-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Simas VARNAUSKAS (10 kl.)
„Simas labai kūrybingas, mąstantis, patriotiškas jaunas žmogus. Ne tik rašo eiles, bet ir puikiai deklamuoja scenoje, vaidina Pasvalio kultūros centro jaunimo teatre „Drãma“. Jis aktyvus ir daugumai pažįstamas gimnazistas, yra Mokinių atstovybės narys“, – rašo mokytoja Regina Grubinskienė.
Uždengiu ir atidengiu
Naktį užtraukiu užuolaidas,
Paslėpdamas viską, ko bijau, –
Ir esu saugus.
Tamsoje užmerkiu akis
Ir nematau to, kas man baugu, –
Aš jaučiuosi drąsus.
Mirusį palaidoju,
Norėdamas užglostyti liūdesį, –
Ir aš linksmesnis.
Dieną užuolaidas atitraukiu
Ir į vidų įleidžiu gėrį, –
Aš ryžtingas.
Švintant atmerkiu akis,
Sutikdamas rytmečio saulę, –
Aš kovingas.
Gimusį kūdikį rankose laikau –
Gyvybės ratas tęsiasi.
Aš pasirengęs.
Pasirengęs rytojaus vargams.
Aš nesu bailys.
Aš tiesiog žmogus.
Tai meilė?
Ji nenustoja virpėti –
Mano širdis:
„Ar tu pagaliau atėjai?
Meile, ar tai tu?“
Man taip gera!
Sušildo visą kūną
Kaip ugnis
Ar karštos arbatos puodukas
Šaltą žiemą –
Ji puiki,
Meilė yra tokia puiki…
Ji tokia graži.
Ir gležna…
Baisu suspausti,
Prarasti ir išgąsdinti.
Užsimerksi – ir praleisi,
Užmigsi – ir neberasi.
O gal –
Pabėgus ji atsivys,
Išsigandus apgins,
Nuliūdus paguos,
Paklydus suras?
Takelis į niekur
Eidamas taku
Tamsiu mišku,
Lauku plačiu,
Miesto pakraščiu
Praradau aš viltį.
Ji suskilo
It kvailų vaikų
Išdaužtas langas.
Ir supratau:
Neinu aš niekur,
Nebeturiu tikslo.
Metų metus
Stoviu vietoj,
Nesuradęs
Gyvenimo prasmės.
Vienatvė
Vien šaltis ir negalios,
Tamsa ir skausmas.
Viskas liejasi per kraštus
Ir neduoda ramybės –
Trūksta meilės
Ir diegia širdį.
Bandau prisišaukti pagalbos.
Bet balsas nutrūksta
Kaip gitaros stygos
Ir išeina tiktai tyla.
Vis dar bandau rėkti,
Bet viskas it po vandeniu.
Pūsdamas orą,
Aplink sukuriu burbulą
Ir įkalinu save.
Ten ir lieku pūti
Vienut vienutėlis.
Kas tai?
Tėviškės kvapas
Riečia man nosį,
Bičių dūzgimas –
Dūzgia lanka,
Žydi alyvos,
Krenta pūkai.
Bėga tie metai –
Pūva namai,
Sminga kapai,
Slenka plaukai,
Girgžda kaulai,
Akys aptemsta…
Užmerkiu aš jas,
Bet viskas kaip tada,
Kai baimė man buvo
Vien tik tamsa.
Tėviškės kvapas ir vėl
Bičių dūzgimas?
Vėl tie namai,
Nesupuvę, tvirti, –
Gal tai tik sapnas?
Ar tai mirtis?
O gal tik pradžia?
Mes gyvensim
Kiek mes matėm,
Kiek ištvėrėm,
Kiek dainavom,
Gindami gimtinę.
Bet gyvenam –
Ligi šiolei.
Stiprūs ir vieningi.
Mylim, gerbiam ir globojam
Šiuos namus,
Vienus tokius,
Lyg iš aukso iškaltus
Ar iš rojaus nuleistus.
Vienus tokius!
Vis dėlto aš pakartoju:
Nepamiršk jų saugot,
Apkabinti, užauginti
Ir nepaleisk,
Ir neapleisk.
