-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuva netekusi amo, kai tarsi siaubo pasakoje šulinyje pats tėvas, būdamas blaivus, nuskandino du savo vaikus. Vaikų teisių apsaugos specialistai ir socialiniai darbuotojai atviri: likimo pirštas, kad šįkart tragedija krito Kėdainių rajonui.
Žiaurus vaikžudytės nusikaltimas Kėdainių rajone – neeilinis atvejis, bet, pasak Panevėžio rajono vaikų teisių specialistų, panašių tragedijų gali nutikti kiekviename rajone. „Delfi“ nuotr.
„Toks žiaurus nusikaltimas – neeilinis atvejis, bet panašių tragedijų gali nutikti kiekviename rajone. Mes negalime jaustis ramūs nė dėl vienos socialinės rizikos šeimos. Uždarome jų namų duris ir sunku prognozuoti, kas nutiks vakare, naktį“, – pripažįsta Panevėžio rajono vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja Irena Matuzevičienė.
Panevėžio rajone socialinės rizikos apskaitoje – 257-ios šeimos. Jose auga 550 vaikų. Kai kuriose 7-ios, 9-ios atžalos.
Didžiulis skurdas ir nesusidūrusiesiems su tokių šeimų realybe sunkiai įsivaizduojamos gyvenimo sąlygos. Buityje trūksta elementarios tvarkos, pro kiaurus langus ir palaikes sukiužusių trobelių sienas veržiasi šaltis, vaikai migdomi po du lovelėje, trūksta ne tik drabužių, bet ir maisto. Girtaujantys arba protinę negalią turintys tėvai.
„Visoms teko darbo pradžioje verkti. Visos tą etapą perėjome. Niekur nesidėsi – susitaikai, bet situacija baisi“, – „Sekundei“ teigė I. Matuzevičienė.
Kas trečias protiškai atsilikęs
Po Kėdainių rajono tragedijos prezidentės Dalios Grybauskaitės surengtame pasitarime socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė atkreipė dėmesį, kad socialiniai darbuotojai dirba labai daug. Pasak ministrės, vidutiniškai vienas jų aptarnauja maždaug 12–13 šeimų, siekiamybė būtų 5 ar 8 šeimos.
Išties realybė dar baisesnė, nei ministrės nupieštoji prezidentei.
Velžio seniūnijos socialinės darbuotojos Almos Krikščiūnienės žinioje 28-ios šeimos: 17-iolika jau įtrauktųjų į socialinės rizikos apskaitą ir 11-a stebimų. Visas jas socialinė darbuotoja privalo aplankyti bent 2–4 kartus per mėnesį. Tačiau tai – tik teorija. A. Krikščiūnienės darbo telefonas neišjungiamas nei naktį, nei savaitgaliais.
„Būna, kad į vieną šeimą 7–10 kartų per savaitę tenka lėkti“, – prasitaria socialinė darbuotoja.
A. Krikščiūnienė griauna visuomenėje susiformavusį stereotipą, kad socialinės rizikos šeimos – alkoholikai ir tinginiai. Už oficialaus jas apibūdinančio termino „socialinių įgūdžių stoka“, pasak A. Krikščiūnienės, dažnai slypi neįvardytos sveikatos problemos. Anot socialinės darbuotojos, maždaug trečdalyje tokių šeimų ryškus lengvas protinis atsilikimas.
„Jie vaikšto po mūsų šalį ir nesupranta, ką čia daro. Negaliu liautis galvojusi apie Saviečių kaimo tragediją: o kur buvo medikai, kodėl jie nematė savo šeimos, atnešančios gydymo įstaigai pinigų krepšelį? Kur šeimos gydytojas, ar pas jį lankėsi vaikus į šulinį sumėtęs tėvas, ar gėrė vaistus?“ – klausia A. Krikščiūnienė.
Baisiausia, pasak jos, kad net ir baigusieji specialiąsias mokyklas, negebantys savarankiškai tvarkytis, akivaizdžiai turintieji psichinės sveikatos problemų yra laikomi sveikais.
A. Krikščiūnienės nuomone, maždaug trečdalyje socialinės rizikos šeimų ryškus lengvas protinis atsilikimas, nors medikai šiuos asmenis laiko sveikais. U. Mikaliūno nuotr.
„Kas iš to, jei socialinis darbuotojas pasiekia, kad globotinis atsidurtų pas psichinės sveikatos specialistą? Jei nuėjusysis pas psichiatrą žino, kad gyvena Lietuvoje, kad valiuta euras ir dar geba pinigus suskaičiuoti, pakanka, kad būtų pripažintas sveiku“, – situacijos absurdiškumu stebisi socialinė darbuotoja.
Galios minimalios
Viena iš A. Krikščiūnienės globojamų šeimų neturi problemų dėl alkoholio, namai netgi perdėm tvarkomi, maisto gaminimo ir skalbimo įpročiai, atrodo, peržengę įprastas ribas, vaikai mylimi, tačiau tvarkyti socialinius reikalus tėvai savarankiškai visiškai nepajėgūs.
„Pasakysi vieną žingsnį, padarys, pasakysi du – sutriks. Be socialinio darbuotojo pagalbos jie neišsiverstų“, – sako A. Krikščiūnienė.
Kita jos lankoma keturis paauglius auginanti socialinės rizikos šeima glaudžiasi vieno kambario trobelėje vidury laukų, kur nėra net galimybės laikytis elementarios higienos. Eilė socialiniam būstui geriausiu atveju prieis po 5–7 metų. Vienintelis šios šeimos pragyvenimo šaltinis – pašalpos.
„Kaip jie susiras darbą, jei gyvena laukuose, automobilis – nepasiekiama svajonė, trūksta socialinių įgūdžių ir dar lengvas protinis atsilikimas?“ – realybę mato A. Krikščiūnienė.
Anot jos, socialiniai darbuotojai visada po didinamuoju stiklu, bet jų galios – minimalios, o požiūris į varguolių padėjėjus dažnai skeptiškas. A. Krikščiūnienė atvira: į socialinius darbuotojus, nepaisant jų turimo universitetinio išsilavinimo, net gydytojai žvelgia ne kaip į vienos komandos partnerius, bet kaip į žemiau stovinčius.
„Kai kurie gydytojai net nesupranta, ką mes dirbame. Kai neseniai vienai Panevėžio ligoninės skyriaus vedėjai prisistačiusi pasakiau, kad lydžiu į jos skyrių guldomą moterį iš socialinės rizikos šeimos, gydytoja paklausė, o kas yra rizikos šeima?“ – apstulbo socialinė darbuotoja.
Kaime siaubo dramos
A. Krikščiūnienę stebina, kad socialinės rizikos šeimoje nutikus tragedijai visų akys atgręžiamos į seniūniją, socialinius darbuotojus, vaikų teisių specialistus. Jos nuomone, kad situacija keistųsi, visos institucijos – seniūnijos, gydymo įstaigos, policija – turėtų bendradarbiauti, o ne veikti atskirai, kaip dažniausiai atsitinka.
Dabar gi policijos darbas ją kartais mažų mažiausiai stebina.
„Buvo kaime įvykis, kai policiją iškvietė neapsikentę kaimynai. Moteris pripūtė daugiau nei dvi promiles, sugyventinis – apie vieną. Abu lengvai protiškai atsilikę. Šeima augina nepilnametį vaiką. Moterį apstumdžiusį sugyventinį policija išvežė trims dienoms, girtą mamą su vaiku paliko. Likusi viena mamytė prisivedė draugų ir orgijos tęsėsi. Mes apie sugyventinio sulaikymą sužinojome po kelių dienų, sulaukusios policijos pranešimo. Buvome pakraupusios. Tokioje aplinkoje visko galėjo nutikti. Vyras kaip tik labiau rūpinasi vaiku nei mama. Ir apstumdė ją už tai, kad su draugais gėrė vaiką pamiršusi“, – pasakojo socialinė darbuotoja.
Neseniai pati Alma laviravo ties riba, kai tapti smurto auka grėsė ne tik jos globotiniams, bet ir jai pačiai. Kaimynai iškvietė policiją pagailėję per naktį vyro terorizuotos moters su keturiais vaikais – trimis paaugliais ir naujagimiu. Smurtautoją patruliai išvežė.
„Važiuodama į šeimą pakeliui skambinu policijos budėtojams, prašau bent kelias valandas smurtautoją palaikyti, kol rasime, ką daryti su mama ir vaikais. Tik spėju nuvažiuoti – tas vyras jau grįžta pusiaukelėj paleistas! Porą metų negėręs žmogus paragavo alkoholio ir kone išprotėjo“, – pasakoja A. Krikščiūnienė.
Policijos paleistas įniršęs išgėręs vyras tiesiog pasiuto. Nepaisant į kiemą nuo jo ginti šeimos susirinkusių svetimųjų – socialinės darbuotojos, pedagogės, kaimynų, vyras puolė po nosimis mojuoti kumščiais ir kojomis, grasinti visus paversti šašlykais, esą jam, kartą jau sėdėjusiam, nieko nereiškia dar dešimt metų praleisti kalėjime.
Drama baigėsi muštynėmis su kaimynu ir vėl iškviesta policija. Laimė, kol vyras siautėjo, žmona tylėjo.
„Būtų jam paprieštaravusi, finalas galėjo būti baisus. Atvažiavusi operatyvinė grupė nuėjo apklausti tos išsigandusios, per naktį nemiegojusios moters. Klausimas skambėjo taip: ar jūs rašysite pareiškimą, nes reikės į teismą eiti? Ką ji rašys, neturinti socialinių įgūdžių ir bijanti keršto? Vyras juk nesumušė – užsimojo kumščiu, bet nepataikė. Ir peilio neturėjo, nes pati visus buvo išslapsčiusi. Taigi smurto įrodymų nėra“, – pasibaisėjusi socialinė pedagogė.
Vis dėlto ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas. Vyras įpareigotas nesiartinti prie šeimos ir jau kurį laiką glaudžiasi pas mamą Pasvalio rajone. Moteris su vaikais rado užuovėją pas giminaičius.
Vaikų nėra kur dėti
A. Krikščiūnienės teigimu, didžiulė problema, kad padėti socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams tiesiog nėra materialinės bazės. Nors daugelio jų gyvenimo sąlygos apgailėtinos, jas pagerinti sunkiai įmanoma. Šiuo metu Panevėžio rajone eilėje socialiniam būstui gauti laukia 107-ios šeimos ir asmenys. Per 2015-uosius jo sulaukė tik 5.
„Aš galiu pas juos nors ir apsigyventi, bet jei šeimai trūksta maisto, pinigų, drabužių, pastogės, geriau nebus. Net vaistais mes turime pasirūpinti, gerai, kad receptus „Caritas“ apmoka“, – sako socialinė darbuotoja.
A. Krikščiūnienė atvira: vaikai iš šeimų paimami tik kraštutiniu atveju. Netgi jei tėvai aptinkami išgėrę, dar nereiškia, kad jiems teks atsisveikinti su savo atžalomis.
„Matom, kad tėvai išgėrę, ieškom giminių, artimųjų, kas galėtų vaikus priglausti. Būna net taip, kad visiems vaiką siūlai, o niekas neima. Ir nemiegi iki ryto, ar kas neatsitiko “, – atvirai kalba seniūnijos socialinė darbuotoja.
Per 2015-uosius Panevėžio rajone iš 5-ių šeimų paimta 16-iolika vaikų. Tik vienu atveju nepilnamečiai gelbėti nuo svetimo žmogaus smurto. Visais kitais prieš savo atžalas psichologiškai ir fiziškai smurtavo patys gimdytojai. Iš vienos šeimos du vyresni nei 10-ies metų vaikai neapsikentę tėvų girtavimo patys pasiprašė į globos namus. Prieš tai jie net tris kartus specialistų buvo paimti iš šeimos ir vėl į ją grąžinti.
