Vyatutas Tallat–Kelpša. G. Kartano nuotr.

Užvaldytas kūrybos

Vienas garsiausių Panevėžio skulptorių, dailininkas, Panevėžio dailės mokyklos direktorius, tarptautinių akmens skulptūros simpoziumų organizatorius, Jotvingių Kryžiaus ordino riteris Vytautas Tallat-Kelpša 65-ąją sukaktį pažymi atiduodamas savotišką duoklę meno mylėtojams.

Panevėžio dailės galerijoje atidarytoje kūrėjo jubiliejui skirtoje parodoje atsispindi per dešimtmečius jo nueitas kūrybinis kelias.

Ši kūrybos apžvalga yra gausiausia iš V. Tallat-Kelpšos iki šiol surengtų personalinių parodų. Joje eksponuojami 108 kūriniai: reikšmingiausi panevėžiečio skulptūros ir tapybos darbai, sukurti nuo 1978-ųjų iki šių dienų. Pats autorius pastebi, kad per ilgą kūrybos laikotarpį mažosios plastikos formos kito – įtakos turėjo pasirinktų medžiagų skirtingumas ir atlikimo galimybės: formos tapo įvairesnės ir laisvesnės, kūriniai pasižymi formatų ir tematikos įvairove.

Pasak V. Tallat-Kelpšos, kūrybinės idėjos, vizijos užklumpa netikėtai. Ypač tai taikytina kalbant apie tapybos darbus arba piešinius.

„Piešiu nuolat, kartais net pats to nepastebėdamas ir nesureikšmindamas – ant stalinio kalendoriaus, kalbėdamas telefonu, ant servetėlės, laukdamas patiekalo kavinėje ar kitur. Pavarčius mano senas užrašų knygeles, galima rasti minčių ir eskizų skulptūroms keletui metų į priekį“, – pasakoja menininkas.

Gamtos ir žmogaus dermė

Kūryboje V. Tallat-Kelpšai svarbu vaizduoti gamtos ir žmogaus, jo būties samplaiką. Jo darbuose galima įžvelgti ir biblinių motyvų, graikų mitų ar lietuviškos pagoniškosios kultūros sąsajų. Kūrėjas atvirauja, kad dirbdamas prie didesnių skulptūrų pasijunta tarsi yra jų užvaldomas.

„Priverčia nuolat apie jas galvoti, surasti būdus, kaip išgauti formą, išryškinti kūrinio idėją, kaip ir kokius įrankius naudoti. Dirbdamas aplink nieko daugiau nematau ir negirdžiu. Namiškiai žino, kad norint mane pakviesti valgyti, reikia prieiti ir patempti už rankovės“, – juokiasi V. Tallat-Kelpša.

Paklaustas, ar išskirtų svarbiausią, reikšmingiausią savo kūrinį, menininkas to padaryti negalėjo. Anot V. Tallat-Kelpšos, kiekviename gyvenimo etape atsiranda išskirtinesnių darbų. Atmintin įsirėžę daugelis pastangų ir sugebėjimų pareikalavę kūriniai: diplominis darbas „Grifonai“ prie Zubovų rūmų Šiauliuose, skulptūra iš bronzos „Pario teismas“, simpoziumuose užsienyje kurtos monumentalios skulptūros. Itin šiltus prisiminimus kūrinių autoriui kelia 2005-aisiais kilusi idėja surengti tarptautinį akmens simpoziumą Panevėžyje. Į jį susirinko skulptoriai ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio šalių. O užsienyje vykusiuose simpoziumuose sukurti darbai teikia menininkui džiugesį ir stimulą stengtis. Pasak V. Tallat-Kelpšos, kai prie dar nebaigtos skulptūros matai plevėsuojant Lietuvos trispalvę, žinai, kad darbo negalima atlikti bet kaip.

„Atiduodu visas jėgas, o praeivių aukštyn pakeltas nykštys reiškia labai daug“, – sako menininkas.

Talentas ir darbas

V. Tallat-Kelpša svarsto, kad vienintelė išeitis išvengti kūrybinių nesėkmių – atkaklus darbas. Tačiau, anot jo, nesėkmės kartais netgi reikalingos tam, kad būtų įvertintos žmogaus galimybės.

„Gebėjimas kurti yra talentas, bet reikia daug mokytis ir dirbti, kad galėtum savo kūrybines galias atskleisti ir jomis dalytis“, – sako skulptorius ir dailininkas.

Pasak V. Tallat-Kelpšos, norint nuo akmens luito ar medžio gabalo atmesti visa, kas nereikalinga, reikia ne tik matyti formą, bet ir gebėti dirbti įvairiausiais įrankiais, o tai reikalauja ir fizinės ištvermės. Prieš pradėdamas įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus, visų pirma menininkas piešia eskizus ar lipdo maketus ir numato, kaip skulptūra turėtų atrodyti. Menininko nuomone, ne kiekviena skulptūra privalo tapti reikšminga ar įsimintina, vienos iš jų pavyksta labiau, kitos kiek mažiau.

Menui neabejingi

Mąstydamas apie meno paskirtį, V. Tallat-Kelpša svarsto, kad menas vienaip ar kitaip mus veikia. Panevėžio kultūrinį gyvenimą menininkas vertina dvejopai.

„Panevėžiečiai menu domisi gal ne taip aktyviai, kaip norėtųsi, bet skulptūros yra pastebimos. Dar nesutikau panevėžiečio, kuris pasakytų, kad nėra matęs mano skulptūrų mieste. Pokalbiuose suprantu, kad daugumai jos įdomios“, – džiaugiasi skulptorius.

Anot jo, skulptūros aikštėse, parkuose, kapinėse – įprastas reiškinys, kur kas sudėtingiau tokią kūrybą išvysti interjere ar tiesiog privačių namų teritorijose. Toks poreikis dar nėra itin aktualus, populiarus. Kita vertus, menininkas džiaugiasi, kad mažosios plastikos dirbiniai, o ypač bronzinės statulėlės, įgauna dovanos paskirtį.

Suteikia kūrybinių impulsų

V. Tallat-Kelpša yra bajoriškos kilmės. Labiausiai Lietuvos žmonėms žinomas Tallat-Kelpšų atstovas yra kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša, tačiau panevėžiečio šeimai artimesnis senelio pusbrolis, nepriklausomos Lietuvos kariuomenės brigados generolas Kazys Tallat-Kelpša. Pasak menininko, bajoriškos kilmės titulas suteikia ir tam tikrų impulsų kūryboje plėtoti istorinius aspektus. Vienas iš pavyzdžių – paminklas Panevėžyje, skirtas Lietuvos kariuomenės įkūrėjui, pulkininkui leitenantui Jonui Variakojui.

„Kurdamas paminklą tas sąsajas jaučiau, tikriausiai dėl to ir paminklas pavyko, sulaukiau daug šiltų atsiliepimų iš J. Variakojo sūnaus ir kitų giminaičių, gyvenančių Jungtinėse Amerikos Valstijose“, – pasakoja V. Tallat-Kelpša.

Anot jo, žmogui turėtų būti svarbu žinoti, kas esąs, domėtis savo šaknimis, protėviais. „Bajoro titulas visada buvo perduodamas per vyriškąją liniją, man jis svarbus ir šiandien“, – sako menininkas.

V. Tallat-Kelpšos parodą Panevėžio dailės galerijoje lankytojai turi galimybę apžiūrėti iki spalio 9-tos dienos.