Aktoriaus profesija panevėžiečiui Donatui Stakėnui kalba ir apie žmogų, ir apie gyvenimą. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Vaidmenyse atranda gyvenimo esmę

Vaidmenyse atranda gyvenimo esmę

Aktorius Donatas Stakėnas baigęs Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją buvo vienas iš tų jaunų žmonių, kurie veržėsi į sostinę.

Tačiau pritrūkęs sėkmės stodamas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, pasuko pajūrio link ir ten įgyvendino netikėtai užgimusią svajonę – tapo profesionaliu aktoriumi, dabar įkūnijančiu personažus Klaipėdos jaunimo teatro scenoje.

Aktorystė nuvedė į pajūrį

Nuo to laiko praėjus aštuoneriems metams, panevėžietis tik džiaugiasi taip susiklosčiusiu scenarijumi. Jo kurso vadovu tapo aktorius, režisierius Valentinas Masalskis, o dar studijų metais įkurtame Klaipėdos jaunimo teatre Donatas dirba iki šiol.

„Turbūt viskas atsitinka taip, kaip turi atsitikti“, – svarsto menininkas.

Prieš beveik dešimtmetį Klaipėdoje apsigyvenęs panevėžietis uostamiesčio su gimtuoju Panevėžiu nelygina –  neieško nei jų privalumų, nei trūkumų.

O paklaustas, ar lengvai įsiliejo į vakarų Lietuvos gyvenimo ritmą, Donatas tik šypteli: „Ar jis ypatingai skiriasi? Nemanau.“

Vis dėlto pastebi, jog nemažai Klaipėdoje viešinčių svečių mano, jog šis miestas – ramus ir tylus.

„Galbūt čia ramiau nei Vilniuje, tačiau dirbant tai nedaro didesnės įtakos. Juk tu dirbi taip, kaip gali – nei greičiau, nei lėčiau. O laisvalaikio ritmą bet kur pasirenki pats“, – sako D. Stakėnas.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Pradėjo nuo grybo

27-erių Donatas atviras: aktorystė jam nebuvo kruopščiai planuotas pasirinkimas. Jam net juoką kelia, jog iki šiol ir pačiam sunku suprasti, kaip pasukta teatro link.

Besimokant devintoje klasėje kilo mintis pradėti lankyti teatro užsiėmimus. Išsiaiškinęs, jog Panevėžio teatras „Menas“ priima naujus narius į teatro studiją, D. Stakėnas netrukus joje ėmė gilintis į scenos meno paslaptis. Ir jomis, kaip sako pats, susidomėjo ilgam.

Ir dabar profesionalus aktorius dėkingas studijos vadovei, aktorei Elonai Karoblytei už įskiepytą meilę ir pagarbą teatrui, scenai bei aktoriaus profesijai.

„Man, tuomet dar penkiolikos ar šešiolikos metų jaunuoliui, galimybė būti tikrame teatre, matyti jo virtuvę, pažinti aktorius ir iš jų mokytis davė tikrai daug. Metai, praleisti teatro studijoje, buvo puikūs ir kupini įspūdžių. Ten ir įvyko pirmieji mano didesni pasirodymai scenoje“, – prisimena pašnekovas.

Pirmąjį kartą žiūrovams Donatas pasirodė kur kas anksčiau – būdamas šešerių – ir jį pamena su skausmu. Tąkart nedrąsus vaikas į sceną žengė tik gavęs paskatinimą – saldainių.

„Teko vaidinti kažkokį grybą „Grybų kare“. Nebuvo nei teksto, nieko – tereikėjo eiti rateliu. Dabar juokinga, tačiau tuomet verkiau iš visų jėgų, taip bijojau ir nenorėjau lipti į jokią sceną – yra išlikusių ir keletas nuotraukų“, – juokiasi panevėžietis.

