P. ŽIDONIO nuotr.

Vaikystė baigėsi gyvuliniuose vagonuose

Vaikystė baigėsi gyvuliniuose vagonuose

Vis mažiau lieka tautiečių, menančių ir galinčių papasakoti apie vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos puslapių – masines tremtis.

Prieš aštuonias dešimtis metų vos per kelias birželio dienas į Komijos ASSR, Altajaus ir Krasnojarsko kraštus, Novosibirsko sritį bei Kazachstaną išvežta apie 18 000 Lietuvos gyventojų. 1942 metais daugelis lietuvių, ištremtų į Altajaus kraštą, atsidūrė itin atšiaurioje Jakutijos šiaurėje prie Laptevų jūros. 1944-ųjų vasarą vienus okupantus pakeitė kiti ir vėl gyvuliniai vagonai, pilni dūstančių, trokštančių žmonių, dardėjo į Sibiro pusę. Daugelis jų negrįžo, o grįžusieji puikiai mena sunkų gyvenimą tremtyje, net jei tada buvo vaikai.

Panevėžietės Dalės Irenos Marozienės šeimą išvežė 1948 metų gegužės 22-ąją, vykdant operaciją „Vesna“ (lietuviškai – „Pavasaris“). Jai tebuvo ketveri, broliui – šešeri, o mažiausiai sesutei – vos šeši mėnesiai. Šeima į Lietuvą grįžo tik po dešimties metų.

Atpildas už pagalbą partizanams

D. I. Marozienės tėvai ūkininkai turėjo 24 hektarus žemės, iš jų 12 hektarų dirbamos. Buvo įsikūrę prie girios, Įstricos kaime, kur didžiulius namus buvo pastatęs staliaus amatą išmanęs tėtis.

„Kelis arklius turėjo, kuriais dirbo žemę. Ojetus, kaip vargo! Pasakodavo, kad saulė dar netekėjusi, o jau aria. O kas padarys? Užtat pas tėvus buvo pilni aruodai“, – pasakoja D. I. Marozienė.

Tik vėliau sužinojo, kodėl darbštūs ir savęs negailėję ūkininkai pakliuvo į tremiamųjų sąrašus – kažkas pranešė, jog remia partizanus. Pati Dalė trėmimo metu buvo dar labai maža, tad vaikystės Lietuvoje atsiminimų likę nedaug.

„Pamenu, kaip mama sakė: vaikai, kelkitės, važiuojame“, – visam gyvenimui įstrigo vaikui.

Tuomet ji nesuprato, kad namų nebematys ilgai – juk iki tol vaikus veždavo tik į atlaidus Paįstryje. Pamena ir uniformuotus vyrus namuose bei prie stalo sėdintį tėtį. Šeimai susiruošti buvo duotos 45 minutės.

„Mama pasakojo, kad neiškrito nė viena ašara. Kai pasakė, kad išveža, tik žiūrėjo, ką paimti“, – mena buvusi tremtinė.

Svarbiausia, anot jos, kad nuo šeimos neatskyrė tėčio. Daugeliui šeimų to nepavyko išvengti.

D. I. Marozienės teigimu, tėtis išsikasė prie klėties slėptus du butelius naminukės, kuri parūpo atvykėliams. Pasak jos, tėtis šiaip nedavė – prašė, kad nevežtų jo mamos, kuri buvo silpna ir kelionės nebūtų atlaikiusi. Jau sodinant žmones į vagonus, už naminukę leido palikti močiutę Lietuvoje.

Dalei Irenai Marozienei tebuvo ketveri, broliui – šešeri, o mažiausiai sesutei – vos šeši mėnesiai, kai darbščių ūkininkų šeimą išplėšė iš Lietuvos. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Dalei Irenai Marozienei tebuvo ketveri, broliui – šešeri, o mažiausiai sesutei – vos šeši mėnesiai, kai darbščių ūkininkų šeimą išplėšė iš Lietuvos. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Aukso vertės lagaminėlis

Iš gimtųjų laukų išrauta ūkininkų šeima išgabenta į už 7 000 kilometrų esančią Buriatijos-Mongolijos ASSR. Dėl nežmoniškos įtampos mamai dingo pienas, tad nebegalėjo maitinti vos pusės metukų dukrytės. Laimė, jos gyvybę pavyko išsaugoti. Pasak D. I. Marozienės, kai tėvai atvažiuodavo į Panevėžio turgų, arklį palikdavo Smėlynės gatvėje pas žmones. Prasidėjus karui, kartą tėtis nuvykęs rado verkiančią šeimininkę – siaučiant karui, vyras ją paliko su trimis vaikais. Tad tėtis parsivežė į savo namus kaime, kur ši šeima gyveno iki karo pabaigos.

„Kaip likimas susiklosto. Mano tėvai išgelbėjo jos vaikų gyvybes, ji – mūsų sesutės“, – pasakoja D. I. Marozienė.

Trėmimų metu žmonės eidavo pažiūrėti, ar neišvys pažįstamų. Kažkada iš didelio vargo ištraukta moteris, pamačiusi pažįstamus tremiamųjų veidus, prašė šeimos jai palikti mažąją – būtų užauginusi. Visgi mamai buvo per sunku išsiskirti su vaiku. Tuomet priglaustoji moteris nulėkė į parduotuvę ir, nupirkusi sausainių, perdavė ūkininkų šeimai. D. I. Marozienės teigimu, mama buvo pasiėmusi lagaminėlį su vaistais, kuriame buvo ir sauso spirito tablečių. Ant jų kaitindavo vandenį, kuriame tirpindavo sausainius, ir košele maitindavo mažąją. Šitaip ir ištraukė mažąją iš gresiančios mirties.

O mirčių buvo daug. Tremtyje masiškai mirė maži ir seni. O D. I. Marozienės šeimą ne kartą gelbėjo lagaminėlyje buvę vaistai. Tremtyje šeimai gimė dvynukės, kurių viena po kelių dienų mirė motinai ant rankų. Pati mama irgi vos išsikapstė iš ligos patalo.

Iš gimtųjų laukų išrauta ūkininkų šeima atsidūrė už 7 000 kilometrų esančioje Buriatijos-Mongolijos ASSR.

Iš gimtųjų laukų išrauta ūkininkų šeima atsidūrė už 7 000 kilometrų esančioje Buriatijos-Mongolijos ASSR.

Galerija

Tarėsi, kaip pravirkti

D. I. Marozienės šeima su kitais tremtiniais pirmiausia buvo nugabenta į kalnuose esančią gyvenvietę ir apgyvendinta buvusiuose japonų belaisvių barakuose. Viename kambaryje gyveno keturios šeimos. Labiausiai Dalei įsiminė blakės. Pirmąją naktį nualinti nuovargio visi sumigo, o ryte atsikėlė sutinę nuo įkandimų. Vėliau vyrai nakčiai priruošdavo ilgų balanų.

„Prisimenu, kaip jomis čirškindavo sienas. Blakės eidavo jomis. Nuo jų nepasislėpsi – jaučia, kur miegi, ir krenta ant tavęs nuo lubų“, – pamena D. I. Marozienė.

Vėliau vyrai statė naujus barakus ir gyvenimo sąlygos pagerėjo. Kiekviena šeima jau turėjo po kambarį, virtuvėlę, buvo ir prieangis. D. I. Marozienė sako nepamenanti, kiek laiko ten gyveno – ketverius ar penkerius metus. Iškirtus aplink buvusius miškus, visi buvo perkelti gerokai žemiau į buvusią gyvenvietę. Kalnuose augo tik bulvės, o čia jau galėjo užsiauginti ir pomidorų, agurkų. Juolab kad ir žemės būta labai derlingos. Pamažu lietuviai tremtiniai įsigijo ir gyvulių.

„Ten vasaros buvo labai trumpos ir karštos, o žiemos – labai šaltos“, – pamena panevėžietė.

Anot jos, pradžioje vietiniai lietuvių baiminosi – juk buvo pasakyta, kad atveža banditus. Tačiau išvydę nuomonę greitai pakeitė. Ir patys daug ko išmoko iš darbščių lietuvių.

„Gerai kalbėjome rusiškai. Niekas neatskirdavo, ar mes lietuviai, ar rusai. Bet mama griežtai norėjo išlaikyti lietuvių kalbą ir namuose kalbėjome tik lietuviškai“, – pamena buvusi tremtinė.

Kai mirė Josifas Stalinas, D. I. Marozienė jau ėjo į mokyklą. Moteris pamena, kad tuomet eidamos su suolo drauge į mokyklą, svarstė, ką reikės daryti, jei mokytoja verks. Sutarė, kad žnybs viena kitai ir taip pat verks.

Panevėžietės Dalės Irenos Marozienės šeimą išvežė 1948 metų gegužės 22-ąją. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Panevėžietės Dalės Irenos Marozienės šeimą išvežė 1948 metų gegužės 22-ąją. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Valgė nevalgomus

Pasak tremtinės, vaikams gerai ten, kur yra ir tėvai, – ištremti vaikai geresnio gyvenimo nelabai ir prisiminė. Šeima kartais gaudavo siuntinių iš Lietuvos, kuriuose būdavo ir obuolių. Kol įveikdavo siuntinys ilgą kelią, obuoliai tremtinius pasiekdavo jau supuvę, tačiau vis tiek labai kvepėdavo – vaikai svajodavo apie juos. Sibire teaugo rojaus obuoliukai. Taip pat daug uogų – bruknių, o kalnuose prie šaltinių augdavo juodieji ir raudonieji serbentai.

Svečiame krašte vietiniai labai vertino ievas. Prinokusias jas džiovindavo, maldavo ir dėdavo į pyragėlius.

„Atsimenu, kaip tėtė parėjo ir sako: „Ačiū už locką – be kaltės išvežti dešimt metų.“

D. I. Marozienė

„Mes gi vaikai buvome, vitaminų stigo. Mes viską valgėme. Kalnai būdavo raudoni nuo azalijų. Valgydavome jų žiedus. Atrodydavo, kad rašalą gėrei. Privalgydavome žalių ievų uogų. Labai valgydavome maumedžių spygliukus, kurių skonis kaip rūgštynių. O po tokių vaišių skaudėdavo pilvai“, – pasakoja D. I. Marozienė.

Tuomet mama įpildavo truputį degtinės, įberdavo juodųjų pipirų ir besispyriojantiems vaikams sugirdydavo, liepdavo pasivolioti. Taip gydomas pilvas užkaisdavo ir nustodavo skaudėti.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Be kaltės dešimt metų

Tėvams kas mėnesį reikėjo registruotis komendantūroje. 1958 metais išgirdo stulbinančią žinią – jie jau laisvi.

„Atsimenu, kaip tėtė parėjo ir sako: „Ačiū už locką – be kaltės išvežti dešimt metų“, – pamena D. I. Marozienė.

Šeima į Lietuvą sugrįžo 1958-ųjų pavasarį – prieš Velykas. Brolis dar liko ten, kol išlaikė brandos egzaminus. Pasak D. I. Marozienės, buvusių namų stebuklingai neišdraskė ir nesudegino, tik ūkininkų turtą atėmė. Jos dėdė buvo nevedęs ir gyveno jų namuose. Taip juos ir išsaugojo.

Grįžus iš tremties, mama su mažosiomis apsigyveno senuosiuose savo namuose. Tėtis, D. I. Marozienės brolis ir ji pati prisiregistravo Panevėžyje pas tetą. 1960 metais dalinant sklypus, gavo sklypą Rožyne, tad užvirė statybos.

„Tėtė nenorėjo į mišką sukišti. Ką daryti keturiems vaikams miške? Visi taip ir išėjome į miestą“, – pamena ji.

Vėliau visa šeima apsigyveno Rožyne, laikė gyvulius. Mama troško, kad bent viena dukterų mokėtų siūti. Tad D. I. Marozienė išmoko šio amato ir daugelį metų dirbo miesto vadinamajame buitinyje lengvų drabužių sukirpėja.

Vis mažiau lieka tautiečių, menančių ir galinčių papasakoti apie vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos puslapių – masines tremtis. „SEKUNDĖS“ nuotr.

Vis mažiau lieka tautiečių, menančių ir galinčių papasakoti apie vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos puslapių – masines tremtis. „SEKUNDĖS“ nuotr.

Kolaborantų valioje

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Juzėnas sako, kad trėmimai palietė įvairių socialinių sluoksnių žmones ir įvairias Lietuvoje gyvenusias tautas: lietuvius, lenkus, žydus, rusus, kitus.

„Trėmimams sovietų valdžios ir saugumo struktūros rengėsi iš anksto. Jau nuo 1940-ųjų rudens buvo sudarinėjami vadinamųjų antisovietinių elementų sąrašai, į kuriuos pateko buvę nepriklausomos Lietuvos įvairių politinių partijų atstovai, visuomeninių organizacijų nariai, valstybės tarnautojai, policininkai, karininkai, didesnių pramonės ir prekybos įmonių savininkai, dvarininkai, stambesni ūkininkai, mokytojai. Tai buvo šviesūs, aktyvūs ir visuomeniški Lietuvos žmonės“, – pasakoja istorikas.

Trėmimus vykdė NKGB ir NKVD darbuotojai, milicininkai, jiems talkino vietinis sovietų partinis aktyvas, komjaunuoliai.

„Trėmimų vykdytojų operatyvinė grupė įsiverždavo į tremiamųjų namus, grupės vyresnysis pagal turimus sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, paskui pradėdavo kratą, ieškodami ginklų, aukso, valiutos ir pan. Baigus kratą, būdavo pranešama, kad tremiamieji bus išvežti „į kitas Sovietų Sąjungos sritis“. Pagal sovietų instrukcijas tremtiniams buvo leidžiama pasiimti ne daugiau nei 100 kg reikalingų įvairių daiktų, maisto. Tačiau tai priklausė nuo trėmimo grupių ir vietinių kolaborantų valios, lygiai kaip ir tai, per kiek laiko leisdavo pasiruošti „kelionei“, – pasakoja D. Juzėnas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų