Užfiksuotos tikrovės akimirkos

Gabijos iš 5-osios gimnazijos kūryba įtikinamai teigia, kad jaunoji kūrėja yra išsprendusi visas mūzų pateiktas lygtis.

Gabija Kopūstaitė (10 kl.)

,,Neturiu vieno įkvėpimo šaltinio, nėra taip, kad kopijuočiau kažką, mane dažniausiai rašyti įkvepia aplinka, įvairūs žmonės, aš juos pastebiu, jų poelgius… Kartais impulsyviai kažką parašau. Užfiksuoju tikrovės akimirkas, jos tampa kūriniais.“

Mokytoja Beata Viederienė: „Gabija dar labai jaunutė, bet jos žvilgsnis kartais labai gilus, išmintis – kaip daug gyvenime patyrusios. Man džiugu, kad ji aplinka žavisi, ją stebi, analizuoja ir iš, atrodo, menkiausios užuominos, žodžio, žvilgsnio gimsta miniatiūra, vaizdelis… Ji perfekcionistė – kūryba išdailinta, subtili, išjausta: nieko nėra nereikalingo, žodis talpus, pagaulus.“
***
Baseine ant tramplino stovėjo vyriškis. Jo liesos kojos virpėjo. Sklindantys šūkavimai ir susirinkusiųjų pažiūrėti ir, jo manymu, pasijuokti iš nesėkmingo šuolio plojimai (nuojauta kuždėjo apie kažką negera) kėlė jam siaubą. Bandė nuvyti mintis šalin – jos akimirksniu sugrįždavo. Situacija priminė cirką, kuriame jis – beviltiškas girtuokliaujantis klounas arba paklusnus išdresuotas pudelis, o žiūrovai – neišmanėliai vaikai, prisikimšę burnas spragėsių ir spindinčiomis akimis žiopsantys į objektą. Galbūt tai skamba kiek asketiškai, bet vyras nė kiek nenorėjo mėgautis aplodismentais ar ploti pats sau, kaip mėgsta daugelis žvaigždžių, kurias pasišlykštėdamas stebėdavo per televizorių.
Jo žydrose akyse atsispindėjo baseino dugnas. Vienos akies vokas mėšlungiškai trūkčiojo. Širdis spurdėjo penkiskart sparčiau nei įprastai. Apsisukti? Nulipti kopėtėlėmis žemyn ir susigūžusiam nuslinkti į persirengimo kambarį? Pašaipūs ir nusivylę žvilgsniai… ar vis dėlto šokti? Patyrus visišką fiasko irgi būsi palydėtas lygiai tokių pat žvilgsnių. Tik vietoj kopėtėlių nuo tramplino žemyn tai būtų kopėtėlės iš baseino į viršų. O gal jam pavyks nušokti? Gal visos niekingos mintys tėra iliuzija ar vakarykščio pervargimo pasekmė? Jis ilgai nebesvarstė, mat šūktelėjimas išblaškė mintis ir dilema išnyko iš atminties. Jis išblyško.
– Tai šoksi, ar ne? – juokdamasis paklausė berniukas.
Vyro akys įsmigo į vaikiūkštį. Visą kūną persmelkė adrenalino banga, jis daugiau nė sekundės negalvodamas atsispyrė nuo tramplino.

Nebaigtas laiškas

Netikėtai užklupusi naktis savo tamsiais pirštais pasmaugė gėles, užtemdė gatves ir įpūtė stingdančios vėsos, kuri lyg atlikdama savo pareigą suvarė visus žmones į namus. Kai jau buvo taip tylu, kad galėjai girdėti savo širdies plakimą, ji sėdėjo jau atvėsusiose kopose ir klausėsi sinchroniškų bangų šnabždesio. Laikydama rankoje tuščią popieriaus lapą bandė dėlioti mintis ir sakinius laiškui, dar neturėjusiam adresato, tačiau galvoje sukosi klaustukai, o apėmusi melancholija slėgė taip, kad norėjosi prasmegti ar susilieti su minia, mat ji nebuvo pratusi negirdėti miesto šurmulio ir, nors buvo jauku, tokia tyla šiek tiek baugino, nes, vos išgirdusi menkiausią šlamesį krūmuose, ji krūptelėdavo. Pakėlus akis į dangų perlamutrinis mėnuo pagavo jos žvilgsnį ir sutvisko tamsoje. Magiška akistata akimirkai atėmė žadą ir lengvai hipnotizavo. Pamiršus viską – laišką, baugią naktį ir jūros ošimą – jos akys ėmė merktis. Pralaimėjusi kovą su miegu ji pamažu paniro į utopiją, kur nebematė, kaip tamsieji nakties pirštai išplėšė jai iš rankų nebaigtą laišką ir nuskriejo tolyn, po savimi barstydami visus taip ir neišsiųstus sakinius.

***
Lyg liūdno vaiko ašaros iš apsiniaukusio dangaus krinta dideli lietaus lašai. Lietus atgaivina žemę, apglėbia ją savo liūdnais ir niūriais pirštais – paliečia sielą. Laikas miršta, visas pasaulis sustoja. Paukščiai nustoja čiulbėję, nebeskraido margaspalviai drugiai, aš lėtinu žingsnį. Jaučiu, kaip lietus slepia mano nevaldomas ašaras. Kodėl taip greit bėgi? Nebėk nuo jo, paklausk, išdrįsk… Išgirsk, kaip ošia miškas ir kaip lietus kalba su tavimi. Ieškai atsakymo lietuje, bet ar girdi jį? Ieškai pagalbos, kurios tau taip reikia, kaip nuo sausros išdžiūvusiam lapeliui reikia vandens. O lašai toliau barbena į tavo šaltą sielą, bandydami rasti ryšį. Bet kaip? Juk tu užsidaręs savy…
***
Sėdžiu ant šalto metalinio suolelio tarp keturių pilkų betono siluetų. Lediniu žvilgsniu aklai žiūriu į tolį. Esu užrakinta savo pačios mintyse lyg belangėj. Man liko tik sielą maitinantis prisiminimas… gaivaus visas nuodėmes nuplaunančio vasarinio lietaus, ankstų rytą skambančios paukščio giesmės. Aš pamenu, kaip skaisčiai švytint saulei bėgiodavom basi po aukštą žalią pievą, kai visas miškas klegėdavo nuo nerūpestingo juoko, kai kupinom vilčių akim kas rytą lyg akis išdegę lėkdavom į daržą patikrinti, kiek per naktį prinoko pirmoji nepaprastai kvapni braškė, nesuvokdami, kad kas dieną nokdavom patys… Norėčiau grįžti ten, kur kiekviena diena buvo kupina vaizduotės, svajonių ir vaikiško juoko aido, bet dabar viskas kitaip. Aš vėl pilkšvų siluetų apsupty. Gyva spalvotais prisiminimais.

Galutinis nuosprendis

Lediniai žiemos nagai drasko rausvus žandus. Visas mano kūnas nusėtas speigo mėlynėmis. Šaltas atšiaurus vėjas darko jau ir taip susivėlusius plaukus ir švilpia ausyse. Drebu it rudeninio vėjo plėšomas auksinis lapelis, paskutinis likęs ant medžio šakos. Stipriausias. Susiriečiu į kamuoliuką. Esu porcelianinė lėlė, įskilusi ir bijanti sudužti. Staiga žemė ima slysti iš po kojų ir aš grimztu žemyn… žemyn į amžiną nežinomybę – ar taip atrodo pabaiga? Vėjas pagauna mano riksmą…

Fotografija

Ant tuščios sienos kabo vienintelė, tačiau be galo brangi fotografija. Žiūriu į ją ir matau jau išblukusį juoką, nulankstytų kampų raukšles, išduodančias fotografijos amžių, ir jaučiu sklindančią šilumą. Tada viskas buvo kitaip, ir net negalėjome įsivaizduoti, kad kažkas pasikeis. Patekėjusi saulė pranešdavo apie dar vieną nerūpestingą dieną, kupiną juoko ir svajonių. Gyvenimas buvo lengvas, spalvingas ir tik vėliau išaiškėjo, kad toks beprotiškai trapus ir laikinas. Dabar viskas kitaip, nebėra fotografijoje besišypsančių veidų, liko tik neišdylantis prisiminimas ir pasenusi fotografija. Kad tik greičiau vėl patekėtų ta saulė.