-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors skaitymo reikšmė visada buvo laikoma labai svarbia ugdymo dalimi, šiais laikais knygą vaikai vis dažniau iškeičia į kompiuterį.
Prieš porą metų atliktas tyrimas „Lietuvių skaitymo įpročiai“ parodė, kad knygoms skaityti laiko neskiria net 20 proc. 11–17 metų vaikų, 18 proc. 7–10 metų, 39 proc. 3–6 metų ir 73 proc. iki 2 metų vaikų. Kalbant apie dvi paskutines kategorijas, turima omenyje, kad savo atžaloms knygų nevarto net ir jų tėvai.
„Tai labai liūdina, nes ankstyvajame amžiuje skaitymas ypač aktualus“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento direktoriaus pavaduotoja Inga Mitunevičiūtė.
Jos teigimu, daugelis tyrimų įrodė, kokia svarbi skaitymo reikšmė nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų ir kaip smarkiai tėvai gali nulemti savo vaikų ateitį, jei per dieną knygoms skaityti garsiai skirtų nors 15–20 min. Būtent knyga yra labai svarbi mokytoja.
„Apskritai vaikai skaito daug daugiau nei anksčiau, nes juos visur supa tekstas. Juk visos išmaniosios technologijos ir prietaisai pagrįsti kalba. Tad jeigu traktuotume skaitymą kaip tam tikros smegenų žievės srities suaktyvėjimą, vaikai šiais laikais skaito daug daugiau nei prieš 10 ar 20 metų. Bet jei turime omenyje popierines knygas ir malonumą teikiantį lėtąjį skaitymą, tokių tikriausiai būtų mažiau“, – pažymėjo I. Mitunevičiūtė.
Specialistė skelbti aliarmo dėl tokios situacijos dar nesiūlo. Jos teigimu, reikia pagalvoti, ar mes, suaugusieji, suteikiam vaikams galimybes ir laiko skaityti, ar rodom jiems pavyzdį skaitydami patys.
Itin akcentuojama ir gerosios literatūros plėtra Lietuvoje. Vilniaus universitete vaikų literatūrą dėstantis Kęstutis Urba sako, kad dabar knygų lentynose galima rasti labai daug naujų knygų, parašytų tiek užsienio, tiek lietuvių rašytojų.
Per metus paprastai pasirodo apie 600 naujų leidinių vaikams. Šimtas jų – lietuvių autorių.
„Ne visa nauja literatūra jaunajai kartai yra vertinga. Dalis yra komercinės leidybos, kuri orientuojasi į populiariąją literatūrą. Tačiau mokyklų ir bibliotekų misija – mokyti skaityti tai, kas turi prasmę“, – pabrėžė filologas.
Anot jo, tokią misiją turi Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija, kurios skyriui Lietuvoje pats K. Urba ir pirmininkauja. Su kolegomis jis jau penktus metus iš eilės renka geriausių vaikiškų knygų rankraščių penketukus. Trečius metus renkami ir geriausi rašytojai paaugliams.
„Pastaraisiais metais stengiamės auginti dėmesį tokiai literatūrai. Ir pastebime, kad į Lietuvą ateina nauja gerų rašytojų karta. Įdomu tai, kad vaikams ir paaugliams pradėjo rašyti mokytojai. Tai natūralu, nes jie labiausiai ir pažįsta šį skaitytoją, žino, kas jį domina, ir yra arčiausiai vaikų. Puikiai paauglių bėdas gvildena Vilija Vėl, Daina Opolskaitė, Laura Varslauskaitė. Pastaroji rašytoja itin jautriai atskleidė Dauno sindromu sergančių vaikų pasaulį, nes pati ir dirbo su tokiais mažyliais. Ankstesnės autorių kartos buvo ganėtinai toli nuo savo jaunojo adresato ir tai buvo kliūtis literatūroje“, – pokyčius mato dėstytojas.
Anot jo, literatūra ir ateity negalės stovėti vietoje, kad nebūtų išmainyta į išmaniąsias technologijas. Beje, knygose tikriausiai ir atsiras ta virtualios tikrovės tema.
Dabartinės vaikų bei jaunimo literatūros temos, palyginti su ankstesniais laikais, itin pasikeitusios.
Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoja Inga Mitunevičiūtė sako, kad vaikai šiais laikais skaito daugiau, bet ne knygas. Vygaudo Juozaičio nuotr.
Mažiausius skaitytojus, kalbintų ekspertų teigimu, vis dar tebežavi pasakos. Vaiko akį dažniausiai patraukia spalvingi knygų viršeliai. Jiems nesvarbu autorius, kartais net pavadinimas pamirštamas, bet skaitytojas žino, apie ką skaitė knygoje ir kaip atrodė jos viršelis.
Vis dėlto taip esą labai lengva apsigauti ir pakliūti į komercinius vaikų viliojimo ryškiomis spalvomis spąstus. Būtina atkreipti dėmesį ir į tekstą, jo dermę su iliustracijomis, poligrafinę, taip pat kalbos kokybę. Knygose vaikams neturi būti nei sudėtingų, tarptautinių žodžių, nei gremėzdiškos struktūros sakinių.
„O štai paauglius, atvirkščiai, iliustracijos gali atbaidyti. Net jei tai labai rimta knyga, bet viršelis ar iliustracijos atrodo vaikiškai, iškart pastebima atmetimo reakcija. Leidyklos kartkartėmis daro tokias adresato knygas ir būna atvejų, kai knyga yra skirta vyresniesiems paaugliams, o jos viršelis patraukia septynmečių dėmesį“, – aiškina I. Mitunevičiūtė.
Paauglius, pasak specialistų, domina ir visai kitokios temos. Jiems rūpi emigracija, „kitoks“ vaikas tarp vaikų, socialinė atskirtis, našlaičio jausmai ir kitos šių dienų gyvenime aktualios, socialinės problemos.
Dar rimtesnes knygas skaito aštuoniolikmečiai.
Visos trys minėtos amžiaus kategorijos, pasak kalbintų literatūros specialistų, yra labai skirtingos – savo poreikiais, lūkesčiais, kūrinio suvokimo galimybėmis, tad jiems aktualūs skirtingi dalykai. Tačiau visiems rūpi atrasti literatūroje dalį savęs. Labai dažnai vaikams ir jaunimui rekomenduojama skaityti knygas pagal veikėjų amžių, jis turi būti panašus į skaitančiojo.
Vaikų literatūros autorius kasmet vertinančio K. Urbos nuomone, savo kūryba puikiai geba skaitytojus sudomint tokie nauji rašytojai kaip Akvilina Cicėnaitė, D. Opolskaitė, Ilona Ežerinytė, Rebeka Una, Unė Kaunaitė. Šios autorės vis patenka į geriausiųjų knygų vaikams penketukus.
Jau rengiamas ir šimto geriausių knygų sąrašas Lietuvos šimtmečio proga.
Pernai „100 reikšmingiausių lietuviškų knygų vaikams“ rinkimus laimėjo Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“. Šiuos rezultatus nulėmė tiek specialistų komisijos, tiek skaitytojų balsai.
Klasikinė vaikų literatūra dar nepamiršta. Neseniai atliktas bibliotekų fondų tyrimas parodė, kad daugiausia skaitytojai ieško Vytauto Račicko ir Linos Žutautės knygų. Mėgstamiausių knygų penketukuose vis dar galima pamatyti, kad vaikų kategorijoje dominuoja Vytauto Račicko, Kęstučio Kasparavičiaus, Linos Žutautės, Vytauto V. Lansbergio, Renatos Šerelytės knygos, į juos patenka Justino Marcinkevičiaus „Grybų karas“. Paaugliai renkasi Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, Balio Sruogos „Dievų mišką“, Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“, Vytauto Račicko „Nebaigtą dienoraštį“.