„Dabartinė socialinė politika orientuota į tai, kad vaikas liktų biologinėje šeimoje. Bet nutinkantys įvykiai rodo, ką tokia politika reiškia. Mes matome tik pasekmes“, – konstatuoja Panevėžio rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Irena Matuzevičienė.
Jei tyli, problemos nėra
Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas per vienuolika 2015-ųjų mėnesių sulaukė 2811 pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje, tačiau
pradėta tik 931-as ikiteisminis tyrimas.
Tokį skirtumą VPK Prevencijos poskyrio viršininkė Danguolė Žiaugrienė aiškina melagingų iškvietimų gausa ir aukų atlaidumu smurtautojams. Anot jos, įprasta, kai atvykus pareigūnams moterys puola aiškinti, esą jokio smurto nepatyrusios, pretenzijų neturinčios, o policiją kvietė tenorėdamos pagąsdinti vyrą.
„Aukos pareiškimas dėl smurto artimoje aplinkoje nėra būtinas. Tačiau jei nematyti akivaizdžių kūno sužalojimų, o moteris aiškina, kad su vyru tik apsižodžiavo ir neturi jam jokių pretenzijų, policija irgi nieko negali padaryti“, – „Sekundei“ teigė D. Žiaugrienė.
Ji tikina negirdėjusi, kad pavėžėję pareigūnai smurtautoją paleistų. Esą kaip tik patruliams akcentuojama, jog neprisidarytų sau bėdos: jei smurtautojas paleistas padarytų nusikaltimą, atsakomybė tektų jiems.
„Visuomenė neturi tylėti, jei nepatenkinta policijos darbu“, – pabrėžė D. Žiaugrienė.
Deja, anot jos, dažniausiai kaimynai nenori matyti, kas vyksta pašonėje. Visuomenė dar nesubrendusi tiek, kad taptų nepakanti artimuosius įkaitais laikantiems smurtautojams.
„Baisiausia, kad kaimynai tyli net tada, kai šeimoje kenčia vaikai. Jei smurtautojas yra šeimos maitintojas, mama slepia net faktą, kad jis skriaudžia vaikus. O kai visi tyli, vadinasi, nėra problemos“, – pripažįsta pareigūnė.
Prireikė naujos institucijos
Į Lietuvos Respublikos savivaldybių socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą iš viso buvo įrašyta per 10 tūkst. socialinės rizikos šeimų, kuriose auga daugiau nei 20 tūkst. nepilnamečių vaikų.
Po savaitgalį Kėdainių rajone įvykusios vaikžudystės valstybės vadovai vakar ėmėsi veiksmų. Ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir premjeras Algirdas Butkevičius surengė pasitarimus su kelių ministerijų, policijos vadovais, socialiniais darbuotojais ir vaiko teisių specialistais.
Nutarta sukurti dar vieną instituciją, kurios funkcija būtų darbas su šeimomis. Pasak prezidentės, institucija galėtų vadintis vaikų teisių apsaugos inspekcija.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė siūlo savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyriuose paskirti budinčius darbuotojus, kurie teiktų pagalbą šeimai švenčių dienomis ir savaitgaliais.
Sumetė į šulinį
Naktį iš penktadienio į šeštadienį Kėdainių rajone, Saviečių kaime, 1979 metais gimęs Aurelijus B. smurtaudamas privertė iš namų pabėgti savo sugyventinę, o du iš keturių savo vaikų – dvimetį berniuką ir keturių mėnesių mergaitę – sumetė į kieme esantį šulinį ir taip juos nužudė.
Gyvi liko 6 metų berniukas ir 4 metų mergaitė, kurie egzekucijos metu pasislėpė ūkinio pastato šiene.
Kauno apylinkės teismas sekmadienį leido vyrą suimti trims mėnesiams. Jam pateikti įtarimai dėl itin žiauraus mažamečių bejėgiškos būklės savo šeimos narių nužudymo ir nesunkaus sugyventinės sveikatos sutrikdymo.
Vyras savo kaltę pripažįsta, tačiau motyvų nenurodo. Jam bus paskirta medicininė ekspertizė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
