-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nieko nuostabaus, jeigu besilankydami Panevėžio renginiuose, renginiuose viešosiose erdvėse, teatre ar tiesiog gatvėje jo nė nepastebėjote. Tik akylesnieji gal atkreipė dėmesį į kuklų jaunuolį margaspalviais marškiniais, beveik vienu metu sugebantį būti vis kitoje vietoje. Taip meistriškai darniai įsiliejantį į aplinką, kad jam pajudėjus nė menkiausias vėjelis, regis, nesukyla. Jis atsiranda lyg iš niekur ir dingsta nepastebėtas. Pro jo fotoaparato objektyvą, atrodo, nepraslysta nė menkiausios detalės. O tai, ką pamato ir užfiksuoja, lyg dienos rankraštis, mažomis grupelėmis atsiranda socialinių tinklų platybėse. Jo fotografijose – žmonės. Dirbantys, paprasti, užsiėmę, susitelkę į save, į savo veiklą, keliaujantys kasdienybės maršrutais, nepozuojantys. Kartais jis rengia parodas, nors pats savo parodų atidarymuose dalyvauti nelinkęs. Fotografas, grafikas, tapytojas, dailės ir dizaino pedagogas, teatro „Menas“ grafikos dizaineris, scenografas ir dar daugeliu titulų būtų galima jį įvardinti, bet tikriausiai tiksliau būtų pasakyti – nenuspėjamas, kintantis, stebintis – Arvydas Gudas.
Taip, kaip nenuspėjama ir nerežisuota ankstyvais rytais prasidedanti Arvydo diena, taip paprastai ir be jokio išankstinio plano gimė ir mūsų pokalbis. Tiesą sakant, net nesitikint, kad jis apskritai įvyks – visiškai laisvai, be įsivaizduojamų manieringų vaidmenų, su humoro prieskoniu apie gyvenimą, vaikystę, kūrybą, teatrą, Panevėžį, mokslus, šeimą… Toks minčių lietus, kaip pats Arvydas jį įvardijo, nes ir išties į interviu ar kitokią formą jį įsprausti būtų netikslinga.
„Kol studijavau (Šiaulių universiteto Menų fakultete – aut. pastaba), fotoaparato, galima sakyti, neėmiau į rankas. Aš tik portretus piešdavau, tuomet laikiau save gal labiau tapytoju ar grafiku. O ir tų fotografuojančių aplink netrūko. Pasiėmiau gal kokiam kartui antram kurse pabandyti. O jau ketvirtame, kai brolis padovanojo mažutį „Canoną“, fotoaparatas netruko tapti mano kūno dalimi, lyg būtų rankos pratęsimas“, – pasakoja A. Gudas.
Kiek save atsimena, jis visada stebėdavo aplinką, tiesiog panirdavo į ją. Tie vaizdiniai būtinai turėjo savo atributus, kvapą, spalvą, nuotaiką. Dar ir dabar prisimena save žaidžiantį su šuneliu malkinėj, kurioje tvyro tik ką supjauto medžio kvapas. Tokių paprastučių turtingų savo sudėtinėmis detalėmis istorijų, vaikystės akimirkų Arvydo atmintyje ne viena. Iš jų diena iš dienos kaupiasi patirtis, dėliojasi turtingos gyvenimo filosofijos, pasaulėžiūros dėlionės. Net ir šiandien, paklaustas, kaip pasirenka siužetus fotografijai, Arvydas nedvejoja – nesirenkantis ir nerežisuojantis. Tiesiog būna toje akimirkoje, toje aplinkoje, tuo laiku, susiliejantis su aplinka, visiškai gyvenantis tik toje erdvėje ir tik tuo laiku. Kad kartu esantys žmonės neįsitemptų, nepradėtų pozuoti, reikia šiek tiek laiko, reikia toje aplinkoje išnykti, neužsistovėti vienoje vietoje, būti taip, kad tavęs nepastebėtų. Tapti tos erdvės visumos dalimi svarbu ir pačiam Arvydui, jausti tvyrančią atmosferą, kvapus, tekėti su visuma lyg orui ar vandeniui. Svarbu akimirką ištirti per pojūčius.
„Fotoaparatas visada su manimi, bet kažkoks vizualus rezultatas ne visada būtinas. Man svarbiau pabūti tose akimirkose, procese. Būnu visas tame. Dėmesys, kaip koks lazeris, negali būti visur vienu metu, tuo laiku jis nukreiptas tik į vieną tašką. Žinau tik, kad judėsiu, bet judėjimo trajektorijos nerežisuoju, stebiu, siekiu, kad prie manęs pripratę aktoriai manęs net nepastebėtų. Jeigu sustosiu, tuoj atkreipsiu dėmesį“, – apie fotografavimą spektaklių repeticijose pasakoja fotografas.
Tomis užfiksuotomis akimirkomis A. Gudas dalijasi socialinių tinklų paskyrose, nelaukdamas vertinimų ar atsako. Kaip pats sako, tai darantis lyg ir dėl savęs, bet juk visada yra ir kitų, kuriems toks matymo spektras praskaidrina kasdienybės rutiną, priverčia į pasaulį pažvelgti kitomis akimis, kitu kampu, kelia nuostabą. Apima nepaaiškinamai geras jausmas, kad pasaulis toks įvairus, daugiakampis ir dėkingumas, kad kažkas sugeba jį pamatyti kitaip.
„Geriausios idėjos juk gimsta tyloje, be prievartos, kad štai, dabar privalai kažką padaryti ar sukurti. Tyloje puikiausiai veikia ir intuicija. Tereikia pasikliauti ja, neleisti sau užsiteršti chaosu, kitų mintimis ar daugybe reikalų vienu metu. Tiesiog eini ir darai. Negalvodamas apie rezultatą ir kažkokių simbolių paieškas. O kaip viskas išeina, tikriausiai susideda iš daugelio dalykų: genetikos, patirties, šeimos, auklėjimo…“ – svarsto Arvydas.
Kad daugelis dalykų ateina iš šeimos, iš vaikystės, nesiginčys niekas, bet tokia detalė, kaip Arvydo žiūrėjimo taškas iš mažo vaiko pozicijos, ir nustebina, ir nejučia prajuokina. Jis pastebėjęs, kad fotografuodamas dažnai pritūpia, lyg grįždamas į vaikystę, kai pasaulį stebėdavęs iš „žemiau juostos“ perspektyvos, juk suaugusieji būdavę gerokai aukštesni už patį stebėtoją. O stebėti tikrai buvę ką. Augęs gausioje keturių vaikų šeimoje, šalia Žaliosios girios, dažnai klajodavo po mišką, pievas, užsukdavęs pas netoliese gyvenančią močiutę. Matydavęs įvairius gyvenimus ir kad pasaulis nėra tik toks, kokį mato pats, kad negali būti vieno teisingo požiūrio ar elgesio modelio, Arvydas supratęs labai anksti.
„Kad ir mūsų šeimoje: tėtis – labai griežtas, o mama lyriškesnė, mums, vaikams, pasakas sekdavo. Visi mes – trys broliai ir sesuo – labai skirtingi, nors ir kažką bendro turintys. Tą tiesiog priėmiau kaip duotybę. Ir kad pats gali būti visoks, kintantis, be vaidmens. Charakteris charakteriu, bet juk gali daryti begalę dalykų, juk akmuo irgi per laiką keičiasi. Iki gyvos galvos nebūtina daryti vieno ir to paties“, – svarsto A. Gudas.
Ir išties susitikęs Arvydą niekad nežinai, koks jis bus. Tie susitikimai – be taisyklių, įtraukiantys į savotišką žaidimą. Vieną kartą jis kilstels ranką pasisveikindamas, kitąsyk – linktels, nusišypsos, nusilenks arba staigiai šoktels nuo kėdės, vidury pokalbio prisiminęs, kad turi eiti, arba užtruks, jeigu jau apsigyveno toje akimirkoje… Gal todėl ir A. Gudo kūryba tokia įvairi, kad ir jos į jokius rėmus neįsprausi. Fotografija dažniausiai nespalvota. O grafika – spalvinga.
„Po intensyvios fotografijos atsvarai neriu į sapnų ir pasakų pasaulį – piešiu. Tai lyg vidinis monologas. Būna, „užpjaunu“ su spalvom, kaip gal kas pasakytų, kad aš su spalvom susipykęs. Bet tai juk mano pasakų pasaulis. Fotografija – ramybė ir tyla, jai tiesiog leidi ateiti, stebi, pati fotografija lyg bekūnė, lengva, atsirandanti akimirksniu, o piešinys jau kitoks procesas. Prie jo prisėdi ilgėliau, mintys sukasi, kartais iš keletų pusių mintį apžiūrėjus, paaiškėja sprendimas. Negalėčiau ilgai būt prie vieno stalo. Gal kiek sunku su manim artimiesiems, tokiu išsitaškiusiu į visas puses“, – šypsodamasis rimtai pasakoja Arvydas.
Kai tiek spalvų, gyvų patirčių, kūrybinių kelių tavo gyvenime, tai ir tas gyvenimas tampa perdėm teatrališkas. Ne vaidybos, bet tokios pilnatvės, tokio išgryninto būties sotumo prasme. Tad nė kiek nestebina, kad A. Gudo kelias nusidriekė teatro link.
„Būna, pagalvoju, nuo ko viskas prasideda. Žinoma, nuo visų tų anksčiau minėtų dedamųjų, bet ir nuo tų neatsitiktinių atsitiktinumų, sutiktų žmonių, kurie vienaip ar kitaip turi įtakos mūsų gyvenimams, nukreipia tam tikra linkme. Kad ir dabar, nors esu diplomuotas dailės mokytojas, vėl studijuoju. Bet kol kas nesakysiu kur. Paprastai, kol nepadarau, negaliu sakyti. Toks jau esu“, – intriguoja A. Gudas.
Ir čia, lyg iš niekur prisiminęs, kad jau turi reikalų, pasiūlo pratęsti pokalbį vėliau. Galbūt ši mūsų pokalbio akimirka šiam kartui jau išgyventa iki galo…
„Pats neskaitau straipsnių arba gerokai vėliau paskaitau, bet duodu paskaityti sesei ar tetai. Ir jeigu jos pasako, kad parašyta taip „grynai, kaip tu kalbėtum“, vadinasi, viskas gerai“, – atsisveikindamas juokiasi Arvydas Gudas – vaiduoklis gerąja prasme – savito pasaulio gyventojas.
Štai ir pabandyk surežisuoti nesurežisuojamą… su viltimi, kad tas minčių lietus nulijo teisingai.