Pastebima ir tai, kad merginų ir vaikinų mėgstamiausios knygos dažniausiai skiriasi, o lietuvių autoriai visada nusileidžia užsienio autoriams.
Tačiau peikti užsienio literatūros kalbintas VU dėstytojas K. Urba vis dėlto nelinkęs. Jo įsitikinimu, Lietuvą pasiekia labai daug geros užsienio autorių literatūros ir ją leidyklos verčia iš visų kalbų.
VU filologas Kęstutis Urba kasmet įvertina šimtus naujų knygų vaikams ir padeda išrinkti geriausią kūrybą. Asmeninio albumo nuotr.
Filologo nuomone, sunku būtų kam nors pralenkti populiariausią užsienio rašytoją Astridą Lindgren. „Ronja plėšiko duktė“ aktuali ir šiandieniniam vaikui. Jis mielai dar skaito ir Frensės Hodžson Bernet „Palaptingą sodą“ bei Vladimiro Železnikovo „Baidyklę“.
Iš užsienio autorių literatūros visų laikų populiarumo rekordus sumušė ir „Haris Poteris“. Nors vaikų knygų specialistai šiek tiek skeptiškai žiūri į šį fenomeną, jie supranta tuos, kurie svajoja apie skraidančią šluotą, burtų lazdelę ir nuosavą pelėdą.
Tačiau ir šioje knygoje esą galima rasti rimtų temų. Paaugliams labai būdingas noras pabėgti nuo realybės, nuo kasdienių rūpesčių – galbūt barnių su tėvais, gal sudėtingų santykių su bendraamžiais, nemalonumų mokykloje, o fantastinė literatūra tam labai tinka. Todėl tokiems skaitytojams įdomūs pasakojimai apie vampyrus, raganas, siaubo istorijos.
Be to, ekspertų nuomone, „Hario Poterio“ knygų serija emociškai yra labai paveiki.
„Knyga puikiai perteikia paauglio – vienišo, nesuprasto, turinčio ypatingų galių, bet iš pradžių nežinančio, kas su juo vyksta ir kaip jas panaudoti – psichologiją. O jau iš praktikos galiu pasakyti, kad šiais laikais labai daug vienišų ir liūdnų vaikų. Paradoksalu, kad gyvename laikais, kai tėvai stengiasi savo atžaloms suteikti viską, ką tik gali, aprūpinti materialiai, tenkina jų įgeidžius, tampo po būrelius ir visokeriopai „lavina“, bet užmiršta pasiteirauti, ar jiems ramu, saugu, gera, gal jie tiesiog norėtų išgerti su nuolat visur skubančia mama arbatos“, – „Sekundei“ teigė I. Mitunevičiūtė.
Vis dažniau skandalingai nuskamba ir vaikiška literatūra apie du įsimylėjusius karalaičius. Tokiuose kūriniuose pasirodo keiksmažodžių, nešvankybių.
Filologų žodžiais, tai šių dienų realija. Tačiau blogai, jei žodžio menas susipina su banalumu.
Todėl ir K. Urba, ir I. Mitunevičiūtė dar kartą pabrėžė, kaip svarbu ugdyti literatūrinį skonį.
„Reikia mokytis. Ir čia turėtų padėti suaugusieji – tėvai, mokytojai, bibliotekininkai. Pirmiausia jie atrenka knygas savo vaikams, mokiniams ir skaitytojams. Reikėtų pabrėžti, kad ne visiems jiems pakanka žinių, skonio, o kartais pritrūksta ir noro gilintis, ieškoti. Informacijos tikrai netrūksta, jei netingi jos paieškoti. Lietuvoje yra specializuotas žurnalas apie vaikų literatūrą, taip pat funkcionuoja vaikų literatūros informacijos svetainės, vyksta Metų knygos rinkimai ir skleidžiama informacija apie juose dalyvaujančias knygas, yra tinklaraščių, socialinių tinklų grupių ir puslapių, skirtų vaikų literatūrai“, – kalbėjo LNM specialistė.
Citata