Vaikams – apie esmines vertybes

Nors D. Stakėno vardas puikiai žinomas iš spektaklių suaugusiems žiūrovams, nemažai vaidmenų jis yra sukūręs ir vaikams – patiems didžiausiems teatro meno kritikams. Pastarasis sezonas aktoriui buvo kaip niekad gausus vaikiškų spektaklių.

Be vaidybos, sukaupta patirtimi ir žiniomis Donatas dalijasi ir su mažaisiais – yra vaikų teatro studijos vadovas.

„Dirbu su mažyliais, vaikais iki dešimties metų – tokiais, koks ir pats buvau, kai verkiau „Grybų kare“, – šypteli D. Stakėnas.

Anot jo, iš vaikiškų spektaklių galima pasimokyti to, kas yra iš tikrųjų svarbu.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Dažnai jie būna apie esmines, fundamentalias vertybes, kurias suaugusieji dažnai pamiršta.

„Siekiame karjeros, vaikomės idealų, būtinai norime kažką pasiekti ar įrodyti ir kartais praleidžiame pamatinius dalykus, kurie yra visa ko esmė“, – pastebi D. Stakėnas.

Vaikiškam spektakliui, pasak aktoriaus, prireikia daugiau fizinių jėgų, uždegančios energijos ir nusiteikimo, tiesioginių pastangų sudominti mažuosius žiūrovus. Jie tampa vis išrankesni ir nustebinti nebėra taip paprasta.

O vaidmenys spektakliuose suaugusiesiems gerokai skiriasi savo emociniu krūviu ir užtaisu. Jie reikalauja kur kas didesnio psichologinio pagrįstumo, emocinio gylio – tad net ir pasiruošimas vaidmeniui bei ritualai prieš lipant į sceną skiriasi.

Kurioje terpėje jaučiasi geriau, Donatas atsakyti negali. Sako, viskas priklauso nuo vaidmens ir kūrybinės komandos.

„Jeigu įvyksta kolektyvinė kūryba, pavyksta susikalbėti, kažkokių cheminių reakcijų pagalba gimsta puikus darbas – tuomet jautiesi gerai, kad ir kam spektaklis būtų skirtas“, – įvertina D. Stakėnas.

Universali profesija

Sprendimą rinktis aktorystę D. Stakėno artimieji visuomet palaikė. Jie matė, jog pasirinktu keliu vaikinas eina nuosekliai, bet svarbiausia – tą darydamas jaučiasi laimingas.

„Žinoma, buvo įspėjusiųjų, jog bus sunku, trūks pinigų ir panašiai. Tame yra tiesos. Tačiau kai esi jaunas ir užsispyręs, žinai, ko nori, jokios kalbos ar baimės nedaro sprendimams didesnės įtakos“, – mano Donatas.

Tenka pripažinti, jog ir pats jis yra ne kartą susimąstęs gyvenimui suteikti kitą spalvą ir formą. Visgi  svarstymai apie aktorystės keitimą kita sritimi dar nebuvo per daug rimti.

„Norai keičiasi priklausomai nuo aplinkybių. Tai – labiau hobių poreikis. Pavyzdžiui, dabar norėčiau išmokti žiesti puodus. Galbūt kada nors ir įgyvendinsiu šį norą. Idealiausia, kai pomėgis virsta ir pragyvenimo šaltiniu“, – sako aktorius.

„Scenoje visuomet stengiuosi būti esamajame laike ir pamiršti viską, kas vyks vėliau. Kažkur giliai tarsi ir žinai, kas bus ir ko tikėtis, tačiau elgiesi, lyg nežinotum.“

D. Stakėnas

D. Stakėnas įsitikinęs: aktorystė yra labai universali profesija, glaudžiai susijusi su pačiu žmogumi, jo patirtimi, gyvenimu ir išgyvenimais.

„Niekada nežinai kada scenoje pravers vieni ar kiti išmokti dalykai, gyvenimiški nuotykiai, patirtys ar kuriozai, kurie „atrakins“ vaidmenį, o kažkada perskaityta knyga – pagelbės suvokti esmę. Viskas šioje profesijoje susiję ir persipynę, nuolat reikia auginti save, savo asmenybę, plėsti akiratį.  Tai – šios profesijos sunkumas ir žavesys“, – mano Donatas.

Su kasdienybe persipynę vaidmenys, anot jo, augina žmogų ne tik kaip profesijos atstovą, bet ir kaip asmenį.

„Vaidmenys yra stipresni, gilesni ir drąsesni už žmogų. Gyvenime niekada nesiryžtume dalykams, kurie nutinka scenoje – nebent kartą. O scena tai leidžia ir netgi skatina. Į vaidmenį atneši dalį savęs, o iš vaidmens mainais gauni ką kita, kas lieka tavyje. Turi maitinti save, kad turėtum, ką atnešti: kasdienybėje stebėti aplinką, analizuoti situacijas, skaityti, domėtis pačiu gyvenimu“, – atkreipia dėmesį aktorius.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Scenoje kaip sporte

Pirmasis didesnis vaidmuo D. Stakėną aplankė jau studijų metais, kurso vadovo V. Masalskio režisuotame spektaklyje pagal Mindaugo Nastaravičiaus pjesę „Paukštyno bendrabutis“. Jame panevėžietis į sceną žengdavo tik po valandos veiksmo.

„Buvo sunku – ta valanda laukimo vienam sėdint grimo kambaryje man būdavo kupina įvairiausių jausmų. Kiti jau ilgai vaidina, jau „apšilę“ scenoje, o tu vis dar lauki. Jaudulio buvo labai daug“, – prisimena Donatas.

Su jauduliu jis kovoja kas kartą lipdamas į sceną, tik su metais keičiasi jaudulio forma ir išmokstama su tuo tvarkytis. O kartais jaudulys kuriam laikui ir visai išnyksta, tačiau tada D. Stakėnas susirūpina, ar jam viskas gerai.

„Aktorystė yra pusiausvyra tarp susikaupimo ir atsipalaidavimo – jie abu eina koja kojon. Jaudulys yra viena iš šios profesijos priklausomybių, jis lydi visuomet“, – sako menininkas.

Paklaustas apie kūrybinio darbo specifiką ir vaidmens kūrimą, D. Stakėnas pajuokauja: „Duokdie, kad pavyksta į jį įeiti, o su išėjimu jau kaip nors.“

Donatas mėgsta aktorystę lyginti su sportu.  Pasak jo, abiejose srityse svarbu laiku pasiekti gerą sportinę formą.

„Laiku – reiškia ne per anksti ir ne per vėlai. Kartais būna, kad vaidmenį „pagauni“ jau nuo pirmų repeticijų, tačiau dažniausiai tai prie gero neatveda ir jis išblėsta. O kitą kartą vaidmuo atsiranda tik gerokai po premjeros, praėjus nemažam laiko tarpui, atsitraukus, pamiršus viską ir pažvelgus į jį naujomis akimis“, – sako D. Stakėnas.

Laikas – svarbi sąvoka jo gyvenime tiek profesine, tiek asmenine prasme. Scenoje tą patį momentą tenka išgyventi ne vieną kartą, tačiau visada reaguoti lyg pirmąsyk.

„Čia ir slypi esmė: scenoje visuomet stengiuosi būti esamajame laike ir pamiršti viską, kas vyks vėliau. Kažkur giliai tarsi ir žinai, kas bus ir ko tikėtis, tačiau elgiesi, lyg nežinotum“, – aktoriaus darbo subtilybes atskleidžia Donatas.

O štai kasdienybėje jis gyvena tiek būtuoju, tiek esamuoju ir būsimuoju laiku.

„Tikriausiai reikėtų daugiau esamojo, tačiau buitis, rūpesčiai ir planai atsiima savo duoklę“, – prisipažįsta aktorius.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų