Užburia ne tik intriguojančios istorijos

Užburia ne tik intriguojančios istorijos

Prozą pasirinkusi Rusnė toli temų neieško. Gi jos – čia pat: klasėje, gamtoje už lango! Rusnė turi ypatingą bruožą – humoro jausmą, kuris lengvina gyvenimą net sunkiose situacijose. Kūrėją pastebėjo ir globoja mokytoja Laisvida Kuzmaitė. Viskas. Skaitom. Linkime šilto lietaus. Naktimis.

Rusnė Trumpiškytė (8 kl.)

„Rusnės rašiniai visada nustebina, prikausto bendraklasių dėmesį. Užburia ne tik intriguojančios, originalios istorijos, bet ir jos aktorinis talentas, besiliejantis pristatant savo kūrybą. Tai pilnas idėjų, nuostabus ir nenuspėjamas žmogutis“, – rašo mokytoja Laisvida Kuzmaitė.

Na, o štai, ką apie save sako pati kūrėja:

,,Rusnė. Kas tai? Gal tai sala, kurią amžiais užtvindo upės vanduo… O gal tai keturiolikos metų paauglė, bandanti pasislėpti už savo vaizduotės durų? Sujungę šiuos du dalykus, gautume mano vidinį atvaizdą. Manau, kad aš kūrybingas žmogus. Mėgstu piešti, lipdyti, kartais skaityti istorines knygas ir, žinoma, klausytis muzikos. Laisvalaikį stengiuosi leisti aktyviai, todėl dažnai išvedu mamą iš proto susilaužydama ranką, pasitempdama koją ar nusibalnodama kelius…“

Kas moko žmogiškumo?

Manau, kad kiekvienas žmogus šioje planetoje atsirado ne šiaip sau, o tam, kad pagelbėtų vienas kitam laimėje ar varge. Žmogiškumas susideda iš visai paprastų, kasdienių dalykų, tai, pavyzdžiui, pagalba vargstančiam, kelios minutės, praleistos su vieniša senele, autobuse užleista vieta nėščiajai ar senukui, galų gale įmesta moneta į žmogaus, sėdinčio prie bažnyčios ir prašančio išmaldos, puodelį. Tačiau, žmogiškumas nenukrenta tarsi kometa iš giedro dangaus, jo žmogus išmoksta arba ne. Lygiai taip pat, kaip išmokstame vaikščioti. Gelbstint tėveliams, žengiame pirmąjį savo gyvenimo žingsnį, tačiau netrukus kažkas pakiša koją… Pargriūname…

– Labas rytas, štai ir aš! – pasveikina mus pažinimo akmenukas.

Kuo daugiau kartų griūname, tuo geriau pažįstame Skausmą. Ne tik savąjį, bet ir šalia esančio žmogaus skausmą.

SKAUSMAS – geriausias mūsų Mokytojas.

Aktorė

Vaikystėje mes patiriame begales nuotykių. Vieni sugebėtų pralinksminti net patį didžiausią rimtuolį, o kiti galbūt priverstų nubraukti ašarą pačią linksmiausią sielą. Na, bet aš nieko nei virkdyti, nei linksminti nesiruošiu.

Man tada ką tik buvo suėję ketveri metai. Aš, Rusnė, buvau linksmas ir išradingas vaikas. O ką reikia daryti, kad tėvus palenktum į savo pusę? Atsakymas žinomas daugeliui… Apsiverkti, supykti, po to griūti ant žemės ir pradėti voliotis. O kad tai atrodytų tikroviškiau, reikia treniruotis.

Kaip ir priklauso didiesiems aktoriams, nusprendžiau pasitreniruoti, kaip reikia verkti. Apsidairiau, ar niekas manęs nemato, nuėjau į tėvų kambarį ir iš lėto, tyliai uždariau duris. Apsižvalgiau ir apmąsčiau, kur būtų galima pradėti repeticiją. Į žiūrovų vietą pastačiau du pliušinius meškiukus. Na, bet koks čia vaidinimas? Reikia, kad aš pati save matyčiau, juk kitaip nepavyks įtikinti tėvų, jeigu savęs neįtikinsiu. Išieškojau visus stalčius, stalčiukus, o tada atidariau spintos duris. Nuostabu! Prieš mano akis didelis, spindintis veidrodis.

Trys, du, vienas! Veiksmas!

Bliauna Rusnė visa gerkle, o jau veido išraiškų gausybė, suraukta nosis, nutįsusi lūpa, pakelti antakiai, suspaustos mažos vaikiškos rankytės… Smagu žiūrėti į save!

Tuo metu svetainėje sėdintys tėvai sunerimo: ,,Kažkas čia ne taip…“ Jeigu aš užsigaučiau ar šiaip kas nutiktų, iš karto kviesčiau vieną iš jų, o dabar – nieko. Kažkoks baubimas ir tiek… Taigi tėvai nusprendė praverti duris ir pažiūrėti, ką aš veikiu.

Prieš jų akis išdygo niekur neregėtas, niekur negirdėtas nuosavo vaiko vaidinimas. Aš taip buvau įsijautusi į vaidmenį, kad net nepastebėjau, kaip mane stebi tikri žiūrovai.

Tėvai juokėsi susirietę.

O aš… aš juk verkiau…

Žinoma, tėvai niekada nesupranta vaikų!

Trys nulis…

Vaikystėje mane gyvenimas mėtė tai į kairę, tai į dešinę. Staiga parblokšdavo ant žemės ir imdavo tyčiotis… Kartais nuspręsdavo pasigailėti ir ištiesdavo ploną, sudžiūvusią šaką. Še tau! Mano vaikiškos rankelės įsikabindavo į ją ir stengdavosi nepaleisti, bet ta liauna šakelė neišlaikydavo manęs ir aš visu svoriu bumbtelėdavau ant šaltų betoninių trinkelių…

Pamažėle mokiausi atsistoti pati.

Į šį pasaulį atėjau stebuklingai. Gydytojai diagnozavo, kad neturėčiau gimti arba gimusi likčiau neįgali visam gyvenimui. Panašu, kad jie klydo…

Vienas nulis – mano naudai.

Nors gimiau dviem mėnesiais per anksti, svėriau mažiau nei miltų maišelis ir buvau vaikiškos lėlės dydžio, bet aš išgyvenau. Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba. Likimas vėl nusprendė mane pamokyti ir pažaisti kaip su žaisline lėle.

Atbėgo teta Neteisybė ir vėl parbloškė mane ant žemės.

Tėvų skyrybos.

Na, už ką? Matyti besipykstančius tėvus buvo skaudžiau, nei galėjau įsivaizduoti. Juk mama + tėtis = Aš. Kas atsitiko šiems žmonėms? Jaučiausi perkirsta pusiau…

Taip, mieloji teta Neteisybe, tu laimi, sveikinu. Gal jau užteks, pasilinksminai? Gal gana, aš pavargau. Ne?

Vėl suėmiau save į rankas ir vėl bandžiau atsistoti.

Pasiruošiau kovoti…

Du nulis – mano naudai.

Nepadėjo… Dar skaudesnis smūgis… Mama atsidūrė Santaros klinikose. Gerklėje vamzdelis, kuriuo keliauja deguonis, perkarusi oda ir išlindę kaulai. Ar išgyvens…

Po ilgų ir varginančių kančių liga beveik pasitraukė.

Aš vėl stojuosi…

Trys nulis…

Kieno naudai?

Durnės…

Penktadienis. Diena puiki. Skamba muzika, darau namų darbus.

Staiga išgirdau senelės, prašančios vandens, balsą. Visu greičiu išlėkiau į virtuvę.

– Rusne, vandens, greičiau, vandens! – šaukė mama.

Mano atnešto vandens močiutei nebereikėjo. Senelė sėdėjo fotelyje. Jos galva buvo nusvirusi ant dešiniojo peties, veidas baltas kaip sniegas. Prie jos stovėjo mama.

– Rusne, greitąją!

Staigiai čiupau telefoną ir pradėjau ieškoti greitosios pagalbos numerio: ,,Nagi, kur jis? Juk žinojau atmintinai…“ Visas mano kūnas drebėjo.

– Rusne, greičiau! – nerimo mama.

Išgirdau kalbančią operatorę. Atsiliepusi moteris diktavo komandas, ką daryti, kad močiutė atsigautų.

– Eik į lauką ir lauk greitosios pagalbos! – pasakė mama.

Aš atsisėdau ant laiptelio. Mintyse kalbėjau visas maldas, kurias mokėjau, o galvoje kažkodėl skambėjo grupės ,,Biplan“ dainos žodžiai: „Juk tu žinai, plius, minus, viskas bus gerai, nes ir negali būt kitaip, užmerk akis, kvėpuok giliai“.

– Rusne, ateik, padėk! – vėl išgirdau mamos balsą.

Nubėgau į virtuvę. Močiutę pakėlėme ir paguldėme ant žemės. Jos galva daužėsi į virtuvės plyteles.

– Rusne, pagalvę! – sukomandavo mama.

Padaviau. Mačiau, kaip močiutė nustojo alsuoti.

Mama močiutei iš burnos traukė protezus ir ruošėsi daryti dirbtinį kvėpavimą, tačiau tuo tarpu kažkas atsitiko ir oras plūstelėjo į senolės krūtinę.

Kai atvyko greitoji pagalba, senelė jau buvo atsigavusi.

Visą vakarą sėdėjome tylėdamos…

Močiutė vis dar blaškėsi, jos rankos kažko įnirtingai ieškojo lovoje.

Mudvi su mama supratome – dar ne laikas atsipalaiduoti.

Tylėjome, žvilgčiojome į močiutę ir… budėjome.

Po poros valandų staiga senolė atsisėdo, giliai atsikvėpė ir beveik nešvepluodma išskiemenavo:

– Kur mano pro-te-zai?

Turbūt nuo įtampos lyg susitarusios su mama prapliupom kvatotis.

– Durnės… – vyptelėjo močiutė ir nusisukusi į sieną užmigo.

Medžiotoja

Gulėdama žolėje žiūrėjau į debesis, o rankoje laikiau ramunę ir, skainiodama gėlės žiedus, kartojau:

– Myli, nemyli, myli, nemyli, myli?.. Ne. Nemyli…

– Na ir gerai, – pasakiau sau, o žalią, liesą, suglebusį gėlės kotelį numečiau ant žolės. Rankas padėjau po galva ir įsižiūrėjau į didelius, baltus kamuolinius debesis. Jie plaukė bekrašte jūra tarsi milžiniškas kruizinis laivas, retkarčiais stabtelėdami ir apsižvalgydami, kur juos nunešė šiaurinis vėjas. Į galvą suplūdo visi prisiminimai…

Šis panašus į vaikutį. Tos mažos rankelės, didelės, meilės ir džiaugsmo pilnos akelės bei išsipūtęs, pilnas pieno pilvukas… Pilnos meilės ir džiaugsmo… Ar gali šiame pasaulyje gyventi žmonės, kurie nemoka mylėti? Kodėl yra nemylimų? Išvis, kas per padaras ta meilė? Liūtas?… Ar kačiukas – pūkuotas, švelnus, didelėmis, mielomis akimis? Manau, tai laukinis, nepasotinamas, nuožmus, dėl vietos žemėje kovojantis liūtas. Jis bėga per skurdžia augalija apaugusią dykumą, vešlūs karčiai plaikstosi vėjyje, o akys dairosi grobio – mėsos. Šiai gazelei dienos jau suskaičiuotos. Žvėris prisliūkina ir užpuola auką. Tokia jau ta gamta… Gyvenk arba mirk… Liūtas – meilė. Ji užpuola tada, kai to mažiausiai tikiesi.

Meilė – medžiotoja.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų