P. Židonio nuotr.

Užauginta iššūkių

Užauginta iššūkių

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Panevėžietė Dainora Dzimidė – pavyzdys nebijoti keistis ir siekti svajonių, nepaisant amžiaus ar gyvenimo išbandymų. Sulaukusi brandos ji davė kario savanorio priesaiką Tėvynei, ryžosi išbandyti jėgas svarsčių kilnojimo varžybose ir rado profesinį pašaukimą dirbdama su miesto benamiais Panevėžio nakvynės namuose.

Kuopos pasididžiavimas

„Jau aštuntus metus Dainora dirba socialine darbuotoja Panevėžio socialinių paslaugų centro nakvynės namuose, o šešerius tarnauja Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP). Ji aktyviai užsiima jėgos sportu – ši 50-metė mažutė moteris svarstį rauna ne prasčiau nei vyrai, jau trejus metus skina prizines vietas kariuomenės čempionatuose. Mes, 501-oji kuopa, ja labai didžiuojamės“, – taip trumpai, bet su pasididžiavimu savo kuopos vyriausią ginklo sesę pristato KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės savanoriai.

O kalbantis su pačia Dainora tampa aišku: asmeniniai išbandymai ją nuvedė būtent ten, kur ir svajojo būti.
„Kuo tik aš nebandžiau būti: ir konditere, ir virėja, menininke. O kuo dar svajojau!“ – su šypsena prisimena pašnekovė.

Nuo pat vaikystės guvi ir kūrybinga mergaitė turėjo daugybę minčių apie ateitį.

Tačiau tikram pašaukimui, kaip dabar suvokia, ją užaugino pats gyvenimas ir ne vienas nelengvas išmėginimas.
„Buvau muzikali, dalyvavau ne viename „Dainų dainelės“ konkurse, norėjau būti vargonininke bažnyčioje, – pasakoja Anykščiuose užaugusi Dainora. – Baigusi mokyklą įstojau į Kauno muzikos konservatoriją. Mane įkvėpė mamos kadaise baigti muzikos mokslai.“

Dainora Dzimidė savo pavyzdžiu rodo, kad svajonėms pildyti ribų nėra. P. Židonio nuotr.

Nuo baro prekystalio iki nakvynės namų

Tačiau mokytis muzikos įstojusios devyniolikmetės planus sumaišė meilė. Dainora ištekėjo, susilaukė sūnaus ir nusprendė visą dėmesį skirti šeimai. Deja, santuoka nebuvo sėkminga.

„Mano santuoka su pirmu vyru nutrūko dėl jo piktnaudžiavimo alkoholiui, skirtingų vertybių ir prioritetų gyvenime“, – atsidūsta moteris, kuriai teko vienai rūpintis augančiomis atžalomis.

O užauginusi tris vaikus, Dainora ištekėjo antrą kartą. Per šį nelengvą etapą panevėžietė teigia ėjusi į priekį atstatytais ragais. Teko pamiršti svajones ir daryti tai, kas buvo reikalinga dėl vaikų. Nelengva kasdienybė diktavo savo prioritetus ir tikslus.
„Visokių darbų ėmiausi, kad tik išlaikyčiau vaikus. Vienu metu netgi dirbau alaus bare prie pat namų, tad galėjau lengviau derinti darbą su šeima“, – pasakoja D. Dzimidė ir, negailėdama saviironijos, priduria, kad vėliau likimas viską apsuko labai paradoksaliai.

Anksčiau žmones iš gatvės pasitikdavo prie baro prekystalio, dabar dirbdama nakvynės namuose stengiasi nelaimėlius grąžinti į teisingą kryptį.

Kariuomenės savanorei Dainorai geriausiai sekasi kilnoti svarmenį. Paskutiniame šalies karių čempionate savo kategorijoje ji 12 kg svarmenį išrovė daugiau nei 150 kartų ir tapo nugalėtoja. Asmeninio archyvo nuotr.

Pastūmėjo vaikai

Kelias į tai, kur yra dabar, prasidėjo, kai Dainoros vaikai sugalvojo lankyti Vaikų dienos centrą Panevėžyje.

Vieną dieną kaip savanorė prie jų prisidėjo ir mama.

Tuo metu dirbusi pamaininį darbą D. Dzimidė nusprendė laisvą laiką skirti kokiai nors visuomenei naudingai veiklai.
„Taip susidūriau su socialine įstaiga ir ten praleidau net devynerius metus. Jaučiau, kad man tinka tokia veikla. Matydavau šalia praktiką atliekančias būsimas socialines darbuotojas, o galiausiai centro vadovė paskatino mane įgyti šią specialybę“, – pasakoja Dainora.

Pašnekovė sako, jog stoti mokytis buvo gana baugu. Įkopusi į penktą dešimtį, nebepasitikėjo savo įgūdžiais. Tačiau išdrįso ir 2012-aisiais tapo Panevėžio kolegijos studente.

Gyvenimo pamokos

„Šiandien galiu pasakyti, kad socialiniam darbui man daugiausia naudos davė mano pačios patirtis. Mokslai – tik teorinės žinios. Bet kitų problemas gali išspręsti tik mokėdamas jas įveikti savo šeimoje ir savo namuose“, – sako Dainora.

O ji savo gyvenimo vingiuose patyrė baisiausių sunkumų, apie kuriuos moteris nelinkusi pasakoti. Tačiau net ir tokia patirtis, anot jos, išėjo į gera – dabar darbe padeda rasti geriausius sprendimus.

„Baigusi studijas pradėjau dirbti su projektu, padedančiu smurto artimoje aplinkoje aukoms – teko matyti sudėtingų situacijų. Ne mažiau iššūkių kilo ir nakvynės namuose, kur vėliau įsidarbinau. Bet nei žmonės, nei įvykiai čia manęs niekada nestebino ir nešokiravo. Žinau, koks gyvenimas ir kokie skirtingi būna žmonės – neturi namų, yra priklausomi nuo alkoholio, narkotikų“, – pasakoja socialinė darbuotoja, ne kartą save darbe prašiusi ir policijos pagalbos.

Jos klientai – ir jauni, ir pagyvenę, moterys, vyrai. Tačiau visi – gyvenimo vėtyti ir mėtyti žmonės. Daug tokių likimo nublokštų pakeleivių, pasak Dainoros, gyvenimo būdas nusiveda anapilin.

„Baisu, kokia krūva bylų su mirusių mūsų įstaigos klientų pavardėmis. Pastaraisiais metais jie tiesiog nyksta iš miesto gatvių ne todėl, kad susitvarkė savo gyvenimus – jų tiesiog nebėra“, – neslepia nakvynės namų darbuotoja.

Asmeninio archyvo nuotr.

Skauda dėl neišgelbėtų

D. Dzimidė savo globotiniams padeda tvarkyti piniginius reikalus, registruotis į eilę socialiniam būstui, organizuoja sveikatos priežiūros paslaugas ir t. t.

„Smerkimo ir moralų jiems nereikia. Šiame darbe turi išlikti profesionalus ir viską suprantantis. Ne visada pavyksta atsiriboti – sudėtingiausia matyti neišgelbėtus, mirusius žmones, prie kurių spėjai prisirišti. Jei nors vienam pavyksta tikrai padėti – tai puikus pasiekimas“, – sako socialinė darbuotoja ir priduria, jog ir tokių stebuklų pasitaiko.

Atsikračiusieji priklausomybių, vėl atsistojusieji ant kojų sugrįžta padėkoti, dėkingi jaučiasi ir jų artimieji. O Dainorai tai – geriausias atlygis.

Patraukė karinė tarnyba

Socialinį darbą dirbančiai D. Dzimidei psichologiškai atsitiesti padeda kitas jos pašaukimas. Būdama 47-erių panevėžietė davė kario savanorio priesaiką Tėvynei ir papildė KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės gretas Panevėžyje.

„Tarnauti savo šaliai man galbūt netgi svarbiau nei dirbti socialinį darbą, ypač dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis, kai už nugaros tokie grėsmingi kaimynai“, – svarsto Dainora.

Apie karinę tarnybą ji svajodavo dar vaikystėje, kai nuolat girdėdavo pasakojimus apie savo senelio, tarpukario Lietuvos aviacijos puskarininkio, vėliau partizano, dešimt metų už tai kalėjusio lageryje, žygdarbius.

„Nors augau sovietmečiu, buvau auklėjama patriotiškai. Girdėdavau, kad Lietuva turėjo visai kitą vėliavą, kitą himną. Lankėme bažnyčią, nuolat buvome saugumo tarnybų akiratyje. O kai jau švito Lietuvos nepriklausomybė, jutau poreikį kovoti dėl šalies laisvės, norėjau priešintis okupacijai, sistemai, būdama vyresnėse klasėse įstojau į katalikiško jaunimo Ateitininkų organizaciją. Vėliau pasvajodavau apie karinę tarnybą, bet viską atidėjo pats gyvenimas ir užgriuvę šeimos rūpesčiai“, – mena Dainora.

Sulaukusiai brandaus amžiaus grįžti prie jaunystės svajonių, neslepia D. Dzimidė, nebuvo paprasta.

Kankino abejonės, ar dėl amžiaus pavyks įveikti kariui keliamus fizinius normatyvus. Teko išeiti bazinį kario savanorio rengimo kursą.

„Labai dvejojau dėl savo metų – juk ant nosies buvo penkiasdešimtmetis. Bet paskatino artimieji: mano vyras, profesinės karo tarnybos karys, tarnaujantis daugiau nei dvidešimt metų, mano sūnus tarnauja jau dvylika metų, o dukra aštuonerius metus. Pabandžiau ir aš. Esu vyriausia moteris savo kuopoje“, – šypsosi panevėžietė.

Keletą mėnesių intensyviai pasitreniravusi, ji įstojo į savanorių gretas ir dabar dalį laisvo laiko skiria karinėms pratyboms, mokymams, budėjimams, kitai šioje tarnyboje reikalingai veiklai.

Tarnyba, pasak pašnekovės, užgrūdino ir darbui nakvynės namuose. Nutikus nenumatytam atvejui su benamiais, moteris nepuola į paniką ir jau žino, ką daryti – to išmokė karinė drausmė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Geležinė čempionė

„Niekas ten manęs ir nestumdo“, – juokiasi pašnekovė, atsakydama į repliką, kad karinis pasirengimas tikriausiai padeda sutramdyti ir nakvynės namų lankytojus.

Erzinti savanorę, ko gero, nesinori žinant ir jos sportinius pasiekimus.

Norėdama parodyti pavyzdį jaunimui, D. Dzimidė jau trejus metus aktyviai varžosi organizuojamose sportinėse varžybose bei čempionatuose. Juose paruoštos užduotys paprastai atspindi kario kasdienybę.

Panevėžietei geriausiai sekasi svarmens rovimo rungtis. Paskutiniame šalies karių čempionate savo kategorijoje ji 12 kg svarmenį išrovė daugiau nei 150 kartų ir tapo nugalėtoja.

„Nuo vaikystės mėgau sportuoti. O dabar nuolat privalau palaikyti sportinę formą, lankau sporto klubą. Karys negali būti silpnas, jam reikia ištvermės, kad atlaikytų didelius fizinius krūvius. Kaip sakoma, kuopa yra stipri tiek, kiek stiprus silpniausias jos karys. Gal ir atrodo, kad svarstį išrauti šimtą kartų ir daugiau sunku – bet viskas mūsų galvose. Galų gale viskas gyvenime priklauso nuo mūsų norų ir pasirengimo“, – įsitikinusi Dainora.

Todėl stipri moteris tikra: jos kelyje dar tikrai laukia ne vienas pirmas kartas ir išpildytos senos svajonės.

Viena tokių – kelionės.

Anksčiau šeima, mokslai ir kiti rūpesčiai panevėžietei neleido pasimėgauti šiuo malonumu, tad dabar Dainora trokšta pamatyti kuo daugiau pasaulio. Dar norėtų save išbandyti koučingo srityje. Neabejoja, jog turėtų ką pasakyti, ko pamokyti kitus, galbūt dar savęs ieškančius žmones.

„Tereikia išlaukti savojo laiko, užaugti tam ir tada jau pirmyn“, – jiems pasakytų ši geležinė čempionė.

 

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite