodžiai.

Ištremtas į kaimą nenurimo

Į Vadaktėlių kaimo, įsiterpusio tarp Krekenavos ir Naujamiesčio, neturtingą ir kuklią bažnytėlę garsusis „deimančiukų“ ieškotojas Juozas Tumas-Vaižgantas 1902-1905 m. caro valdžios buvo ištremtas už visuomeninę, lietuvių kalbai neleidusią pražūti, veiklą.

Į nepatikimųjų sąrašą caro valdininkų įtrauktas lietuvybės puoselėtojas kunigas nuošalioje Vadaktėlių parapijoje atsidūrė jaunas, teturintis kiek daugiau nei trisdešimt metų. Perkeltas į Vadaktėlius, kunigas savo idėjų, tokių nepriimtinų caro valdžiai, neatsisakė, vėl dalyvavo knygnešių draugijos veikloje, rinko aukas lietuviškiems leidiniams, juos slėpdavo. Aktyvus dvasininkas, rašytojas ir spaudos darbuotojas ieškojo čia bendraminčių, ilgėjosi Lietuvai naudingos veiklos, tad greitai susipažino su Ustronės vienkiemyje gyvenančia Vidugirių šeima.

Dabar, ištisam amžiui nuo to laiko praėjus, vienoje vaizdingiausių Panevėžio krašto vietovių – Ustronėje – veikia J. Tumo-Vaižganto ir Knygnešystės muziejus, priklausantis rajono Savivaldybės viešajai bibliotekai.

Ustronėje esančiame Juozo Tumo-Vaižganto muziejuje saugomas originalus rašytojo krėslas.

Muziejaus svirne įkurta nuolatinė J. Tumo-Vaižganto ekspozicija, sauganti tokius vertingus eksponatus, kaip originalus rašytojo krėslas bei jo portretai.

Ekspozicijos stenduose telpa ir rašytojo knygos, rankraščiai, laiškų faksimilės, nuotraukos.

O anuomet, lankydamasis šioje sodyboje, Vaižgantas čia susitikdavo su knygnešiais Jurgiu Bieliniu, Kazimieru Ūdru.

Istorinis svirnas

Iš Vadaktėlių į už maždaug porą kilometrų nuo jų nutolusią Ustronę J. Tumas-Vaižgantas ateidavo gana dažnai. Čia jis ne tik bendravo su vietiniais ir užsukdavusiais pakeleiviais, rūpinosi lietuviškų leidinių platinimu, bet ir rašė.

Apie Ustronės svirną, išsiskiriantį savo netradicine vidaus ir išorės architektūra bei medine apžvalgos galerija, pasakota, kad jį paskutiniame 19 a. dešimtmetyje pagal pačių sukurtą projektą broliui Povilui pastatė broliai meistrai Antanas ir Vaclovas Vidugiriai. Darbo jie ėmėsi baigę statyti Naujikų koplyčią.

Broliams padėjo knygnešys Kazimieras Ūdras, jis ir pasiūlė rūsio lubų bei klėties grindų tarpuose įrengti slėptuves, kuriose vėliau saugoti nelegalios spaudos leidiniai.

Nuo 1981-ųjų šis pastatas yra Lietuvos kultūros paminklų sąraše.

Sodyboje esantis svirnas buvo tapęs savotišku, J. Tumo-Vaižganto mėgstamu darbo kabinetu – čia jis sukūrė „Aukštaitiškus vaizdelius“, kurie įdėti į knygą „Pragiedruliai“. Tarp gausios J. Tumo-Vaižganto kūrybos šis veikalas – vienas reikšmingiausių darbų, piešiantis ryškų XIX amžiaus tautinio atgimimo laikų lietuvių visuomenės ir kultūros paveikslą.

Vaižganto „Pragiedrulius“ sudarančios dvi dalys tapatinamos su svarbiausiais Lietuvos regionais – Žemaitija ir Aukštaitija. Pastarąją autorius apibūdina kaip kraštą, susijusį su tautos dvasia, legendomis, mitais.

Dabar, kai Lietuva mini jau 101-ąją valstybės atkūrimo dienos sukaktį, tokių asmenybių kaip J. Tumas-Vaižgantas atminimas tampa ypač brangus ir kiekvienas su šiais šviesiais žmonėmis susijęs kraštas – svarbus bei reikšmingas visai šaliai.

Juk, Kaip pabrėžia Panevėžio rajono viešosios bibliotekos direktorė Rūta Bagdonienė, su Panevėžio kraštu siejamų literatūros klasikų, ryškių asmenybių, rašytojų yra ne tiek jau ir daug. Didžiuojamės netoliese – Krekenavoje kadaise dirbusiu ir kūrusiu Maironiu, Puziniškyje – Gabriele Petkevičaite-Bite, Panevėžyje mokytojavusiomis poetėmis Salomėja Nėrimi ir Brone Buivydaite. Prie Nevėžio savo ryškų pėdsaką paliko ir J. Tumas-Vaižgantas.

Užrašyti liudijimai

Kas vyko tais tolimais, daugiau kaip prieš šimtą metų buvusiais laikais? Kokius prisiminimus išsaugojo to meto žmonės apie neeilinį Vadaktėlių kunigą, rašytoją, lietuvybės puoselėtoją?

Naujamiesčio krašto šviesuolis Julius Vaupšas, kiti kraštotyrininkai prieš maždaug keturiasdešimt metų užrašė senolių prisiminimus apie pačių matytus ar iš tėvų girdėtus įvykius.

„J. Tumas gerai kalbėjo lenkiškai. Susirinkus į bažnyčia lenkų ponams, jis pamokslus sakydavo lenkiškai. Sykį juos kritikavo ir ponai ilgai siuto dėl to pamokslo, kuriame kunigas teisino smulkias kumečių vagystes“, – rašoma vienuose iš prisiminimų.

Užrašytas ir vieno seno žmogaus pasakojimas apie jo paties susitikimą su J. Tumu-Vaižgantu.

Vieną vasaros dieną vaikai žaidė prie Nevėžio, kai prie jų priėjo skrynele nešinas kunigas. Jis paklausė, ar vaikai pažįsta Jurgį Čiūrą.

Istorija byloja, kad pirmąją Vadaktėlių bažnytėlę 1773 metais pastatė lenkų kariuomenės pulkininkas Kuršo kunigaikštis Petras Byronas. M. Garucko nuotr.

Pasirodė, kad tai vieno berniuko dėdė. Kunigas jam padavė skrynutę ir paprašė nunešti dėdei, tik jos nieku gyvu nevalia atidaryti. Mat skrynutėje pavojinga gyvatė glūdi, galinti įgelti. Jis, sako, nuo tolo pats stebėsiąs vaikus, kad neatidarytų: „Duosiu jums cukierkų, tik greičiau lėkit.“

Vaikai tekini nunešė dėdei dėžutę, šaukdami, kad joje gyvatė, kurią kunigas prašęs atnešti. Dėdė, žinoma, supratęs, kas toje dėžutėje, šveitė ją po lova: „Fu, bjaurybė, tegul sau ten guli.“

Tie vaikai tik daug vėliau, jau suaugę, suprato, kad nešę kunigo perduotą draudžiamą lietuvišką literatūrą. Ją platinantiems knygnešiams tekdavo imtis įvairiausių, išradingiausių atsargumo priemonių.

Švietė vargšus

Prisiminimuose pasakojama, kad J. Tumas-Vaižgantas, atvykęs į Vadaktėlius, matė, kaip skurdžiai čia gyvena paprasti žmonės. Kai kurie, kad galėtų iš to skurdo išsivaduoti, palikę šeimas bėgdavo į Ameriką laimės ieškoti.

Norėdamas, kad vargšų gyvenimas taptų šviesesnis, kad jame atsirastų daugiau galimybių, kunigas ragino mokytis skaityti, pats mokė, švietė.

Kaip užrašyta prisiminimuose, „Čiūrų kaime jis buvo sukvietęs į pasitarimą vyrus, šviesesnes davatkas. Pasitarimo tikslas neaiškus. Galbūt kunigas švietė žmones, orientavo juos esamoje padėtyje“.

„Vaižgantas buvo lietuvių tautos dvasios žinovas, mūsų literatūros klasikas, publicistas, redagavęs net devynis laikraščius. Apie jį galima pasakyti labai daug – jis ir įžymus visuomenės veikėjas, ir puikus oratorius, ištikimas savo kalbos, tėvynės sargas. Jo kūryba yra neįkainojamas lobis, o Vaižganto vardas yra lietuvių tautos kultūros ženklas, didžiausias moralinis autoritetas“, – sako rajono bibliotekos direktorė R. Bagdonienė.

Prie Nevėžio

Dauguma panevėžiečių, be abejo, žino, kur yra J. Tumo-Vaižganto išvaikščioti Vadaktėliai, o kas čia dar nebuvo, tiktų kada ir aplankyti.

Šalia Krekenavą ir Naujamiestį jungiančio kelio prisiglaudęs kaimas – bene vaizdingiausia Panevėžio rajono vieta. Išties net keista lygumomis garsėjančiame Panevėžio krašte aptikti kalvotus Vadaktėlius.

Vienoje kelio pusėje – Nevėžis ir per jį nutiestas kabantis, beveik 40 metrų ilgio pėsčiųjų tiltas, beždžionių vadinamas. Jis jungia dvi kaimynines seniūnijas – Krekenavos ir Naujamiesčio. O kitoje – mažas Vadaktėlių kaimelis su kyšančiais ant aukštokos kalvos, kapelių apsupty įsikūrusios senos medinės ir kuklios bažnyčios bokštais.

Istorija byloja, kad Vadaktėlių bažnytėlę 1773 metais, pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo metu, pastatė lenkų kariuomenės pulkininkas Kuršo kunigaikštis Petras Byronas. Pulkininkas šiame krašte dvarą gavęs už nemenkus karinius nuopelnus. Dovanotame dvare apsigyvenęs kilmingas karvedys Byronas taip susidomėjo katalikybe, jog ne tik atsisakė protestantiškųjų pažiūrų, o ilgainiui net tapo katalikų kunigu ir pasirinko vienuolio dalią.

Vėlesni Vadaktėlių dvaro savininkai Izabelė ir Ivonas Kopanskiai bažnytėlę 1880 m. suremontavo.

Dabartinė Šv. Jono Nepomuko bažnyčia sutvarkyta 1910 metais. Kunigo Aleksandro Garnevičiaus pastangomis bažnyčiai pristatyti bokštai.

Čia pat ir senosios Vadaktėlių kapinės. Jose palaidotas knygnešys K. Ūdras, Vytauto Didžiojo I laipsnio medalininkas, nuo 1927 m. gaudavęs knygnešio pensiją.

Atgijo kino filme

Dar kartą skaitai M. Karčiausko eilėraštį „Ateina Vaižgantas nuo Vadaktėlių“ ir negali nesižavėti, nepritarti šiems jo žodžiams: „Jau žino, tiki, kad pragiedrulių/ Taip reikia Lietuvai ir ji ištvertų/Klampodama su raštais tuo keliu/ Kuris prasideda knygas atvertus.“

Pastaruoju metu į tautos atmintį grįžta daug iškilių, Nepriklausomybės ir laisvės kelyje pasižymėjusių žmonių, tokių kaip J. Tumas-Vaižgantas.

Lietuviai šiam rašytojui, kunigui atminti sukūrė ir kino filmą, pavadintą „Tumo kodeksas“.

„Puiku, kad grįžtama prie tokių žmonių, pasakojama apie juos. Nors ir nemažai žinome apie Vaižgantą, bet pažiūrėjęs filmą pamatai ir pažįsti jį dar geriau, ir net kitokį“, – sako R. Bagdonienė.

„Tumo kodeksas“ – pasakojimas apie tai, kaip subręstama laisvei, kaip įgyjama tokia asmeninė nepriklausomybė, kai niekas nebegali tavimi manipuliuoti.

Viena ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių – Juozas Tumas-Vaižgantas, pasak filmo režisieriaus Eimanto Belicko, buvo gerokai aplenkęs laiką ir laisvas tikrąja to žodžio prasme žmogus.

Jo energija, optimizmas ir tolerancija pelnė neprilygstamą populiarumą tiek tarp šviesuomenės, tiek tarp paprastų žmonių.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų