Anot V. Bukauskienės, jei žmogus nenukirtęs savo šaknų, pats dažnai net nesuvokia, iš kur kyla noras įsigyti šiaudinį sodą, kodėl staiga jis tapo prasmingas, reikalingas. V. Bukauskienės asmeninio archyvo nuotr.

V. Bukauskienė: nėra tokio dalyko kaip kasdienybė

V. Bukauskienė: nėra tokio dalyko kaip kasdienybė

Teatrologė, kadaise garsios populiarios grupės „Elektra“ įkūrėja ir dainininkė, kuriai plojo ir kartu dainavo į koncertus susirinkdavusios minios, Vida Bukauskienė vieną dieną su vyru etnologu Linu Bukausku atsisakė daugeliui kaip siekiamybė atrodančios kasdienybės sostinėje ir pasirinko iš esmės kitokį gyvenimo būdą.

Ramų ir prasmingą atokioje Paberžėje, visiems laikams paženklintoje Tėvo Stanislovo atvirumu ir meile. Dabar jie gyvena darnoje su gamta, be reklamos ir pompastikos kuria meninius, šviečiamuosius projektus, augina mišką, kuriame šokinėja voverės, santarvėje gyvena rupūžės, driežai, griežlės, kurapkos, Vida pina šiaudinius sodus ir žolininkauja.

Kodėl sostinės gyventojai, daug pasiekę savo srityje, nutarė išvykti į kaimą ir čia ieškoti kitokio gyvenimo?

Persikėlėm ne į kaimą, o į vienkiemį. Iš vieno, nors ir didelio kaimo, Vilniaus, keltis į mažesnį nebūtų buvę jokios prasmės. Daug žodžių, prasidedančių šaknimi „vien-“ (vienkiemis, vienuolis, vienuma…), man yra esminiai. Ir svarbūs. Jei nori būti naudingas kitiems, turi mokytis būti vienas. Bent jau mūsų su vyru darbų srityse. Daugybe žmonių, ne tik menininkų, mokslininkų, darbininkų, bėga iš didmiesčių kaip pelės iš skęstančio laivo. Mes gana seniai pajutom šito laivo katastrofą, atsisakėm mieste neišvengiamos veiklos ir prieš keliolika metų nutarėm bėgti.

Kodėl Paberžė? Tai susiję su jūsų vyro ir Tėvo Stanislovo bičiulystę, jų bendrais interesais?

Taip. Linas redagavo tėvo Stanislovo pamokslus, „atsidūksėjimus“, vertimus, parengė knygų, paskelbė publikacijų apie Tėvelį, pokalbių. Kaip ir Tėvas Stanislovas, jis mėgsta R. M. Rilkę. Linas myli ir kalbančius daiktus, Gyvąjį Pasaulį, myli, ką dar galima prakalbinti, kas dar gali kalbėt… Ir Linutis, kaip vadindavo jį Tėvas Stanislovas, keliauja seniai pasirinktu savo keliu… O važiuoti gyventi į Paberžę jį kvietė Tėvelis. Sakė: „Čia gyvenk. Čia dirbk..“ Na ir atvažiavom. Ir mėginam GYVENTI.

Kokia jūsų kasdienybė čia, Paberžėje? Ypač dabar, rugpjūtį, Žolinės šventei artėjant? Laisvų valandėlių grožėtis tuo, kas sukurta, turbūt nelabai daug lieka?

Nėra tokio dalyko kaip kasdienybė. Man atrodo, kad viskas yra viena didelė laisva valandėlė…

Esu priklausoma nuo gamtos ritmų, nuo dienos oro, nuo mūsų instituto, jo padalinio „Alkierius“, bendraminčių idėjų, o jos gali netikėtai kaip saulė iš po debesies švystelėti, ir tenka viską metus akimirksniu keisti veiksmų planą. Ryte planavau padaryti vieną ar kitą darbą, bet netikėtai tenka kur nors važiuoti arba skubiai užkurti visus „pečius“ ir džiovinti, ką esu pririnkusi. Arba kas nors paskambina ir kažko paprašo. Labiausiai stengiamės būti čia ir dabar, šią akimirką, o ne vakar ar rytoj. Sakoma, kad rytojus – tai vakardiena, kuri pas tave į svečius užsuko šiandien. Turime bendraminčių, su kuriais kuriame šviečiamuosius, meninius ir kitokius projektus. Visi esame emigrantai, pabėgę iš miestų į sodybas, arba būsimi emigrantai, vadinasi, pavargę nuo viešumo, triukšmo, tad viską, ką darome, darome be reklamos ir pompastikos, neieškodami naudos. Tai va, taip kasdienybės ir nėra. Yra gyvenimas, kuris teka kaip upė – kasdien ta pati ir kiekvieną akimirką vis kitokia.

Kas gi auga jūsų augalų karalystėje? Kokios gėlės, vaistažolės, žolynai?

Auga būsimas miškas. O miškas, jeigu žmogus jam netrukdo, yra nuostabiausia terpė rastis viskam, kas gyva. Jau dabar mūsų jaunuolyne gausu to, kas dažnai priskiriama prie nykstančių augalų, gyvių: kamanės, rupūžės, vikrieji driežai, rudosios voverės, griežlės, kurapkos. Tik pamanykit, net ir kurapkos Lietuvoje jau neturi, kur gyventi. Apuokai ir lakštingalos šį pavasarį, rodės, iš visur sulėkė į mūsų kiemą.

Jau daug metų ir čia, aplinkiniuose miškuose, dažniausiai girdisi tik benzininių pjūklų gaudesys, miškavežių riaumojimas. Norime, kad ta žemė, kurią turime, būtų tarsi viena iš salelių prisiglausti, apsigyventi, gyventi ir ąžuolams su uosiais ir beržais, pušimis bei eglėmis, ir stirnoms, kiškiams, barsukams, ežiams, balandžiams… Ir galiausiai – mums patiems, panašiems į mus.

Mūsų žemės sklypas nuo kalniuko nuožulniai leidžiasi į upę, jos šlaitu kone statmenai šauna aukštyn, o kitoje vietoje atsiremia į sukultūrintą teritoriją. Čia yra ir sausų plotelių, kur prieš dvejus metus buvo išdygęs net smiltyninis šlamutis, auga kiškio ašarėlės, yra ir pavasariais užliejama lanka, kurioje meldai su pelkinėmis vingiorykštėmis nurungė visus kitus augalus, yra vešlių sukatžolynų ir skurdžių bergždynų. O žemuogių! Ir jonažolių, šalpusnių, dilgėlių, gauromečių! Pavasariais į valias gali prisirinkti gluosnių kačiukų, vasarom – liepžiedžių, rudenį – gilių ar šermukšnių. Kadangi šių dienų žmonėms kone nuolat ką nors skauda, graužia, maudžia, kažkas ėda ar tempia, auginu ir tai, kas natūraliai pas mus neauga, bet ko žmonėms reikia ir kas yra nuo senų laikų pas mus įprasta: ramunėlių, medetkų, įvairių rūšių mėtų, ežiuolių, prieskoninių augalų.

Manęs egzotiška augmenija netraukia, kaip ir apskritai perdėtas žavėjimasis egzotika, madomis. Visada ir visose srityse stengiuosi rinktis tik mūsų klasiką. Juk augalai, augantys aplink, labiausiai mums tinka. Jais reikia gėrėtis, iš jų virti arbatas, gaminti vaistus. Juos reikia valgyti. Prisiskini saują kiaulpienių, užpili saulėgrąžų ar kanapių aliejumi, užbarstai druskos ir šlamšti su rugine rupia duona. Skanu, sotu. Vyrams tai – „auksinis vaistas“ nuo prostatos ligų. Moterims – kraują skystinantis vaistas. Tai ir neprilygstama priemonė kepenims, kasai gydyti. Jeigu sunku sukramtyti, malkite iš žolių kokteilius. Negalima pamiršt garšvų ir dilgėlių. Yra viena gudrybė, kurią retas žino, – priskintas žoles reikia užpilti šaltu vandeniu ir įberti šaukštelį garstyčių sėklų miltelių. Po penkių minučių žoles gerai nuplauti tekančiu vandeniu. Garstyčių milteliai dezinfekuoja – juk žolės lauke gali būti suterštos gyvūnų.

Tinkamiausias mums vaistas ir maistas yra toks, kokį valgė mūsų tėvai, protėviai. Visos „stebuklingosios žolelės“ iš užsienių, ypač jų milteliai, tėra akių dūmimas arba paprasčiausias „juodas biznis“, galintis baigtis ir giltinės šokiu ant kaulų.

Kaip ir iš kur sužinojote apie vaistinius augalus, jų auginimo, galimybių, panaudojimo paslaptis?

Taip pat iš klasikos, bet ne tik iš mūsų protėvių, jų žolinčių. Visos paslaptys apie žmogų, augalus, gydymo būdus jau prieš tūkstančius metų atvertos, išstudijuotos, surašytos į knygas. Tereikia imti, studijuoti ir mokėti pritaikyti. Žinoma, būtinas ir gyvas kontaktas su labai giliai visa tai studijavusiu žmogumi. Vienu tokių savo mokytojų laikau garsų žolininką Virgilijų Skirkevičių.

Kokias žolelių arbatas rekomenduotumėte rinktis įvairiais gyvenimo atvejais?

Kadangi visi esam sergantys kavos arba arbatos manija, bent kartą per pusmetį reikėtų padaryti pertrauką ir savaitę ar dvi vartoti jų pakaitalus. Jie neturės kofeino, tad pailsės nervų sistema, skrandis, gausime vitaminų, mikroelementų. Kavą pakeiskime, pvz., gilių kava, o arbatą – vaistinių dirvuolių arba siauralapių gauromečių arbata. Žmonės jau pamėgo fermentuotą gauromečių arbatą. Bet dar yra fermentuotos vyšnių, obelų, braškių, aviečių lapų arbatos. Jos labai skanios, spalva ir skoniu primena juodąją arbatą, ypač aviečių lapų, na, o vyšnių lapų arbata – tai tikras smagurių gėrimas, kuris dargi labai pagerina žarnyno veiklą.

Gilių kava, tokia, kurios branduoliai nebuvo virinti piene, o tiesiog išdžiovinti, padeda sergant mažakraujyste, cukriniu diabetu, jos rekomenduojama gerti išsekus organizmui, nusilpus po sunkių ligų. Kartumynai, esantys gilių branduoliuose, valo kraują ir visus organus. Net ir mažas gilių kavos kiekis stimuliuoja virškinimą, šalina toksinus, kurie kaupiasi audiniuose, kaulų smegenyse, limfoje, prakaite, šlapime. Gilės gerina apetitą, potenciją, stabdo kraujavimą, viduriavimą, mažina prakaitavimą, turi uždegimą slopinamąjį ir gydomąjį poveikį, taip pat padeda esant visų rūšių apsinuodijimams, stiprina dantenas, mažina dantų skausmą. Šia kava stiprinami silpni, nervingi, anemija, rachitu sergantys vaikai, gydomi viduriuojantys kūdikiai. Be to, gilės puikus košių, blynų prieskonis. Jų beriama ir į duonos tešlą.

Norėdami gauti seleno, žmonės perka maisto papildus arba brangius braziliškus riešutus, o tereikia prisirinkti visoje Lietuvoje labai gausiai augančių dirvinių asiūklių bei paprastųjų takažolių, išdžiovinti ir sumaišius lygiomis dalimis gerti arbatą.

Negaliu atsistebėti, kad viename žmoguje gali tilpti tiek daug – jūs teatrologė, dainininkė, populiarios grupės įkūrėja, dabar žolininkė, tautodailininkė? Kaip tas šiaudas ir iš jo auginami sodai atsirado jūsų gyvenime?

Mes abu su vyru tautodailininkai. Jis – tapytojas. Ir Lino tėvas Vytautas buvo pripažintas liaudies meistras. Kaip jau sakiau, man patinka klasika. Medinis arba alavinis šaukštas man – klasika. Man labai graži moteris, ryšinti skarelę ir seginti ilgą sijoną. Barzdotas vyras – irgi klasika, bet iščiustyta barzda jau negražu. Senovinis rakandas ar knyga, graudi protėvių daina ar giesmė, šiaudų prikimštas čiužinys, Viliaus Orvido sodyba, A. Tarkovskio filmai, F. Dostojevskio romanai – tai, kas mane graudina, atgaivina, pripildo. O kad jaunystėje studijavau teatrologiją bei „variau popsą“, atseit dainavau popduete, nors ir labai sėkmingame ir populiariame, buvo nesusipratimas arba likimo pokštas, bet per juos sutikau savo vyrą Liną. Be to, tai buvo žiauri, bet puiki mokykla, kaip išgyventi šiame pasaulyje. Atlikėjos darbas įrašų studijoje, o ypač scenoje, bei ketveri metai, kuriuos prasitryniau teatruose, stebėdama visus to meto spektaklius, davė neįkainojamos patirties ir žinių. Visa tai pritaikau dabar, kai dalyvauju įvairiuose meniniuose projektuose, mokau žmones rišti šiaudinius sodus. O vaikystėje net klasėje prie lentos negalėdavau kalbėti neišraudus. Tai, kas buvo man sunkiausia, pasirodo, virto mano duona kasdienine.

O šiaudinius sodus liepė rišti Linas. Jis ir pats nežino kodėl. Tai buvo prieš vienuolika metų. Dar tada nebuvo sodų mados. Linas tiesiog džirino ir džirino: „Pink sodus, pink sodus“, kol neapsikenčiau. O dabar kartais sako: „Nėr prasmės tų sodų daryme.“ Bet tekinis nuo kalno jau paleistas. Kuo toliau, tuo sparčiau jis rieda. Sodus rišu, rišu ir rišu, nes labai man patinka tai daryti.

Gaila, kad sodai vis dažniau tampa tik madingu tam tikros erdvės akcentu. Daug kas nori išmokti juos rišti, įsigyti, bet labiausiai džiugina suprantantieji, ką iš tiesų sodas simbolizuoja, kas jame užšifruota. Jei žmogus nenukirtęs savo šaknų, pats dažnai net nesuvokia, iš kur kyla noras įsigyti sodą, kodėl staiga jis tapo prasmingas, reikalingas.

Kaip ir kiekvieną darbą dirbant, rišant sodą reikia labai daug paplušėti, kol pradedi kurti dailiau. Svarbu pajausti patį šiaudą, naudojamą verpalą: per stipriai suriši, įtempsi siūlą, jis perrėš šiaudą, per silpnai – šiaudai kadaruos, nebus tikslios geometrinės formos, nebus sodo. Galų gale reikia išmokti dideles sodo konstrukcijas rišti ant vienos gijos. Galima palyginti megztinį, susiūtą iš daugybės atskirų sujungtų mažų kvadratų ar rombų ir vientisai nuregztą drabužį. Taip ir sodas. Jį reikia megzti, pinti. Reikia jausti, ką ir kaip komponuoti, turėti erdvinį mąstymą, vaizduotę.

Man patinka bylojantys daiktai, daugiaprasmiai, daugiasluoksniai. Dar prieš rišdama sodą apmąstau, kaip pinsiu, prisimenu, pavyzdžiui, XIX a. liaudies meistrų koplytėles, jų konstrukcijas, formas, mūsų regiono (plačiąja prasme) bažnyčios pastatų architektūrą, žemaitiškas verpstes, jų ornamentus. Būna ir nenumatytų dalykų – klaida parodo kryptį naujam vaizdiniui. Kadaise rišdama labai sudėtingos konstrukcijos žvaigždę padariau klaidą. Žiūriu, forma ne siaurėja, o platėja. Gaila buvo viską ardyti, tad ėmiau narplioti toliau. Augo augo ta mano nesąmonė, o iš jos išaugo… kiaušinio formos pynė, kiauraraštis nėrinys, su dviem įmantriomis žvaigždėmis viduje. Niekada nebūčiau tokio sudėtingo sukūrus.

Jūs teiraujatės, „kaip auginami sodai“. Išties, narstant pynę, sodą reikia „auginti“. Daug dienų ir naktį prabudus tenka apie jį galvoti, mintyse jungti detales, raizgyti formas. Kol pajuntu, kad kažkurią akimirką jie ir patys pradeda augti. Vienas žmogus kartą man pasakė: „Šis sodas skamba, o šitie – ne.“ Taip ir aš įvertinu savo darbus – arba sodas skamba, arba ne… Kaip ir viskas pasaulyje. Visa, visi Daiktai, Reiškiniai yra „bangos“, vibracijos – garsų ir spalvų Muzika…

Galerija

Komentarai

  • Siūlau pasirinkti kokią aukštų lubų kavinę,sodybą ar panašiai ,pastatyti ten aukų dėžutę ir demonstruoti savo darbelius, sodų variantus.,kai kada lankytojams parodyti,pademonstruoti kaip tai daroma,kasdien gyvenkite su žmonėmis, juk menas priklauso liaudžiai.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų