Gabijos Dubauskaitės nuotr.

Už ypatingų jaunuolių – ypatinga asmenybė

Už ypatingų jaunuolių – ypatinga asmenybė

Kukli panevėžietė Ieva Kaupaitė jau trejus metus dirba didelius darbus Jaunuolių dienos centre, kur pagalbą ir palaikymą randa protinę negalią turintys lankytojai. „Čia jaučiuosi turinti visas galimybes tobulėti. Pradėjusi dirbti socialinį darbą su žmonėmis, turinčiais intelekto sutrikimą, supratau, kad esu ten, kur ir turiu būti“, – šypsosi jauna socialinio darbo specialistė.

Dar praėjusių metų gruodžio pabaigoje I. Kaupaitė atsiėmė Jaunimo apdovanojimų statulėlę už centro iniciatyvą „Solidarumo kava“. Tai dar 2019 metais startavęs Jaunuolių dienos centro unikalus projektas. Išskirtinė idėja burtis prie solidarumu kvepiančio kavos puodelio gimė vienam iš centro lankytojų, kuris, stebėdamas gatvėje praeivius su kava rankose, pasiūlė įkurti savo kavinę. Jaunuolis norėjo, jog ne jiems reikėtų eiti į kavines pabendrauti su kitais, bet patys žmonės ateitų pas juos ne tik puodelio kavos, bet ir pasikalbėti. Po truputį susibūrė penkių aktyvių, protinę negalią turinčių jaunuolių komanda. Jie buvo pasiruošę dirbti ir parodyti kitiems, jog yra tokie pat kaip visi.

„Pradinė mintis buvo šį projektą vykdyti tik „Solidarumo kavinėje“, vykti į Panevėžio miesto parkus, skleisti šią žinią socialiniuose tinkluose. Tačiau komandai pradėjus darbus, jie labai greitai sulaukė didelio susidomėjimo!“ – pavykusia iniciatyva džiaugiasi Ieva.

Panevėžiečiai sparčiai pradėjo registruotis apsilankyti „Solidarumo kavinėje“, kviestis jaunuolius su jų ruoštais gėrimais į renginius ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje. Taip po truputį ėmė matytis šio projekto nulemtas pokytis ir poreikis.

„Šis projektas reikalingas ne tik mums, bet ir visuomenei. Jis vyksta jau antrus metus, jau antra jaunuolių komanda rodo norą, iniciatyvą griauti stereotipus apie neįgalius žmones. Ir mes neketiname sustoti“, – ryžto netrūksta I. Kaupaitei. – Projekto metu komandos įgyja daug darbinių, socialinių įgūdžių, kuriais, tikimės, ateityje bus įmanoma pasinaudoti ir darbo rinkoje“.

Pradėjusi dirbti su negalią turinčiais jaunuoliais, I. Kaupaitė sako ir pati pradėjusi kitaip žiūrėti į pasaulį.

Atrado pašaukimą

Studijuoti socialinį darbą I. Kaupaitė tvirtai apsisprendė tik dvyliktoje klasėje. Ji visuomet mėgo daug kalbėti, analizuoti, padėti žmonėms.

„Įstojus į socialinį darbą pamąstydavau, jog baigusi studijas norėčiau dirbti su vaikais. Tačiau studijų metais atlikdama praktikas įvairiose įstaigose supratau, jog mano pašaukimas yra visai kita tikslinė grupė – asmenys, turintys proto negalią. Jutau, kad noriu dirbti Jaunuolių dienos centre ir po truputį keisti pasaulį“, – pasakoja Ieva.

Porą kartų atlikusi praktiką Jaunuolių dienos centre, ji suprato, jog nori dirbti būtent čia. Dar studijuodama trečiame kurse įsidarbino šiame centre.

Mokosi iš ypatingų jaunuolių

Ieva neslepia, jog pirmasis įspūdis Jaunuolių dienos centre buvo gana keistas, netgi jautė šiokį tokį diskomfortą. Iki tol jai nedaug teko susidurti su proto negalią turinčiais žmonėmis, nežinojo, kaip elgtis, kokiomis temomis bendrauti ir kuo su jais užsiimti.

„Jaučiau šiems žmonėms didelį gailestį ir net pati savęs klausiau, kodėl jiems taip nutiko, kodėl jie turi negalią“, – psichologiškai nelengvas pirmąsias dienas prisimena Ieva.

Tačiau ji sugebėjo labai greitai atsikratyti gailesčio ir tada pamatė visiškai kitą centro lankytojų pusę.

„Pradėjau žvelgti ne į jų negalią, bet į jų stiprybes, išskirtinumus. Pamačiau, jog kiekvienas asmuo yra unikalus. Su tokiu požiūriu dirbu iki dabar – pirmiausia stengiuosi pamatyti kito gerąsias savybes ir tobulumus“, – sako pašnekovė.

Pasak Ievos, kiekvienas savaip esame talentingas, tik reikia nebijoti išnaudoti savo talentą ir pastebėjus kitų ypatingus gabumus – jiems padėti atsiskleisti.

Socialinė darbuotoja įsitikinusi, jog kartais reikia ne neįgaliųjų integracijos į visuomenę, bet atvirkščiai – visuomenę integruoti pas neįgaliuosius.

I. Kaupaitė svarsto, jog dirbdama su ypatingais jaunuoliais, pati nemažai iš jų išmoko.

Svarbiausia, pozityvaus nusiteikimo, ryžto, supratimo, kad pradėtam darbui turi visiškai atsiduoti. Iš viso to, anot Ievos, ateina ir empatija, kuri labai reikalinga pasirinkus tokią profesiją.

„Visi centro lankytojai yra siekiantys savų tikslų bei trykštantys noru dirbti. Savo užsispyrimu stengiasi įrodyti, kad jie gali. Būtent per šį užsispyrimą, begalinį norą ir įgyja daugybę socialinių, darbinių įgūdžių“, – sako specialistė.

Tempą pristabdė pandemija

Pradėjusi dirbti su negalią turinčiais jaunuoliais, I. Kaupaitė ir pati ėmė kitaip žiūrėti į pasaulį.

„Dabar suprantu, kad ir paprasti dalykai gali suteikti didelį džiaugsmą. Tas grįžtamasis ryšis padeda augti ir tęsti darbus su dar didesne motyvacija“ “, – sako socialinė darbuotoja.

Šis darbas, anot Ievos, tuo ir žavi, kad abi pusės viena iš kitos mokosi. Specialistė juokiasi, jog kiekviena įprasta darbo diena centre dažniausiai tampa neįprasta. Iki paskelbto karantino kasdien vis atrasdavo kažką naujo: nauja veikla, naujas renginys, nauji veiklos ar komandų stiprinimo metodai. Dažniausiai kartu su centro lankytojais susiplanuodavo dienos ar netgi visos savaitės darbus.

„Kol nebuvo karantino, su projektu „Solidarumo kava“ turėjome begalę renginių, konferencijų, piknikų, kuriuose jaunuoliai ruošdavo solidarumu kvepiančią kavą, gardų limonadą ar šildančią arbatą. Jeigu renginių nebūdavo, svečiai galėdavo užsiregistruoti ir patys atvykti į mūsų kavinę išgerti kavos ir pasišnekėti su jaunuoliu“, – pasakoja I. Kaupaitė.

Smogus pandemijai, visos veiklos vykdomos tik centro viduje ar persikėlė į socialinius tinklus.
Šiuo metu „Solidarumo kavos“ komanda daugiau mokosi – atranda naujus desertų bei gėrimų receptus, mokosi etiketo taisyklių.

Lygiaverčiai pašnekovai

Porą kartų atlikusi praktiką Jaunuolių dienos centre, I. Kaupaitė suprato, jog nori dirbti būtent čia.

Pasak Ievos, gyvenime atsirenkame, su kuriais žmonėmis norime bendrauti, o kurių norime šalintis ir vengti. Lygiai taip pat ir jaunuoliai, turintys intelekto sutrikimą, atsirenka, su kuo nori draugauti daugiau, o su kuo mažiau.

„Jie labai nori bendrauti! Tiesioginis ryšys jiems labai svarbus. Kai kurie patys mėgsta inicijuoti pokalbį, užkalbinti kitus. Kiti drovesni, laukia, kol bus užkalbinti“, – pasakoja socialinė darbuotoja.

Ievą džiugina, jog centro lankytojai neslopina savo emocijų.

„Perprasti žmogaus emocijų neįmanoma, tačiau jas matyti kasdien – labai džiugu! Kiekviena jų išraiška būna labai nuoširdi, nesuvaidinta. Nė vienas neslepia jausmų, parodo ir išsako, ką iš tikrųjų mano“, – teigia Ieva.

I. Kaupaitė sako esanti pozityvus žmogus ir stengiasi nepulti į paniką darbe, jei susiduria su iššūkiais ar pakliūva į sudėtingas situacijas.

„Pirma mintis visuomet būna, kaip galėčiau problemą išspręsti ramiai, ką teigiamo iš sudėtingos situacijos išspausti. Kartais padeda tiesiog garsus apmąstymas, pasitarimas su kolege ar jaunuolių nuomonės išklausymas, kuri, žinoma, svarbiausia“, – aiškina specialistė.

Augina lyderius

Socialinio darbuotojo profesija reikalauja ypatingo atsidavimo. I. Kaupaitė neslepia, jog atsiriboti nuo emocijų, patirtų darbe, ar svetimų problemų nelengva, tad dažnai jos keliauja kartu į namus.

„Būna dienų, kai grįžtu namo, tačiau galvoje sukasi mintys apie naujus planus darbe, įvairius nutikimus ar tiesiog vis dar verda emocijos po naujų jaunuolių komandos pasiekimų, sulaukto grįžtamojo ryšio. Tai tikrai netrukdo mėgautis laisvalaikiu ar skirti laiko sau“, – šypteli Ieva.

Pasak I. Kaupaitės, labiausiai ją kasdien motyvuoja aiškiai matomi rezultatai – kai nedrąsūs tampa drąsesni, ar tie, kurie buvo droviausi, imasi iniciatyvos ir dalyvauja įvairiuose projektuose, sugalvoja savų užsiėmimų.

„Tokiomis dienomis supranti – jei tai vyksta, darai kažką gero gyvenime“, – tvirtina I. Kaupaitė.

Integruoti visuomenę

I. Kaupaitė pastebi, jog visoje Lietuvoje daugėja iniciatyvų, projektų, padedančių labiau pažinti žmogų, turintį intelekto sutrikimą.

„Solidarumo kavos“ projektu pasiekėme labai daug žmonių, ypač Panevėžio miesto bendruomenėje. Tiek vaikai, dabar vadinami Z karta, tiek vyresnio amžiaus žmonės turintį negalią asmenį vis labiau priima kaip savą“, – džiaugiasi Ieva.

Pasak jos, dabar žmonės nebe taip bijo tiesiog prieiti prie turinčio proto negalią, patys su jais užmezga pokalbį.

Socialinė darbuotoja įsitikinusi, jog kartais reikia ne neįgaliųjų integracijos į visuomenę, bet atvirkščiai – visuomenę integruoti pas neįgaliuosius.

„Tą mes ir bandome daryti. Kad žmonės pamatytų, jog neįgalieji gali dirbti, rodyti emocijas, šnekučiuotis, aptarti problemas“, – teigia Ieva.

Anot jos, labai padėtų, jei specialiųjų poreikių turintys žmonės būtų labiau įtraukti į darbo rinką.

„Intelekto sutrikimą turinčių asmenų integracija į darbo rinką – pati didžiausia mano svajonė. Noriu, kad žmonės į juos žiūrėtų ne su gailesčiu, bet kaip į tuos, kurie taip pat turi savų gabumų, savų stiprybių ir silpnybių, yra unikalūs“, – sako I. Kaupaitė.

Protiškai ar fiziškai neįgalus vaikas yra sunkus išbandymas tėvams. Tačiau I. Kaupaitė labai džiaugiasi, jog tėvai pasitiki atžalomis ir žino, kiek daug jie gali gyvenime nuveikti.

„Smagu, kai visa šeima stengiasi įsitraukti į įvairias veiklas be baimės, kas ir ką pagalvos, kad eina į priekį žingsnis po žingsnio kartu su savo neįgaliu sūnumi ar dukra. O kartais būna, kad patys tėvai per daug nuvertina jaunuolį, netikėdami, jog jis puikiai geba dirbti,  kurti nuostabius meninius dirbinius ar užsiimti namų ruoša“, – vardija specialistė.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų