Uždaryti informacijos getuose

Uždaryti informacijos getuose

 

XXI amžius ne veltui karūnuojamas technologijų ir informacijos amžiumi. Nenutrūkstantys informacijos srautai, plūstantys radijo bangomis, sklindantys iš televizorių ekranų, spausdintas žodis lydi nuolat. Kaip ne tik atsirinkti kokybišką turinį, bet ir kritiškai jį įvertinti?

Jungtinėse Amerikos Valstijose atliekami įvairūs su žiniasklaida susiję tyrimai rodo, jog socialinių tinklų įtaka taip išaugusi, jog jau ne ką mažiau nusileidžia kitoms, įprastoms, žiniasklaidos formoms.

Lietuvos žiniasklaidos rinkoje situacija panaši. Internetas – pagrindinė vieta, kurioje žmonės, ypač jaunimas, dažniausiai ieško visos reikiamos informacijos.

Neretai paieškų platforma tampa įvairūs socialiniai tinklai. Viena esminių priežasčių, kodėl internetinė socialinė erdvė užima tokią svarbią vietą ieškant įvairios informacijos, yra ta, jog virtualioje erdvėje galima sutikti beveik viską ir visus. Taip pat – ir didžiąją dalį tradicinės žiniasklaidos, naujienų portalus, televiziją bei laikraščius.

Kol patogumas vartoti turinį telefone, kompiuteryje ar planšetėje jaunimo vertinamas kaip šiuolaikinės žiniasklaidos privalumas, popierinė žiniasklaida vis dar laimi savo vartotojui pateikdama išskirtinę popieriaus ir turinio kokybę. M. Garucko nuotr.

„Socialiniai tinklai, kaip platforma, kurioje gyvena žmonės ir žiniasklaida, verslas ir politikai, be jokios abejonės, daugeliui žmonių, pirmiausia jaunimui, yra pirminės informacijos šaltinis. Tai yra faktas, kuris pirmiausia susijęs su patogumu ir informacijos prieinamumu“, – sako Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

Ir nors informacijos srautai socialiniuose tinkluose nepralenkiami savo sparta, D. Radzevičius visgi atkreipia dėmesį į šio privalumo neigiamą pusę.

„Trumpų žinučių socialiniuose tinkluose dažnam pakanka – ne visi iš ten išeina gilintis į duotą informaciją“, – informacijos paviršutiniškumą įvardija žurnalistas.

Lietuvos jaunimo žiniasklaidos vartojimo įpročiai visų pirma prasideda populiariausia paieškos platforma „Google“. Daugeliui ji, kaip sako Žurnalistų sąjungos pirmininkas, jau atitinka žiniasklaidos priemonę.

„Tai jau yra tendencija, kurią būtų sunku pakeisti. Paieškos sistemos, nebūtinai vien minėtoji, palengvina žmonių darbą: nereikia eiti tiesiogiai ieškoti, tikrinti portalus ar televiziją. Iš esmės per paieškos sistemą gauni tam tikrą grojaraštį, sąrašą, kur gali ieškoti daugiau informacijos aktualia tema, apie žmogų ar reiškinį“, – sako D. Radzevičius.

Anot pašnekovo, tokios paieškos būdingos ne tik jaunimui. Visgi jaunesni interneto vartotojai yra natūraliai įpratę to griebtis – dalis jų taip susipažino su pačiu internetu, tad nenuostabu, jog ir išmaniajame telefone „Google“ paieškos laukelis tapęs pagrindine informacijos platforma.

Informaciniai getai

Socialiniuose tinkluose sklandančios informacijos, kuri ne visuomet yra tiksli ir patikima, fone svarbiausia suvokti realaus ir pramanyto, iškreipto pasaulio ribas.

„Realus pasaulis visada buvo ir bus kitoks, nei yra socialiniuose tinkluose, teatre, kine, knygose ar bet kurioje kitoje medijoje. Jos niekada neatspindėjo tikrojo pasaulio“, – patikina D. Radzevičius.

Jo žodžiais, medijos tėra tarpininkas, kuris pagal tam tikrą darbotvarkę, redakcinę politiką, ideologiją, vartotojų poreikius, komercinius užsakymus ar bet kokius kitus, gerus ar blogus interesus, parenka atitinkamą turinį.

Neretai pasitaiko atvejų, kai medijos ar socialiniai tinklai tampa tarsi uždaru burbulu, atskiru pasauliu, pagal kurį vartotojas susidaro nuomonę, koks yra tikrasis gyvenimas. Ir tai, jog didelė dalis žmonių gyvena tokiuose informaciniuose getuose, pasak D. Radzevičiaus, yra viena didžiausių žmonijos problemų.

„Jeigu žmonės gyvena tokiame gete, be jokios abejonės, jų supratimas apie pasaulį yra labai siauras“, – mano LŽS pirmininkas.

Deja, bet šiandieniniai algoritmai, kuriais gyvena paieškos sistemos ar socialiniai tinklai, ir uždaro žmogų jo poreikių, norų vakuume, kai nebesinori išeiti į platųjį, spalvų pilną pasaulį.

Norint nepapulti į šias klastingas iškreiptos realybės žabangas, D. Radzevičius siūlo paprastą, nors kartu ir ganėtinai sudėtingą sprendimą – pabandyti išeiti iš komforto zonos.

Socialiniai tinklai tiksliai žino, kuo žmonės domisi, ko ieško ir kas jiems patinka, kokie jų poreikiai. Tad yra nuolat pasiruošę pasiūlyti patogiai ir greitai prieinamos informacijos, kurią būtų galima perskaityti ar pamatyti. Tačiau, pasak D. Radzevičiaus, žiniasklaidos vartotojas privalo turėti kritišką požiūrį ir pasistengti peržengti liniją, už kurios dar nežinotų, kas ir ką veikia.

Norint paskatinti ir įpratinti jauną žmogų kuo daugiau vartoti popierinės žiniasklaidos ir mažiau žvalgytis internete, pirmiausia, D. Radzevičiaus teigimu, reikėtų nepamiršti, jog pats vartojimas pirmiausia yra mados ir suformuoto skonio reikalas.

„Jei neturėsime kelių informacijos šaltinių, jei nevartosime įvairios žiniasklaidos – spausdintinės, radijo, televizijos, o gyvensime kaip avinų banda, niekas nepadės. Nėra jokios žiniasklaidos raštingumo programos ir jokio kito kelio – tik žmogaus savišvieta ir kritinis mąstymas“, – pabrėžia LŽS pirmininkas.

Visgi, anot jo, nors informacinio raštingumo svarbą akcentuoja ne tik tradicinė žiniasklaida, mokslininkai ir politikai, būti kritišku pačiam sau, savo vartojamam turiniui, gyvenimo būdui ir pomėgiams yra nelengvas iššūkis.

Už nemokamą sumoka brangiai

Atkreipti dėmesį derėtų ir į vieną skambų posakį, jog „nemokamų pietų nebūna“. Jį galima taikyti ir kalbant apie vartotojui skiriamą turinį, tik nepamiršti, kad dažnai už jį sumokame netiesiogiai – reklama, dėmesiu ar dar kuo.

„XXI amžiaus iššūkis yra suvokti tai, kad jeigu kas nors tau teikiama nemokamai, tai greičiausiai už tai jau kažkas sumokėjo ir informacija galbūt bus pateikta tau nelabai patogia forma, būdu“, – mano D. Radzevičius.

Pasak jo, daugeliui žmonių, įpratusių nemokėti už televiziją ar internetą, kvietimas susimokėti už kokybišką turinį, gaunamą informaciją gali nuskambėti kone kaip įžeidimas.

Kartą pasiteiravęs, ar žmonės kokybiškai žiniasklaidai yra linkę sumokėti 50 ir daugiau eurų per mėnesį, D. Radzevičius sulaukė nepagarbaus klausimo, ar jam pačiam su galva viskas gerai.

„Dažnai net ir 20 eurų žmonėms mokėti už gaunamą informaciją, turinį kažkodėl atrodo labai daug. Tačiau reikia išeiti iš šito nemokamo komforto. Tai yra ateitis tų žmonių, kurie nori mąstyti savo galva“, – pabrėžia LŽS vadovas.

Lavėja kritinis požiūris

Kalbėdamas apie kokybišką žiniasklaidos turinį, D. Radzevičius išskiria du pagrindinius kriterijus. Pirmasis ir labai svarbus – turinys, informuojantis apie svarbiausius įvykius.

„Bet kuriuo atveju, kai žmogus, nors ir labai žinomas Lietuvoje, prisiaugino blakstienas, nusidažė skruostus, įsigijo naują būstą ar automobilį, tai nėra svarbi naujiena“, – neslepia ironijos žurnalistas.

Anot jo, net jeigu turinys yra pramoginio pobūdžio, jis turi būti kokybiškas. Pavyzdžiui, kino filmas – turi turėti idėją, režisūrinį sprendimą, scenarijų, būti kokybiškai nufilmuotas, jame turi vaidinti profesionalūs aktoriai, skambėti kokybiškas garso takelis.

„Geram turiniui, nesvarbu, ar tai būtų spektaklis, kinas, muzika ar žurnalistika, keliama daug reikalavimų. Ir jeigu įdėta darbo – yra tikimybė, jog toks turinys kokybiškas. Žinoma, ne visuomet tas pavyksta net ir įdėjus darbo. Jei tik bus perrašytas tekstas iš kokio pranešimo spaudai, vien pakeitus pavadinimą jis netaps kokybišku turiniu“, – atkreipė dėmesį D. Radzevičius.

Svarbu ir tai, kad žurnalistas darbą atliktų siekdamas išsiaiškinti tiesą ir ją pateiktų pasitelkdamas kuo daugiau įvairesnių nuomonių, patikrintų faktų.

Laikantis šių kriterijų, išauga ir vartotojų pasitikėjimas žiniasklaidos objektyvumu. Kol kas, anot LŽS pirmininko, įvairūs atlikti tyrimai rodo, jog ganėtinai daug žmonių nepasitiki arba aklai netiki žiniasklaida.

Tokia visuomenės pozicija D. Radzevičiui atrodo sveika ir priimtina.

„Pasitikėti visa žiniasklaida – visu internetu, visais medijų kanalais, gali tik beprotis. Sveiko proto žmogus negali pasitikėti viskuo, kas yra kalbama, rašoma arba rodoma. Devyniasdešimt ir daugiau procentų komunikacijos – nuo reklamos iki viešųjų ryšių, nuo politikų kalbų iki verslo istorijų – mažų mažiausiai yra ne visai tiesa“, – šypteli pašnekovas.

Tai, kad žmonės nors ir po truputį, bet jau lavina kritinį požiūrį, LŽS pirmininkui glosto širdį.

„Tai tik rodo, jog žmonės vis dėlto jaučia skirtumus tarp komercinio ir visuomeninio transliuotojo, tarp žinių programų ir pramoginių laidų“, – sako D. Radzevičius.

Vis dėl to tenka pripažinti, jog nemaža dalis vartotojų vietoje informacinių, žinių laidų renkasi pramogines laidas, kurios ir tampa jų pagrindiniu informacijos šaltiniu. Net ir to nereikėtų įvardyti kaip savaime blogo dalyko – žmonės pasiklydę siūlomų pramogų pasaulyje.

Laiko vagis – informacijos šiukšlės

Anot D. Radzevičiaus, britų atliktas tyrimas atskleidė įdomų faktą: daug televizijos žiūrovų nemažą dalį laiko praleidžia žiūrėdami vadinamąsias informacijos šiukšles – laidų anonsus, besikartojančias reklamas.

Vakariniu televizijos laiku, kuris yra laikomas geriausiu dėl žiūrovų skaičiaus, dvidešimt, o neretai ir daugiau minučių eterio laiko ir yra skirta būtent tokioms šiukšlėms.

Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, jog lietuviai per parą televizorių žiūri daugiau nei tris valandas. Šį skaičių padauginant iš vidutinės lietuvio gyvenimo trukmės galima gauti stulbinamus rodiklius – net 3–4 savo gyvenimo metus televizijos vartotojas žiūri vien informacines šiukšles.

„Kiek mes ištaškome savo dėmesio ir gyvenimo laiko! Jau nekalbu apie tai, kad dalis ne reklamos ar anonsų, o netgi įprasto turinio yra informacinės šiukšlės. Jeigu ir tą laiką sudėtume, tikrai išeitų ne mažiau nei penkeri metai – tai tikrai kviečia susimąstyti“, – sako D. Radzevičius.

Visgi pats žurnalistas ir save juokais priskiria „nenormalių vartotojų“ grupei, nes interneto tinkle ir žiniasklaidos pasaulyje praleidžia mažiausiai 5–6 valandas per parą.

Žinoma, pirmiausia tai susiję su jo profesija. Tačiau žiniasklaida ir kokybišku pramoginiu turiniu D. Radzevičius domisi ne tik dėl profesijos.

„Mėgstu lietuvišką, rusišką, amerikietišką, vokišką, o ypač britišką žiniasklaidą. Mėgstu žurnalus, juos prenumeruoju, skaitau knygas ir internetą“, – vardijo LŽS pirmininkas.

Popierinė žiniasklaida turi ateitį

Norint paskatinti ir įpratinti jauną žmogų kuo daugiau vartoti popierinės žiniasklaidos ir mažiau žvalgytis internete, pirmiausia, D. Radzevičiaus teigimu, reikėtų nepamiršti, jog pats vartojimas pirmiausia yra mados ir suformuoto skonio reikalas.

Tas būdinga ir žiniasklaidai. Vartotojui patraukli žiniasklaida, popierius, kuris yra turinio nešėjas, visų pirma turi būti gerokai kokybiškesnis savo forma bei pačiu turiniu nei internetas.

Kol patogumas vartoti turinį telefone, kompiuteryje ar planšetėje vertinamas kaip šiuolaikinės žiniasklaidos privalumas, popierinė žiniasklaida vis dar laimi savo vartotojui pateikdama išskirtinę popieriaus ir turinio kokybę.

„Popierinė žiniasklaida, be jokios abejonės, turi ir turės ateitį. Knygų ar žurnalų tendencijos šioje srityje tam tikra prasme nubrėžia liniją. Aiškiai matyti, jog kokybiškesnio popieriaus, turinio knygos ne tik nemiršta, bet jos turi ir nuolatinį vartotoją“, – pabrėžia D. Radzevičius.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų